„Aš jį galėčiau pavadinti sielos draugu, - pasakojo Loreta. – Mes vienas kitam galime išsipasakoti absoliučiai viską. Dalijamės tiek džiaugsmu, tiek sielvartu. Net šeimos nariai nežino apie mus tiek, kiek mes žinom apie vienas kitą“.
Donatas ir Loreta bendrauja ne tik neįgaliųjų centre. Jie keletą kartų kartu atostogavo prie jūros, mėgsta drauge ruošti maistą, lankosi kavinėse, Donatas savo draugę įtraukė į plastinės dramos trupės užsiėmimus. Tačiau tokia nuoširdi jo ir Loretos draugystė patiko ne visiems.
„Aš tikrai esu nukentėjus dėl šitos mūsų draugystės, - guodėsi Loreta. – Netgi mano šeima iš pradžių nesuprato, kaip aš galiu draugauti su neįgaliuoju. Teko patirti netgi ir patyčių“.
„Dažnai sveikieji kažkodėl mano, kad jei jau žmogus sėdi invalido vežimėlyje, tai jis turi ne tik fizinę, bet ir protinę negalią, - pritarė savo draugei Donatas. – Ir jeigu sveikas žmogus draugauja su neįgaliuoju, į tai daugelis žiūri šnairai. Maždaug – kaip čia dabar taip? Tai gal tu pati turi kažkokių problemų? Negi sveika būdama negali susirasti sveikų draugų?“
Tačiau Donatas ir Loreta – ne tie žmonės, kurie leistų aplinkinių požiūriui sugriauti jų draugystę. Donatas - kovotojas iš prigimties: “Viskas priklauso tik nuo tavęs paties. Jeigu tik sėdėsi ir verksi, kad esi neįgalus, nieko gero iš to nebus. Jeigu pats nekovosi, niekas už tave nepakovos. O jei kovoji, tai ir tų kovos draugų šalia atsiranda. Yra ir sunkesnę nei mano negalią turinčių žmonių, bet net ir jie kažkaip kapstosi. O kapstytis verta, nes gyvenimas yra gražus“.