Todėl Kaitangatos miestelyje už tikrai patrauklią kainą siūloma įsigyti namuką su žemės sklypu ir taip tikimais pritraukti gyventojų.
Taigi, 800 vaizdingoje Kaitangatoje gyvenančių žmonių pradėjo verbavimo akciją, siekdami privilioti į miestelį naujų gyventojų.
Parengtas projektas, pagal kurį už patrauklią 145,5 tūkst. eurų sumą siūloma įsigyti namų su žemės sklypais kaimo vietovėje. Taip tikimasi privilioti didžiuosiuose miestuose galo su galu nesuduriančių Naujosios Zelandijos piliečių.
Klutos apygardos, kuriai priklauso Kaitangata, meras Bryanas Cadoganas tvirtina, kad regione yra daugiau nei tūkstantis laisvų darbo vietų ir tik vietos gyventojų pastangomis tokio darbo jėgos poreikio patenkinti neįmanoma.
„Kai neturėjau darbo ir privalėjau išlaikyti šeimą, Klutoje man buvo pasiūlyta išeitis, todėl dabar noriu suteikti panašią galimybę kitoms Naujosios Zelandijos šeimoms, kurioms galbūt sunku pragyventi, –sako meras. – Jaunimo nedarbas čia tesiekia du, bet ne du procentus, – darbo neturi tik du jaunuoliai.“
Pagrindinių Klutos darbdavių verslas yra susijęs su svarbiausiomis pramonės šakomis. Siūlomi darbai pieno perdirbimo ir šaldymo įmonėse. Daugybę metų darbdaviai buvo priversti autobusu atsivežti darbininkus iš Danidino, bet kelionė trukdavo net valandą.
„Daugelio Naujosios Zelandijos šeimų gyvenimo sąlygos kelia man nerimą, –sako vietiniu Klutos gyventoju save laikantis B. Cadoganas. – Daugybė Naujosios Zelandijos piliečių vertinamų dalykų, pavyzdžiui, nuosavas būstas ir aprūpinta šeima, tapo neįmanomi. Gyvenimas neretam virto nesibaigiančia kančia. Tai išties mane liūdina.“
Pienininkystės verslą plėtojantis ūkininkas Evanas Dickas – jau trečiosios Kaitangatoje gyvenančios kartos atstovas. Jis yra mieste vykdomos verbavimo akcijos iniciatorius.
Jis siūlo gyvenamąjį būstą ir žemės sklypą, be to, žada pasirūpinti su banku, teisininkais ir vietine bendruomene susijusiomis paslaugomis, taip siekdamas paspartinti darbininkų persikėlimą į miestelį.
„Naująją Zelandiją ištikus gyvenamųjų būstų krizei, siekis turėti namus tapo neįgyvendinama svajone. Bet Kaitangatoje šis troškimas gali virsti realybe, – sako E. Dickas. – Tai seniems papročiams ištikima bendruomenė. Vis dar nerakiname namų, leidžiama vaikams lakstyti neprižiūrimiems. Galime pasiūlyti ir darbą, ir namus, tik neturime kam. Norime, kad miestas atgytų, tad laukiame atvykėlių išskėstomis rankomis.“
