Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto mokslininkė Akvilė Čibinskienė, kartu su grupe kitų tyrėjų analizavusi monopolijų ir kartelių įtaką šalies ūkiui, sako, kad Lietuvoje veikia tik natūralios monopolijos ir oligopolijos.

– Lietuvoje veikia laisvoji rinka. Ar ji tokia visose srityse?

– Vienareikšmiškai – ne. Jau vien kalbant apie ribotų išteklių rinkas. Elektros energijos, dujų, šildymo, vandens tiekimas – šiose srityse egzistuoja pateisinamos natūralios monopolijos. Pavyzdžiui, juk neapsimoka į vieną butą tiesti dviejų vandentiekio ar dujų vamzdžių, priklausančių skirtingiems tiekėjams.

Šiuo atveju pateisinama tinklo valdytojo monopolija, o jo tinklais tiekiamoms prekėms konkurencija turėtų būti sudaryta.

Tinklais tiekiamos paslaugos – natūralios monopolijos, kurių buvimas pateisinamas. Kad jos nepiktnaudžiautų savo galia, taikomas valstybės reguliavimas. Tam ir yra Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, reguliuojanti šių sričių įkainius.
Akvilė Čibinskienė / A. Aleksandravičius

– Kuriose srityse pastebima daugiausia dirbtinai sukurtų monopolijų apraiškų?

– Lietuvoje net būtų sunku rasti tikros monopolijos pavyzdį. Gal „Lietuvos geležinkeliai“? Iš dalies, nes jų konkurentas yra kelių transportas.

Pas mus daugiau oligopolinės rinkos apraiškų. Tarkime, kalbant apie maisto prekybos tinklus, dažnai minimas žodis monopolis, bet tai yra oligopolinės rinkos pavyzdys, nes veikia ne vienas prekybos centrų tinklas. Studentams aiškindama apie monopoliją, pateikiu pavyzdį iš sovietinių laikų, kai turėjome telekomą ir tik jis vienas galėjo teikti komunikacijų paslaugas.

Oligopolija, arba rinkos struktūra, kurioje tėra kelios konkuruojančios įmonės, taip pat pavojinga, nes tarp šios rinkos dalyvių irgi daromi karteliniai susitarimai, gamintojai pasidalija rinkas arba tariasi dėl kainų.

– Turite galvoje „Maximos“ ir „Mantingos“ atvejį, kai bendrovės buvo nubaustos už 10 m. trukusį susitarimą dėl „Mantingos“ gaminių kainos mažmeninėje prekyboje? („Maximai“ už tai paskirta 13,666 mln., o „Mantingai“ – 2,151 mln. eurų bauda).

– Taip. Šį atvejį ištyrė Konkurencijos taryba. Susitarimu buvo skriaudžiami pirkėjai. Be to, tokia veikla yra nelegali, nes vartotojai sumokėjo kainą, kurią lėmė ne sąžininga konkurencinė kova, o įmonių susitarimas.

– Pritariate Lietuvos laisvosios rinkos instituto pozicijai, kad pas mus nėra monopolijų, tik didelė rinkos koncentracija?

– Esu linkusi sutikti su šia formuluote. Šią koncentraciją ir vadinčiau oligopolija. Stambieji tiekėjai yra susikoncentravę.

Tai blogai smulkiajam verslui. Per stiprus smulkiojo verslo reguliavimas taip pat padeda išstumti smulkiuosius gamintojus, o tai negerai. Būtų palanku, jei Vyriausybė skatintų smulkųjį verslą, nes jis yra suvaržytas, sunkiai gali konkuruoti su stambiaisiais gamintojais, todėl sumažėja pasirinkimo galimybės vartotojams, ypač Lietuvoje, kur dažnai ieškoma pigesnių produktų.

Dabar mokesčiai keičiasi, padidėjo verslo liudijimų kainos, tai pakels paslaugų įkainius. Tokia tendencija atgraso jaunimą ir kitus imtis smulkiojo verslo, be to, padeda didiesiems suvalgyti smulkiuosius.
UAB "Mantinga"

– Dar 2011 m. Dalia Grybauskaitė sakė, kad Lietuvoje nemažėja monopolijų dominavimas. Atvirkščiai – kilo ir šilumos, ir maisto, degalų bei paslaugų kainos.

