Net ir sausakimšoje rinkoje yra laisvos vietos
„Taip jau susiklostė, kad buvau tas, kuris labiausiai įkalbinėjo pradėti šį verslą, ir tas, kurio įnašas sudaro didžiausią bendrų investicijų dalį. Be to, buvau pasirengęs išeiti iš samdomo darbo ir turėjau sukaupęs šiek tiek santaupų, kurios dabar padeda pragyventi, kol verslas stojasi ant kojų“, – pasakojo Arnas.
Iš pradžių verslo partneriai planavo į restoraną investuoti 150 tūkst. litų, tačiau galiausiai prireikė maždaug 200 tūkst. Pašnekovo teigimu, einant užsibrėžto tikslo link pasitaiko nenumatytų dalykų, kuriems prireikia papildomų resursų. Ypač kai žengi į nepažįstamą rinką. Todėl pradedantys naujus verslo projektus, anot Arno, turėtų planuoti didesnes investicijas nei tos, kurias pavyksta apskaičiuoti.
Pasak A. Grigaliūno, didžiausios lėšų dalies atidarant naują restoraną reikia technikai ir interjerui. Žinoma, nemenka dalis atriekiama ir darbuotojams. O restorane „Park“ iš viso jų dirba 13. Tačiau daugiausia vienu metu darbe triūsia 7 žmonės.
„Mes esame įsikūrę ypatingoje vietoje – prekybos centre „Europa“. Čia lankytojų antplūdis būna per pietus. Tuomet ir dirba gausiausios darbuotojų pajėgos. Tam, kad aptarnavimas būtų sklandus, prieš pradėdami restorano veiklą, tris savaites mokėme personalą. Vis dėlto nesusipratimų pasitaikydavo. Blogiausia, kad klientai būdavo priversti ilgai laukti užsakymų. Tai nepatikdavo ir jiems, ir mums. Juk kuo ilgiau klientas užsibūna – tuo ilgiau užimamas staliukas, prie kurio galėtų ateiti naujas lankytojas. Pastaruoju metu jau pastebiu atvirkštinę tendenciją – klientus aptarnaujame per greitai ir dabar norisi, kad jie užsibūtų kiek ilgiau“, – aiškino verslininkas.
Paklaustas, kodėl buvo nutarta pradėti verslą nišoje, kur konkurencija yra milžiniška, Arnas tvirtino, kad viską lėmė pasirinkta koncepcija. Anot pašnekovo, norėta žengti į greitojo maisto rinką, tačiau taip pat bandyta rasti išskirtinį bruožą. Iš pradžių restorano įkūrėjai ketino suteikti lankytojams galimybę užsisakyti sumuštinius ir stebėti, kaip jie paruošiami. Vis dėlto tos minties vėliau buvo atsisakyta ir pradėtas kurti greitojo maisto ir tradicinio restorano hibridas, kuriame pagrindinis patiekalas yra sumuštiniai. Tačiau jie nėra vienintelė valgiaraščio sudedamoji dalis.
„Šiais laikais žmonės skuba ir nori visko greitai. Tad pamanėme, kad žmogui bus maloniau prisėsti ir gurkšnoti kavą bei laukti užsakyto maisto, nei keliolika ar keliasdešimt minučių stebėti, kaip jis ruošiamas. Taip pat sutarėme, kad nebūsime restoranas, kuriame laikomasi visų standartų. Pavyzdžiui, kad maistas prie vieno staliuko sėdintiems klientams būtų atnešamas tuo pat metu. Mes patiekalus atnešame, kai tik paruošiame. Ir aš nematau, kad tai blogai. Štai Londone tokį aptarnavimo modelį taiko ne vienas restoranas ir niekas nesiskundžia. Juk svarbiausia, ką gauna klientas. O mes pasistengiame, kad patiekalai būtų kuo geresni. Net prieskonius ruošiame patys“, – sakė A. Grigaliūnas.
Asmeninė atsakomybė už sėkmę įpareigoja prieš visus
„Kaip dirbau anksčiau, taip dirbu ir dabar. Kasdien keliuosi ir einu į darbą. Skirtumas tik tas, kad pečius slegia papildoma atsakomybė už projekto sėkmę, darbuotojų gerovę ir kolegų lūkesčius“, – tvirtino vienas iš „Park“ įkūrėjų.
Poros veiklos mėnesių rezultatai, pasak restorano šeimininko, yra prastesni, nei buvo planuota. Pagrindinė to priežastis – jie nespėjo pradėti dirbti, kai buvo suplanuota, ir į rinką žengė ne sezono metu.
„Rugpjūčio mėnuo restoranams, o ypač tiems, kurie įkurti prekybos centruose, yra pats blogiausias. Čia būna beveik tuščia. Tad, galima sakyti, normaliai dirbame mažiau nei mėnesį. Manau, reali situacija turėtų paaiškėti rudens pabaigoje“, – pasakojo Arnas.
Darbo rezultatai priklauso nuo žmogaus požiūrio, o ne atlyginimo
Paklaustas, ar jauni verslininkai yra teisūs manydami, kad nuosavas verslas išlaisvins jų potencialą arba suteiks daugiau laisvės, A. Grigaliūnas sakė: „Mano supratimu, verslas apriboja ir įspraudžia į rėmus, nes dirbi ir darbe, ir namuose po darbo valandų. Nuosavas verslas reikalauja gerokai daugiau iš tavęs. Na, o manyti, kad gerai dirbsi tik tuomet, jei tai darysi sau, yra nesąmonė. Tai klišė, kurią visi nori pritaikyti. Jei žmogus nedirbo būdamas samdomas darbuotojas, tai jis nedirbs ir turėdamas savo verslą. Čia jau nepadės jokie pinigai ar laisvė“, – išvadą padarė Arnas.
