Nors šie du įvykiai iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo nesusiję, iš tiesų jie rodo, kad Lietuvai narystė euro zonoje nėra nemokama.
Graikija toliau kelia galvos skausmą tiems, kurie rūpinasi euro ateitimi. Rinkimus laimėjus populistinei kairiųjų partijai Syriza, jos vadovas Alexis Tsipras žada atšaukti priemones, kurios buvo įgyvendintos siekiant grąžinti Graikijai jos konkurencingumą ir ekonomikos augimą.
Jis žada vėl pasamdyti 12 tūkstančių atleistų valdžios sektoriaus darbuotojų, 40 proc. didinti minimalią mėnesinę algą (MMA), didinti pensijas, stabdyti neefektyviai valdomo valdžios turto privatizavimą. Visa tai skamba košmariškai tiems, kurie supranta, kad ne darbo vietos valdžioje ir ne MMA kėlimas kuria ekonominę gerovę ir didina žmonių pajamas. Graikijos pareiškimai atrodo populistiniai ir neatsakingi. Atrodytų – tegul tvarkosi taip, kaip išmano. Deja, visa tai tiesiogiai liečia ir Lietuvą.
Jau minėtas Europos stabilumo fondas skirtas teikti įvairią finansinę pagalbą šalims, nesusitvarkančioms su savo viešaisiais finansais. Jam „susimeta“ visos euro zonos šalys. Lietuva iš viso į jį turi įmokėti 327 milijonus eurų (po 65 milijonus per metus). O jei kažkuriai šaliai iš fondo prireiktų didelės pagalbos, Lietuva iš viso įsipareigoja suteikti 2,86 mlrd. eurų. Lietuvos mastu tai didelės sumos, ypač tuomet, kai Lietuva ir taip turi skolintis, kad finansuotų savo išlaidas.
Tuo tarpu iki ausų prisiskolinusi Graikija (skola 2014 m. pabaigoje siekė 175 proc. BVP) nėra nusiteikusi laiku vykdyti savo įsipareigojimų. Iš viso Europos stabilumo mechanizmo pirmtakas, t. y. laikinas Europos finansinio stabilumo fondas, Graikijai yra paskolinęs 142 mlrd. eurų. Jei graikai bankrutuotų, šių lėšų netektų ne kas kitas, o euro zonos mokesčių mokėtojai. Tad tai, kas Graikijos mokesčių mokėtojams yra išsilaisvinimas nuo skolų, kitų euro zonos šalių mokesčių mokėtojams – tiesioginis praradimas. Tai ne išsilaisvinimas nuo „kapitalo diktatūros“ (kaip Graikijos skolas pristato Syrizos partijos atstovai), o tiesiog sukčiavimas kitų šalių mokesčių mokėtojų sąskaita. Jei vietoje kostiumo užsivelki odinę striukę, tai tavęs neatleidžia nuo prisiimtų įsipareigojimų.
Gerai, kad Lietuva per Europos stabilumo mechanizmą dar nėra paskolinusi Graikijai, nes šios paskolos buvo suteiktos dar prieš Lietuvai įstojant į euro zoną. Tačiau vargu, ar tai ilgainiui gelbės situaciją. Iš šio fondo Graikijai paskolos gali būti suteiktos ateityje. Be to, euro zonos šalių ekonominei ir finansinei situacijai negerėjant, tikėtina, kad iš šio fondo bus suteikta ir daugiau paskolų kitoms šalims. Jei su šiomis paskolomis nutiks taip, kaip su Graikijos, už jas mokės Lietuvos mokesčių mokėtojai.
Kai stojome į euro zoną manėme, kad įmokos ir dalyvavimas Europos stabilumo mechanizme – tai savotiškas draudimas. Juk galėsime juo pasinaudoti, jei mums to prireiktų. Tačiau bendras draudimo fondas su tais, kurie yra daug labiau rizikingi už tave, yra tiesiog nuostolingas. Daug didesnė tikimybė, kad šiuo draudimu daug dažniau naudosis tie, kurie mažiausiai atsakingi ir nesugeba susitvarkyti savo viešųjų finansų.
Tad euras Lietuvai nėra nemokamas. Daugiausiai Lietuvoje diskutuojame apie apčiuopiamas euro naudas, pavyzdžiui, sumažėjusias palūkanas ir valiutos keitimo išlaidas, didesnį eksportą ar geresnį Lietuvos žinomumą užsienio investuotojams. Tačiau įsivedę eurą paveldėjome ne tik naudas, bet ir finansinę neatsakingųjų euro zonos šalių naštą. Mums, kaip atsakingiesiems, tai turėtų kelti nerimą. Graikijos ir ES tolimesnės derybos parodys, kaip bus sprendžiamos Graikijos finansinės problemos. Tačiau jau dabar galima pasakyti, kad už Graikijos bėdas jau moka ir toliau mokės likusios euro zonos narės.
Įsivesdami eurą teigėme, kad Lietuvai labai svarbus dalyvavimas priimant svarbius sprendimus ES. Jei taip, tuomet metas apsispręsti, kurią pusę palaikome – graikų ar vokiečių, ir šią poziciją pareikšti.