– Situacija šiek tiek keičiasi. Elektros energijos kainos nuo 2011–2012 m. jau sumažėjo. Fiksuotas šioks toks kainų padidėjimas įmonėms 2012–2013 m., paskui jos krito. Tą patį galima pasakyti apie elektros energijos kainas gyventojams. Mažėjimo tendencija išlieka, nes atsisakėme priklausomybės nuo vieno dujų tiekėjo – Rusijos, turime savo dujų terminalą, bet kainos galėtų dar mažėti.

Elektros energijos kainos nukrito, kai atsirado konkurencija – galimybė pirkti elektrą ne iš vieno tiekėjo.

Taigi energijos ir šilumos kainos mažėja. Kai sakoma, kad bendros kainos nepakito, Statistikos departamentas skaičiuoja visą kainų krepšelį. Į jį įtrauktos ir energijos, kuro, šildymo kainos. Jos mažėjo, tad bendra krepšelio suma irgi turėtų sumažėti, bet paslaugų ir kai kurių produktų kainos padidėjo.

– Pernai Konkurencijos tarnyba aiškino, kad mažose rinkose kainos dažnai būna didesnės, nes: mažiau gyventojų turinčioje šalyje yra mažiau pirkėjų, mažiau tiekėjų ir dažniau kyla pagundų kainas reguliuoti. Ar tai reiškia, kad Lietuva pasmerkta didesnėms nei daugiau gyventojų turinčiose šalyse kainoms?

– Šie argumentai logiški, nes tai susiję ir su mažesne pasiūla, ir su mažesne paklausa. Akivaizdu, kad mes, pirkdami iš didmenininkų dideliu kiekiu, gauname kiekio nuolaidą.

Lygiai tas pats galioja tiekėjams, kurie perka prekes mūsų parduotuvėms. Jeigu įsigyjama dideliu kiekiu, gaunamos didesnės nuolaidos. Lietuva yra mažesnė, tad prekių užsakoma mažiau. Dar svarbi atvežimo kaina. Jeigu prekės importuojamos iš kitų šalių, prisideda transportavimo išlaidos.

Ne vienam kyla klausimas, kodėl, pavyzdžiui, Vokietijoje drabužiai pigesni. Dažnai atsakymas sietinas su jau minėtomis priežastimis. Bet svarbus ir dar vienas dalykas. Kyla klausimas: kiek verslas Lietuvoje nori uždirbti? Galbūt daugiau nei toje pačioje Vokietijoje? Nežinant kainodaros, sunku atsakyti.

– Kai padidėja degalų, dujų kainos, gamintojai pakelia produkcijos kainas esą dėl išaugusių sąnaudų. O kodėl dažniausiai neįvyksta atvirkštinio proceso, kai degalų ir dujų kainos sumažėja?

– Ir man kyla klausimas apie verslo atsakomybę bei sąmoningumą.

Baudos – per mažos

2014 m. KTU mokslininkai baigė Vyriausybės užsakytą ir Lietuvos mokslų tarybos kuruotą ilgalaikę institucinės ekonomikos mokslinių tyrimų programą „Lietuvos ekonomikos ilgalaikio konkurencingumo iššūkiai“.

Tyrimas parodė, kad už kartelinį susitarimą šalyje tam tikrais atvejais skiriamos baudos būna net 100 kartų mažesnės nei jų padaryta žala, nors priemonių tokiai ydingai praktikai pakeisti – apstu.

Kartelinių susitarimų dalyviai dažniausiai tariasi dėl kainos, rinkos pasidalijimo ir įėjimo į rinką ribojimo. Vidutiniškai kartelį sudaro 7 nariai, pagal tai mūsų karteliai niekuo nesiskiria nuo kitų šalių kartelių.

Įmonių, įsitraukusių į kartelinę veiklą, skaičius Lietuvoje auga. Tai rodo, jog vis daugiau įmonių siekia apriboti tarpusavio konkurenciją ir pasipelnyti iš neteisėto susitarimo.

2000–2012 m. Konkurencijos taryba išaiškino 31 draudžiamą susitarimą. Už juos paskirta baudų suma siekė daugiau kaip 26,4 mln. Eur, vidutiniškai vienam atvejui tenkanti baudos suma – 849 tūkst. eurų. Draudžiamuose susitarimuose dalyvavo ir buvo nubausti 228 ūkio subjektai.