Pašnekovo teigimu, jam darbe visada buvo svarbiausia vieno ar kito projekto sėkmė, o ne laikas, praleistas darbe. Tai, kad žmogaus motyvacija dirbti nepriklauso nuo to, kiek uždirba, patvirtina Arno papasakota istorija apie jo bičiulio patirtį. Šis yra pasakojęs, kad išbandė įvairius darbo su statybininkais modelius. Mokėjo 1 500 Lt per mėnesį. Vėliau mokėjo ir 5 000 Lt, tačiau darbo kokybė ir sparta nuo gaunamų pinigų nepriklausė.
„Ar didesnis, ar mažesnis atlyginimas išmokamas, vis tiek darbininkai kitą dieną neateidavo į darbą, nes labai švęsdavo. Tad kodėl reikėtų jiems mokėti daugiau? Kad galėtų brangesnius alkoholinius gėrimus pirkti?“ – perpasakojęs draugo patirtį retoriškai klausė A. Grigaliūnas.
Jo patirtis rodo, kad samdomas darbas ir nuosavas verslas beveik nesiskiria. Jei žmogus atsakingai žiūri į tai, ką daro, tuomet jis ir vienu, ir kitu atveju stengsis pasiekti geriausią įmanomą rezultatą.
Pavyzdžiui, Arnas ir anksčiau, dirbdamas reklamos agentūros direktoriumi, ir dabar nuolat mąsto, ką galima būtų patobulinti, kaip efektyviau atlikti konkrečią užduotį ar greičiau pasiekti pageidaujamą rezultatą. Ir anuomet, ir dabar būna akimirkų, kai Arnas keliasi 4 val. ryto tam, kad galėtų užsirašyti į galvą šovusią idėją.
Studijuoti pradėjo būdamas 27-erių
Šeimoje, kurioje užaugo Arnas, visada buvo vertinamas darbas. Tikriausiai dėl to baigęs mokyklą vaikinas nepradėjo studijuoti universitete, o įsidarbino.
„Tai, kad neturėjau aukštojo išsilavinimo, man visai netrukdė dirbti. Na, o galiausiai, kai nutariau, kad noriu studijuoti, ir įstojau į Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklą, man buvo 27 metai ir aš buvau reklamos agentūros direktorius. Atrodo, akivaizdu, kad mokslai nėra esminis faktorius siekiant karjeros“, – aiškino A. Grigaliūnas.
Pasak jo, iškeisti samdomą darbą reklamos agentūroje į verslą paskatino siekis gauti didesnę grąžą už savo darbą. Nors pinigai, kaip aiškino pašnekovas, nėra pagrindinė noro dirbti priežastis, jie taip pat užima svarbią vietą. Arnas sako, kad negalėtų atidaryti parduotuvėlės ir dirbti joje tik dėl malonumo ar romantikos. Turi būti ir pinigų. Tačiau jie verslininkui yra šalutinis faktorius.
Kadangi noro dirbti ir ambicijų Arnui netrūksta, žengti į verslą buvo nesudėtinga. Juolab kad visuomet jame ir sukosi.
„Penkerius metus vadovavau reklamos agentūroms. Buvau direktorius, tad formaliai dalyvavau visuose verslo procesuose. Žinoma, dabar mūsų verslas yra labai jaunas, todėl tenka ir vadovauti, ir finansininku dirbti, ir rūpintis kitais darbais. Tačiau tai yra laikina verslo stadija. Jei jis sėkmingai plečiasi, gali tapti verslininku, kuris nesirūpina techniniais darbais. Būtent dėl sėkmingo darbo bei plėtros galimybių ir siekiame su partneriais susitikti kas savaitę“, – sakė restorano „Park“ vadovas.
Tai, kad Arno kartu su kolegomis įkurtas verslas neketina apsiriboti vienu restoranu, yra akivaizdu. Jau dabar verslininkai žvalgosi ir tyrinėja plėtros galimybes. Anot Arno, tai ir yra tikrasis verslumas, kai žiūrima į ateitį, nesikoncentruojama tik į šiandieną.
Be abejo, verslo sėkmė ir plėtra nėra garantuota niekam. Tai supranta ir A. Grigaliūnas. Jo nuomone, žmonės turi išmokti prisiimti riziką ir nesureikšminti nesėkmių.
„Niekas neturėtų tapatintis su verslu. Žmogų ir verslą reikia atskirti. Taip bus lengviau apsiprasti su mintimi, kad vieną dieną verslas gali žlugti ar kas nors gali nepasisekti, kad verslas yra rizika. Antra vertus, manau, žmonės nelabai bijo rizikos arba ją suvokia iškreiptai. Pasižiūrėkite, kiek jų yra paėmę paskolas iš bankų ir dabar turi įsipareigojimus 20 ar 30 metų mokėti tūkstantines įmokas. Juk tai taip pat yra rizika“, – aiškino verslininkas.
Baigdamas pokalbį paprašiau Arno ko nors palinkėti „bzn start“ skaitytojams. Kiek pamąstęs restorano įkūrėjas tarė: „Jei yra noras, aistra, malonumas – pirmyn, imkitės verslo. Svarbiausia nesinervinti, jei kiek nepavyko. Manau, geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei.“
ANONSAS: Naujame "bzn start" spalio mėnesio verslo žurnalo numeryje ieškokite įdomių istorijų: "VERSLO ISTORIJA: „Heros“ įkūrėja Jolanta Zabarauskienė apie tai, kur telpa pusė gyvenimo“
