Emigracijos žalą dažniausiai aptariame emocionaliai, siedami ją su apdainuota trijų milijonų gyventojų riba. Tačiau ilguoju laikotarpiu daug svarbesnis yra ne gyventojų, o darbo jėgos skaičius, kuris tiksliau atspindi šalies potencialą kurti vertę ir išlaikyti nedarbingus šalies gyventojus. Kiekvienais šio dešimtmečio metais natūrali gyventojų kaita ir emigracija lems tai, kad darbdaviams teks rinktis vis iš mažesnio kandidatų skaičiaus laisvoms darbo vietoms užimti. Maža to, struktūrinio nedarbo problemos, kuomet net esant gana dideliam bedarbių skaičiui tinkamą kandidatą rasti sunku, pastebimas jau dabar. Augant ekonomikai ir toliau mažėjant nedarbo lygiui, darbo jėgos trūkumo problemos tik ryškės.
Imigracija pernai augo 36 proc. – jau lėčiau nei užpernai, kai ji padidėjo net tris kartus. Tačiau matoma reemigracijos tendencija leidžia artimiausiais metais tikėtis bent kelių procentų metinės imigracijos augimo. Jei emigracija kasmet mažėtų panašiu tempu kaip mažėjo pernai, o imigracija kasmet augtų 5 proc., neigiama migracijos įtaka gyventojų skaičiui išnyktų jau 2015-aisiais. Nepaisant to, darbo jėgos skaičius artimiausius kelerius metus vis tiek mažės, nes dėl mažo gimstamumo į darbo rinką kiekvienais metais įsilies vis mažiau žmonių. 2019-ųjų pradžioje 20-24 metų gyventojų bus tik 176 tūkstančiai arba 39 tūkstančiais mažiau nei buvo 2012-ųjų pradžioje.
Tokioje perspektyvoje griežta imigracijos politika vis labiau varžys ekonomikos augimą. Ilgos ir gana sudėtingos procedūros, kurias reikalaujama atlikti norint įdarbinti darbuotojus iš ne ES šalių, lemia, kad tokią darbo jėgą gali samdyti tik įmonės, turinčios pakankamai resursų ir galinčios laukti. Apskritai, pernelyg griežta imigracijos politika lemia mažesnį įmonių konkurencingumą, nes jos gali lėčiau reaguoti į pokyčius rinkoje, atsiranda rimtas papildomas trukdis plėtrai.
Tiesa, pasiūlymai liberalizuoti imigracijos politiką yra gana nepopuliarūs, todėl politiškai gali būti sunkiai įgyvendinami. Kartais būgštaujama dėl galimų neigiamų imigracijos pasekmių – to, kad vietos gyventojams teks konkuruoti su iš žemesnio pragyvenimo lygio šalių atvykusiais imigrantais, taip pat dėl to galinčių kilti socialinių problemų, kurios pastebimos kai kuriose senosiose ES valstybėse. Tačiau Lietuvos socialinės apsaugos sistema yra skurdesnė nei daugumoje Vakarų Europos šalių, todėl mažai tikėtina, kad užsienio piliečiai mūsų šalį rinktųsi ne dėl darbo vietų, o dėl socialinių pašalpų.
Daug didesnė problema gali būti įtikinti darbuotojus iš užsienio šalių važiuoti į Lietuvą, užuot važiavus į, pavyzdžiui, Vokietiją. Taip pat svarbu tai, kad su panašiomis demografinėmis problemomis susiduria ir kitos Europos valstybės. Jos sudarys Lietuvai vis didesnę konkurenciją siekiant pritraukti kvalifikuotą darbo jėgą, o šalies įmonėms lygiai taip pat tenka ir teks konkuruoti su šalių, kuriose imigracijos politika yra liberalesnė, bendrovėmis. Taigi, nusprendus laukti palankesnių laikų sprendimams dėl imigracijos politikos liberalizavimo, kuris reikalauja tinkamo pasiruošimo, į šį traukinį galima ir nebesuspėti.