Taip LRT.lt sako ekonomistai Žygimantas Mauricas ir Gitanas Nausėda. Idėją tokį socialinį dialogą skatinti valstybės pavyzdžiu ir indeksuoti viešojo sektoriaus atlyginimus Ž. Mauricas vertina dar kiek skeptiškiau.
Savo programoje vyriausybė numato nacionalinį politinių partijų ir verslo susitarimą dėl atlyginimų didinimo. Joje rašoma, kad verslas bus suinteresuotas didinti atlyginimus tik tada, jei konkurentai darys tą patį – būtent tokiu būdu funkcionuoja Skandinavijos modelis.
„Darbo santykiuose akcentuosime ne vien liberalizavimą, o kolektyvines derybas tam, kad didėtų vidutinis atlyginimas. Valstybė aktyviai skatins socialinį dialogą ir pradės nuo viešojo sektoriaus.
Skatinsime visas valstybės įstaigas pasirašyti kolektyvines sutartis su šakinėmis profesinėmis sąjungomis. Sutartyse turės būti numatytas kasmetis algų viešajame sektoriuje indeksavimas (numatant išlygas, kad bus stabilus ekonominis augimas ir tvarūs valstybės finansai), aiškus kasmečių derybų dėl atlyginimų mechanizmas“, – rašoma programoje.
Seimo Ekonomikos komiteto vadovas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys Virginijus Sinkevičius sako manantis, kad idėją įmanoma įgyvendini, nes verslas akivaizdžiai nori lankstesnių darbo sąlygų, atnaujinto Darbo kodekso, o mainais į tai galėtų įsipareigoti didinti atlyginimus.
„Manome, kad atlyginimai augo nepakankamai ir daugiau statistiškai, todėl verslas galėtų įsipareigoti, galėtų vykti toks nacionalinis susitarimas.
Jei nebandysime, tai tikrai neįvyks. Turime ieškoti būdų, kad verslas būtų socialiai atsakingas, nes mes akivaizdžiai matome socialines problemas ir viena jų – emigracija. Socialinės atsakomybės rodymas tiek iš verslo, tiek iš valdžios pusės yra labai geras ženklas valstybės piliečiams“, – LRT.lt kalba V. Sinkevičius.
Viešojo sektoriaus atlyginimų indeksavimas, pasak jo, būtų siejamas su bendrojo vidaus produkto (BVP) augimu. Paklaustas, ar tai nedidins įtampų biudžete ir bus tvaru, pašnekovas sako, kad įtampos biudžete jau yra užprogramuotos įvairių socialinių problemų, o jas spręsti – privalu.
„Atlyginimų indeksavimas bus paremtas tuo, kaip seksis rinkti mokesčius, efektyvinti jų surinkimą. Mes matome nišų, kur yra galimybių pasispausti ir tą biudžetą surinkti šiek tiek didesnį, tačiau reikia įgyvendinti dar daugybę pakeitimų.
Šiaip ar taip turėsime socialinį biudžeto spaudimą dėl emigracijos, gimstamumo – tai yra užkoduota, nes visuomenė sensta, darbo jėgos mažėja. Problema yra užkoduota ir turime ją spręsti dabar“, – teigia pašnekovas.
Idėja sveikintina, tačiau ne lietuviškam būdui?
Banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Ž. Mauricas pasakoja, kas Skandinavijos šalyse, taip pat ir Vokietijoje, didelėje dalyje kontinentinės Europos iš tiesų galioja kolektyvinės derybos dėl darbo užmokesčio kėlimo.
„Japonijoje, beje, iš dalies panašus modelis funkcionuoja, o Švedijoje jos ypatingai svarbios. Jų tikslas – tarp privataus sektoriaus rinkos lyderių ir vyriausybės sutarti dėl bent jau preliminarių ateinančių metų darbo užmokesčio didinimo gairių.
Tai niekada nebūna iškalta akmenyje, bet derybos vyksta ir jų metu aptariami ir kiti klausimai, tokie kaip, tarkime, ką turi padaryti valstybė, kad būtų pagerintos verslo sąlygos, kaip optimizuoti įstatymus tam, kad būtų pasiektas optimalus sprendimas, tenkinantis ir darbuotojus, ir darbdavius“, – kalba Ž. Mauricas.
Tiek jis, tiek SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda sako, kad įgyvendinti tokią idėją tikrai reikėtų pamėginti, tačiau esama ne vieno veiksnio, kuris tokios idėjos įgyvendinimui Lietuvoje kliudytų.
„Skandinavijoje nacionalinių šakinių derybų principas yra labai išsiplėtojęs, turi senas tradicijas. Mes turime institucinę Trišalę tarybą, kurioje kai kurie nacionalinės svarbos klausimai yra svarstomi, tačiau bendros šakinių derybų struktūros susiformavusios nėra.
Nacionalinis susitarimas savo turiniu yra sveikintinas ir būtų labai gražus kooperacinės politikos pavyzdys, tačiau adaptuoti jį Lietuvos socialinių santykių struktūrai būtų sudėtinga“, – sako G. Nausėda.
Lietuvoje, pasak G. Nausėdos, darbdaviai nėra taip tampriai susijungę į organizacijas, jos neapima visos verslo įvairovės. Be to, darbdavių organizacijos neturi pakankamai svertų ir, pavyzdžiui, iškilus poreikiui, sunkiai galėtų rasti instrumentų savo nariams paveikti, kad jie padidintų atlyginimus, kaip sutarta.
Savo ruožtu Ž. Mauricas pažymi, kad silpnos, fragmentuotos, atstovaujančios tik mažai daliai darbuotojų profesinės sąjungos taip pat yra neigiamas veiksnys formuojant tokį susitarimą.
Viešojo sektoriaus atlyginimų indeksavimo pasekmės – nevienareikšmės
Idėja indeksuoti viešojo sektoriaus atlyginimus, pasak Ž. Maurico, gali turėti neigiamų pasekmių.
„Kiek ši idėja gera, priklauso nuo to, su kuo būtų siejamas tas indeksavimas. Jei lygintume su privataus sektoriaus atlyginimais, tai galbūt tokia idėja ir svarstytina, tačiau galbūt reikėtų indeksuoti ne darbo užmokesčius, o bendrą užmokesčio fondą.
Tačiau atlyginimų indeksavimas būtų kiek pavojingas, nes jis sukurtų tam tikrą saugumo jausmą, kad atlyginimas kils netgi nieko daugiau nenuveikus. Kyla rizika, kad valstybės aparatas taptų mažiau efektyvus, o juk ir dabar esama neefektyvių institucijų“, – sako ekonomistas.
Savo ruožtu G. Nausėda pažymi, kad nors idėja įgyvendinama, bet koks indeksavimas suriša valstybei rankas ir atima tam tikrą dalį diskretiškos sprendimų laisvės.
„Valstybė gali įsipareigoti ne tik šia prasme, ji gali įsipareigoti dalyvauti tokiose nacionalinių susitarimų schemose, pavyzdžiui, mažindama mokesčius. Savo laiku toks susitarimas buvo pasiektas Airijoje, kai darbdaviai įsipareigojo didinti atlyginimus, profesinės sąjungos – laikytis nuosaikaus elgesio, o valstybė – mažinti mokesčius. Visi laikėsi savo įsipareigojimų ir buvo pasiektas puikus rezultatas“, – pastebi jis.