Mokslininkai nagrinėjo tris skirtingus kartelius – popieriaus, ortopedijos ir pieno (žaliavinio pieno supirkimo rinkoje). Daugiausia žalos šalies ekonomikai padarė 45 mėnesius trukęs pieno kartelis – apie 332,6 mln. Lt žalos, o kartelio įmonėms paskirtos baudos tesiekė kiek daugiau nei 3 mln. litų.

Antroje vietoje atsidūrė 65 mėn. trukęs popieriaus kartelis, kurio padaryta žala siekė 52,9 mln. Lt, o paskirtos baudos – 0,68 mln. litų. 51 mėn. trukusio ortopedijos kartelio grynoji žala vertinama 35 mln. Lt, skirtos baudos – 2,9 mln. litų.

Visų trijų kartelių galimas pelnas jų trukmės laikotarpiu beveik 2 kartus viršijo padarytą grynąją žalą ekonomikai.

Vandens kainą galima sumažinti

Kainų komisijos pateikiamoje metodikoje apskaitant pagrįstas Lietuvos geriamojo vandens tiekėjų suteikiamų paslaugų išlaidas yra numatyta 20 proc. vandens nuostolių norma.

KTU atliktas tyrimas parodė, jog geriausiai besitvarkančių šalių (pvz., Danijos, Nyderlandų) nuostoliai vandens tiekimo grandinėje sudaro 7–8 proc. nuo tiekiamo vandens kiekio.

Kitaip tariant, 20 proc. nuostoliai Lietuvos vandens tiekime yra įteisinti (neįpareigota jų mažinti), o tai, palyginti su labiau pažengusiomis geriamojo vandens tiekimo paslaugų srityje šalimis, lemia mažiausiai 10 proc. didesnes išlaidas, taip pat didesnius paslaugų įkainius.

Tariasi ir dėl kino bilietų

2015 m. Konkurencijos taryba nustatė kartelį kino filmų platinimo rinkoje. „Forum Cinemas“, „Multikino Lietuva“, „Cinamon Operations“ susitarė netaikyti didelių nuolaidų bilietams į populiariausius kino filmus, kai šie pradedami rodyti, derino filmų bilietų kainas ir akcijas. „Forum Cinemas“ paskirta 1,384 mln. Eur bauda. Bendrovės „Multikino Lietuva“ ir „Cinamon Operations“ prisipažino dalyvavusios karteliuose, jos atitinkamai nuo 99 200 Eur ir 138 800 Eur baudų buvo atleistos.
Forum Cinemas

Už kovą su monopolijomis – mirties bausmės

Tarpukario Lietuvoje didžiausias ekonomikos sektorius buvo žemės ūkis, sukuriantis apie 70–75 proc. nacionalinio šalies produkto. Augant ekonomikai daugėjo maisto perdirbimo įmonių, iš jų susiformavo galingos monopolijos („Pienocentras“, mėsos pramonę kontroliuojanti bendrovė „Maistas“, grūdų perdirbimo įmonė „Lietūkis“ ir kitos). Tačiau 1929 m. pasaulį ištikusios Didžiosios ekonomikos krizės padarinių banga pasiekė ir Lietuvą.

Nuosmukis sukėlė socialinių neramumų. Jau 1934 m ūkininkai atsisakydavo mokėti mokesčius, ignoravo už skolas išparduodamų ūkių varžytynes, nebevykdė prievolių taisyti kelius. Pasitaikydavo ir smurto proveržių – būdavo užpuolami antstoliai, sumušami policininkai.

1935 m. rugpjūčio 20 d. beveik visi Dzūkijos ir Suvalkijos ūkininkai pradėjo streiką, planuotą iki rugsėjo 20 dienos. Siekta sustabdyti produktų tiekimą monopolijoms ir supirkimo punktams.

Streikai peraugo į rimtus susidūrimus. Iki 1938 m. nuteisti 253 neramumuose aktyviausiai dalyvavę asmenys, keli šimtai buvo nubausti administracine tvarka. Net 19 kaltinamųjų nuteisti mirties bausme, nemažai daliai skirtas kalėjimas iki gyvos galvos. Vėliau kai kuriems nuteistiesiems bausmės sušvelnintos, mirties bausmė sušaudant įvykdyta keturiems – stambiems ūkininkams Petrui Šarkauskui, Broniui Pratasevičiui, Kaziui Narkevičiui ir Alfonsui Petrauskui. Atskirai mirties bausmė nunuodijant dujomis įvykdyta organizatoriui Aleksandrui Maurušaičiui.