Šiandien sekmadienis, ir pranešiu jums, kad Vilnius tikrai nebe kaimas, o didmiestis, kokio aš ir norėjau. Anksčiau vietos, kur galima ryte pavalgyti, buvo skaičiuojamos ant vienos rankos pirštų, nes sostinės gyventojai vis dar bandė išlipti iš valstietiško kiauto ir bumbėjo: „namuose pigiau ir skaniau pasidarau, pasikepu kiaušinį ir man gerai“. Valgymas mieste buvo pinigų švaistymo ir poniško gyvenimo sinonimas.

Kažkuris Vakarų roko muzikantas sakė, kad kokainas yra Dievo būdas tau pranešti, kad turi per daug pinigų. Lietuvoje tą pačią funkciją viešojoje sąmonėje atliko pusryčių valgymas mieste. Jei valgai pusryčius mieste – esi iš tų žmonių, kurie nepasiilgsta sovietų Lietuvos, nes jiems dabar gyventi geriau, ir viskas eina vis geryn.

Aš irgi esu iš tų žmonių, bet jūs jau apie tai žinote, nes esu jus informavęs kiek anksčiau.
Žinoma, pusryčių maistas yra labai standartinis – kaip klasikinėje italų virtuvėje, taip ir pusryčių valgiaraštyje variacijų ir vietos fantazijai esama labai nedaug. Juo geriau: didesnis išbandymas virtuvei. Jei moka gaminti pusryčius, turbūt mokės gaminti viską.

The Town, Gedimino prospekto viduryje (priešais restoraną Neringa) Vilniuje yra jau kelerius metus, ir nežinau, kodėl ligi šiol mano rankos nepriėjo apie jį parašyti, nes valgiau ten ne kartą ir ne du. Gal tiesiog fotoaparato nepasiimdavau. Gal kiti restoranai išsiverždavo į priekį.

Vietos viduje nemažai – sakyčiau, iš akies ne mažiau 70 vietų, ir nebūdingai panašioms vietoms, iškart į akis krenta aptarnaujančio personalo gausa. Štai vienas iš atsakymų, kaip padaroma gera savijauta: nori, kad klientas nebumbėtų dėl greičio, privalai turėti pakankamai daug dirbančių žmonių. Šį sekmadienį restoranas beveik pilnas, ir padavėjų irgi pilna. O gal padavėjų gausa yra viena priežasčių, kodėl restoranas pilnas.

Interjeras tuojau pat suminkština mano kietą, juodą širdelę. Į mano sielą gali prisibelsti keli dalykai (sakau tai atvirai, žinokite, jei norite). Vieni iš jų yra kiaušiniai (dvigubai garsiau ir sėkmingiau beldžiasi, jei trynys skystas), kitas – toks restorano interjeras, kuris kuo labiau primena Niujorką ar Čikagą (iš bėdos tai gali būti Los Andželas arba San Diegas).

Čia Amerikos jausmą siunčia lankytojui ne vien angliški užrašai ant sienų (ačiū Dievui, be vertimų į lietuvių kalbą: jei nemoki anglų kalbos, tai laikas išmokti), bet ir pačios gražios plytelės ant sienų. Jaučiuos kaip Vakaruose. Jaučiuosi kaip namie.

Bandome kelis patiekalus. Omletas su lašiša ir laiškiniais svogūnais (€5) – pats omletas paprastas, ir nedidelis, nes paprašome sumažinti nuo trijų iki dviejų kiaušinių (nereikia apsiryti, sakau aš jums), bet lašiša yra labai kokybiška. Ar dar kartą užsisakyčiau? Taip, be jokios abejonės. Ir jums patariu.

Benedikto kiaušiniai man yra visada pusryčių patiekalas numeris vienas. Aš juos taip mėgstu, kad man net sunku ką nors kito užsisakinėti. Čia, be kita ko, jie labai nebrangūs - €4 už dviejų kiaušinių patiekalą, ir dar su gausiai išdėliotais špinatais, yra labai nebrangu. Tiesą sakant, aš nežinau, kodėl aš nevalgau mieste kasdien. Gal todėl, kad man klaidingai atrodo, kad gaila laiko išeiti iš namų ir praeiti tris kvartalus Gedimino prospektu. Keturi eurai už puikų patiekalą? Na, pagalvokite patys.

Kiaušiniai tikrai puikūs. Olandiškas padažas toks, kokio reikia – jo tiesiog nepastebi (nei per sūrus, nei per rūgštus, kaip dažnai atsitinka), o geltonas trynys bėga, kaip maža maža saulutė ritinėjasi ant lėkštės.

Galiausiai, dar paragaujame patiekalą, kuris į lietuvių kalbą išverstas kaip „prancūziškas skrebutis“, bet man jis amžinai yra „French toast“, galbūt todėl, kadangi visiems laikams susijęs su gyvenimu Vakaruose. Lietuvoje šio patiekalo nebuvau valgęs, nebent pasidarydavau namie. Ir namie aš jo taip gerai nepasidarau. Duona be plutos (išpjauta skrituliukais – mačiau dokumentiniame filme, kad lygiai taip pat baltą duoną pjausto rūmų virtuvė Anglijos karalienei, nors, žinoma, ne tik jai vienai), cinamono ir kiaušinio ne per daug, ir dar dailios, stambios, cukraus pudra pabarstytos uogos. Tobula, gražu, prabangu, vakarietiška. Vaizdas kaip iš Beatos Nicholson kulinarinio žurnalo. Ir tik €4.

Žinote, ką aš dabar pasakysiu? Nežinote. Atėjęs pavalgyti, maniau, kad bus gerai – nes daug lankytojų, nes gyvenimas burzgia ir verda, nes atrodo profesionalu. Tačiau nesitikėjau, kad viskas bus taip nepriekaištinga, nuo kavos ir kakavos iki visų iki vieno ragautų patiekalų. Kartais ir aš būnu viskuo patenkintas.

Sąskaita - €17 už du žmones. Beveik nemokamai, kitaip tariant. Sumokame €20 ir grąžos nereikia. Penkios žąsys iš penkių.

The Town, Gedimino pr. 36, Vilnius. Tel. +370 5 2031228. Tinklalapis. Facebook profilis.
Pusryčiai darbo dienomis nuo 08:00 iki 10:30, savaitgaliais nuo 09:30 iki 13:00.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (502)