Aš manau, kad lietuvių virtuvė yra tradiciškai vargo pasirinkimas palyginti šaltame ir nelabai derlingame Šiaurės Europos krašte, tačiau mes visai neblogai pasistengėme gauti geriausią rezultatą iš tų primityvių produktų, kuriuos mums pametėjo gamta ir užkariautojai. Garbės žodis, gerbiamieji, kas tai per dalykas - grybai? Net voverės ir vilkai jų nevalgo. O bulvės? Jas tik prieš kelis šimtus metų iš Amerikos atvežė, ir tai tik todėl, kad ten prekybos centruose buvo jų perteklius, ir neturėjo kur dėti. Gumbainis, padarytas iš krakmolo? Kas galėjo tokį sugalvoti? O be to, mes daugiau nieko neturime, tik burokus, runkelius ir agrastus.

Restoranas Senoji trobelė garsėja daugeliu dalykų. Pirmiausia, daugelis sakė, kad ten visai ne taip blogai, kaip galėtų pasirodyti. Kiti minėjo, ten ateina tik užsieniečiai (ir pasirodė, kad taip ir yra – restorane nė vieno nebuvo, be mūsų, kas galėtų nors pirmąjį posmą iš Tautinės giesmės atmintinai pasakyti). Galbūt todėl, kad lietuviai negali patikėti, kad tokioje miesto vietoje gali būti vertas dėmesio restoranas. Jeigu Gedimino prospektas arba Pilies gatvė yra miesto širdis, tai Naugarduko gatvės tolimesnė dalis, ties sankryža su Švitrigailos gatve, yra labiau sostinės, sakykim taip, alkūnė. Nelabai prižiūrėta alkūnė. Tokia alkūnė, kuriai reikia gero nušveitimo, o paskui drėkinančio kremo ir poilsio.

Aš prisiminiau, kad ten, labai netoliese, buvau vienose iškilmėse daugiau nei prieš du dešimtmečius. Buvo mano draugo vestuvės (gyvena iki šiol laimingai ir linksmai, ačiū, kad klausiate). Kažkokiame blaivybės klube. Vestuvės buvo be alkoholio. Organizatoriams atrodė, kaip labai geras sumanymas. Daugeliui svečių – nelabai. Galbūt todėl mes gėrėme Moldovos brendį ant suolelio prie pokylių salės, lauke. Iš čia ir gyvenimo pamoka: jei pats savimi nepasirūpinsi, tavimi tikrai niekas nepasirūpins.

Restoranas yra iš esmės gražiai sutvarkyta troba iš tų laikų, kai Vilniuje buvo daugiau besiganančių ožkų, negu automobilių. Dabar ten viskas kaip pas žmones – ir sutvarkyta lauko terasa su stogu, ir viduje viskas išpuošta nors ir nelabai originaliai, bet akių nebado. Prisimenate, buvo toks restoranas (ir dabar dar yra), Marceliukės klėtis, tarp Žirmūnų ir Šnipiškių? Va ten ant sienos tai buvo spragilai, klumpės ir viskas, ką tik galime rasti kaime, išskyrus galbūt karstą, kurį senolė Marijona įsigijo iš anksto su nuolaida ir laiko ant aukšto, kad paskui vaikams nereikėtų rūpintis.

Andrius Užkalnis
Valgiaraštis – išmanus ir labai ilgas. Išmanus – gerai, pusė patiekalo sekmės (bent jau per pirmąjį kliento apsilankymą, o kadangi čia eina daugiausia svečiai, tai pirmasis apsilankymas būna ir paskutinis, ne iš blogos valios). Kad ilgas – blogai, nes nėra įmanoma šviežiai pagaminti tiek įvairių patiekalų, nebent būtų didžiulė virtuvė su keliolika darbo vietų ir penkiais šefais, ir penkiskart daugiau pagalbininkų. Tačiau ragaukime.

Specialusis šefo užkandis – triušienos terinas su anties kepenėlių paštetu ir morkų vanilės putėsiais (€8) buvo adekvatus, tačiau žymiai paprastesnis, negu galėtum pasakyti iš aprašymo. Tai buvo iš esmės šaltiena su nenuobodžiu saldžiu padažu. Ir ant lėkštės visko per daug. Patiekalas per sudėtingas, nes gal reikia parodyti, kad čia nestabdo. Sudėsim ir granatų sėklytes, ir šilauogių, ir morkų, ir kuo daugiau visko sudėsim, tuo gudriau atrodys. Neatrodys. Kiekviena sudėtinė dalis turi būti dėl tam tikros priežasties.

Koldūnai su elniena ir grybais (€8) užkandžiui buvo maloniai nedidukai, kaip itališki tortellini, bet kad būtų labai skanu valgyti, nepasakyčiau. Prisiminiau Labanorą ir ten buvusį lietuviškų taukų restoraną, kur grįžti nebenoriu (o ir jie manęs nelaukia). Na, nereikia to tiršto padažo.

Kiaulienos sprandinė (€12) buvo dar vienas normaliai padarytas patiekalas, bet kodėl jį valgėme, nepasakysiu nei dabar, nei tada. Valgoma. Skanu? Vidutiniškai. Pripuošta viskuo, žolytėm sėklytėm ir dar balzaminiu padažu? Taip. Kodėl taip padaryta? Atsaką žino tik vėjas. Ne dėl skonio tai tikrai.

Aš užsisakiau Kijevo kotletą (€10), nes patiekalas nors ir nelietuviškas, bet ukrainiečiai mums kaip broliai. Tik tada suspurdėjo mintis, ką mums visiems padarė valiutos pakeitimas. Anksčiau, jei kas troboje tarp apsilupusių Vilniaus naujamiesčio namų paprašytų 35 litų už Kijevo kotletą, klientai sukiltų, griebtų dalges ir spragilus nuo sienų ir eitų ieškoti savininko, ir savininkas bėgtų neatsigręždamas nuo lankytojų įniršio. O dabar – dešimt eurų, ir nieko.

Kijevo kotletas buvo neblogas. Ne toks, kaip Vilniaus Neringoje, kurioje geriausi Kijevo kotletai Europoje į rytus nuo Lisabonos, bet tikrai neblogas. Tačiau pasakyti, kad jis kuo nors labai smarkiai skyrėsi nuo geros kooperatinės kavinės produkcijos Ukmergėje prieš dvidešimt metų, irgi negalėčiau.

Išties, geriausias dalykas buvo Jovarų kaimiškas alus su medumi (€2 už mažą bokalą).

Dviese sumokėjome €43,20 ir palikome €5 arbatpinigių (nes jau kai esi tinkamai išauklėtas, šito niekas neatims). Normalu, bet jokios priežasties grįžti. Nieko, ateis užsieniečiai, jų vis daugiau. Trys žąsys iš penkių.

Senoji trobelė, Naugarduko g. 36, Vilnius. Tel. +370 609 99002. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:00 iki 23:00, šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (385)