Sutemus Vengrijos Hedješhalomo kaimelis visiškai ištuštėja. Čia esančią gyvybę išduoda tik keletas ilgiau dirbančio baro kieme rūkančių vyrų, visai šalia geležinkelio stoties.
Hedješhalomas – tai jaukus pasienio kaimelis, paskutinė Vengrijos geležinkelio stotis, nuo kurios trijų kilometrų atstumą iki Austrijos pasienio nesunkiai galima įveikti pėsčiomis.
Baro lankytojai, sužinoję, jog esame iš Lietuvos, teiraujasi, o kaip mūsų šalis reaguoja į šią krizę ir kiek pabėgėlių yra pasiruošusi priimti.
“Turėtumėte jų bijoti,” - pataria plikagalvis su stikline raudonojo ir priduria, jog būtent baimės nuotaikomis gyvena tris tūkstančius gyventojų turintis Hedješhalomas.
Susukti į pledus kūdikiai nešami ant rankų, sunkiau einantys stveriasi į parankę draugui - atvykėliai greitu žingsniu seka policijos automobilio švyturėlių blyksnius ir tamsiomis Hedješhalomo gatvelėmis juda pirmyn.
Didžiulė eilė eina nuosavų namų kvartalu, besižvalgydama į šviečiančius kaimelio gyventojų langus, kuriuose verda jų kasdienis gyvenimas. Žmonės tarsi nenujausdami apie tūkstantinę eiseną už namo langų, sėdi prie TV ekrano ar gamina vakarienę.
Į siro Ahmado Mubayed parankes įsikibę du sunkiau einantys jo draugai.
“Sirijoje palikau per daug – savo tėvą, mamą, dvi seseris ir žmoną. Palikau viską, ką turiu. Priimti sprendimą išvykti buvo sunkiau, nei pati kelionė. Aš palikau tai, kas brangiausia, ir išvykau į nežinią. Europa mums yra visai nepažįstama, mes neturime jokio supratimo, ko čia galime tikėtis, be to, jog čia yra taika,” - atvirai, taisyklinga anglų kalba savo istoriją pasakoja iš Damasko kilęs Ahmadas.