Pastaroji Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis pažymi buvusios situacijos problematiką, kada žemesnės instancijos teismai neretai kreditų gavėjus laikė nesąžiningais, nenustatę priežasčių, dėl kurių jie tapo nemokūs: netinkamai ir neatidžiai įvertino savo vartojimo galimybes ar sąmoningai leido susidaryti skoloms, nesant svarbių priežasčių skolintis. Teismai taip pat nenustatydavo subjektyvių aplinkybių, reikšmingų vertinant kreditų gavėjų sąžiningumą, pavyzdžiui, kaip kreditų gavėjai suprato prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo galimybes bei, ar jie grąžino nors dalį paskolų prieš prisiimant sekančius įsipareigojimus.
„Keliant fizinio asmens bankroto bylą yra nagrinėjamas būtent pareiškėjų sąžiningumo klausimas, t. y. jų elgesys sudarant sandorius iki bankroto bylos iškėlimo, o ne kreditorių pareigų ar teisių vykdymo klausimai. Vis dėlto, paskutinė nutartis įtvirtina, jog teismai taip pat turėtų vertinti, ar kredito institucijos tinkamai vykdė savo pareigas, suteikdamos pareiškėjams vartojimo kreditus pagal Vartojimo kredito įstatymo reikalavimus“, - teigė Vilija Viešūnaitė, advokatų kontoros TRINITI partnerė.
Pagal Lietuvoje Fizinių asmenų bankroto įstatyme įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį, jame nėra nustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.).
„Tai reiškia, jog dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai negali būti laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla. Juo labiau, kad kredito davėjai, sudarydami kredito sutartį su kredito gavėju ir siekdamos tiksliau įsivertinti prisiimamus įsipareigojimus visuomet prašo gavėjų nurodyti jau prisiimtus savo įsipareigojimus. Tam tikra prasme, tai yra ir kreditų teikėjų atsakomybė neskolinti pasitikėjimo nekelientiems klientams ar tiksliai neišsiaiškinus kliento galimybių siekiant išvengti ateityje galimų nemokumo problemų“, - situaciją vertina Vilija Viešūnaitė.
Pasak advokatės, pastaroji nutartis įtvirtina, jog būtent kredito institucijos, kaip profesionalūs rinkos dalyviai, kurių pagrindinis verslas yra kreditų (paskolų) teikimas, privalo tinkamai vertinti kreditų gavėjų galimybę įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, todėl jiems taip pat tenka prisiimti kilusią verslo riziką ir galimai neigiamas pasekmes, netinkamų finansinių įsipareigojimų vykdymo atveju, o fizinio asmens finansinis neišprusimas negali būti laikomas asmens nesąžiningumu.
Kredito gavėjas pripažįstamas nesąžiningu, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą bei skolininko elgesį su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to įsipareigojimai išauga tiek, kad asmuo tampa nemokus ir gali pasinaudoti fizinio asmens bankrotu.
„Fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens finansinė būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir jų suma viršija 25 minimaliąsias mėnesines algas. Kadangi nuo liepos 1 d. minimalioji alga didėja iki 325 eurų, taip pat didėja ir riba fizinio asmens bankroto iškėlimui. Nuo šiol, ji turės viršyti 8125 eurų sumą“, - finansinius niuansus patikslina TRINITI partnerė.
Žinoma, nagrinėjant galimą pareiškėjo nesąžiningumą yra būtina taip pat nustatyti, ar kredito gavėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi jis savo veiksmais (ar neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ir ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams. Papildomai vertinama, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai bei kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi.
Visais atvejais svarbiausia nustatyti asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinį ryšį t.y. nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui, o mokumo požiūriu mažareikšmiai sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti, tad vien tik didelis vartojimo kreditų sutarčių skaičius dar nesudaro pagrindo pripažinti kreditų gavėjų elgesio nesąžiningu, būtina nustatyti kitas pirmiau nurodytas aplinkybes.