Jei nuo 2014 metų II pensijų pakopa pradeda veikti pagal naujus įstatymus, net ir minimalią algą (1000 litų) gaunantis žmogus, pasirinkęs dalyvavimą, į asmeninę sąskaitą pensijų fonde gaus du procentus (20 litų) savo socialinio pensijų draudimo lėšų, be to, vieną, o vėliau du procentus atlyginimo turės sumokėti pats (10, vėliau 20 litų), taip pat gaus ir valstybės subsidiją – tą patį vieną, o vėliau du procentus šalies vidutinio darbo užmokesčio (apie 20, vėliau 40 litų). Taigi jis iš viso gaus daugiau kaip 50, vėliau 80 litų per mėnesį į kaupiamąją sąskaitą, ir tik 10 - 20 litų iš jų tiesiogiai mokės iš nuosavos kišenės.

Apskaičiuokim ir prarastą Sodros pensijos dalį, laikydami, kad pensijos skaičiavimo esmė nesikeis, o minimalios algos ir draudžiamųjų pajamų santykis liks toks, kaip dabar. Nedalyvaujant antrojoje pakopoje, minimalios algos gavėjo koeficientas yra 1000/1488 = 0,6720 (1488 litai – šiuo metu patvirtintos draudžiamosios pajamos). Dalyvaujant antrojoje pakopoje, metų koeficientas bus mažinamas santykiu 7,3/9,3 (9,3 proc. – įstatymu patvirtinta įmoka papildomai senatvės pensijos daliai).

Sakykim, toks minimalios algos gavėjas dalyvaus kaupime 30 metų. Jo sąskaitoje, kukliai skaičiuojant tik 1 proc. metinį sukauptos sumos prieaugį, turėtų būti apie 32000 litų. Iš šios sumos šiandien skaičiuojamas anuitetas yra daugiau kaip 180 litų. Tačiau laikykim, kad ateityje dėl pailgėjusios laukiamo gyvenimo trukmės (imkim 20 metų) tas anuitetas bus 32000/12/20 = 133 litai. Sodros pensija dėl dalyvavimo kaupime bus mažesnė dėl jau minėto koeficiento mažinimo, be to, šį efektą sustiprins draudžiamųjų pajamų didėjimas. Sakykim, kad draudžiamosios pajamos augs netgi greičiau nei investicinės pajamos – 3 proc. per metus. Tada po 30 metų jos turėtų siekti 3500 litų. Dėl to per mėnesį prarasta „Sodros” pensijos dalis bus 0,005•30•0,672•(2/9,3) •3500 = 76 litai per mėnesį. Toliau didėjant draudžiamosioms pajamoms, didės ir prarasta Sodros pensijos dalis. Tačiau vis dėlto netgi taip nepalankiai skaičiuojant kaupimo rezultatus, vis tiek reformuotoje sistemoje kaupiančiojo minimalios algos gavėjo laimėjimas akivaizdus (133 litai prieš 76). Juo labiau didesnis bus daugiau už minimalią algą gaunančiojo dalyvio laimėjimas.

Tiesą sakant, net ir be skaičiavimų akivaizdu, kad papildoma asmens įmoka ir dar plius valstybinė subsidija turi pralenkti tai, kas būtų įgyjama vien „Sodroje”. Todėl jokios 2000 litų ribos čia nėra ir būti negali.

Visai kitaip reikalai gali atrodyti, jei minimumą uždirbantis pensijų fondų dalyvis nesutiktų mokėti papildomos įmokos ir negautų subsidijos. Šiuo atveju, esant ankstesnėm prielaidom, jis iš Sodros prarastų jau minėtus 76 litus per mėnesį, o santaupos būtų apie 11500 litų (skaičiuojant 3 proc. metinį pelningumą). Anuitetinė išmoka tokiu atveju siektų, skaičiuojant labai optimistiškai, iki 50 litų, taigi netektis Sodroje nebūtų kompensuota. Galima dar būtų atsižvelgti ir į tai, kad minimali alga didės tais pačiais 3 proc., todėl sąskaitoje kaupiami 2 procentai duos didesnes santaupas – šiuo atveju apie 17000 litų. Iš šios sumos apskaičiuotas anuitetas jau būtų apylygis Sodroje prarastiems 76 litams, bet akivaizdaus laimėjimo ir tokiu atveju nėra. Taigi dalyvavimas antrojoje pakopoje šiuo atveju jau kur kas labiau neapibrėžtas ir rizikingas. Nors aiškios ribos (du ar ne du tūkstančiai) čia nubrėžti negalima dėl abiejų pensijų sistemų – „Sodros” ir fondų - ateities neapibrėžtumo, vis dėlto tikėtina, kad mažesnį uždarbį gaunantiems žmonėms dalyvavimas tik 2 procentų (vėliau 3,5 procentų) lygyje vargu ar būtų pakankamai naudingas dar ir dėl per mažos sukaupiamos sumos. Tai liudija ir 2004 – 2012 metais pensijos kaupime dalyvavusio vidutinio uždarbio gavėjo palyginimas su nedalyvavusiu kaupime. Kaupiantysis turi apie 7000 litų santaupų, bet praranda apie 32 litus per mėnesį (būnant pensijoje ši suma didės) Sodros senatvės pensijos. Aiškaus laimėjimo ar pralaimėjimo čia nėra, todėl nėra pagrindo ir kalbėti apie neabejotiną dalyvavimo naudą.

Iš čia išvada: palyginti nedidelių atlyginimų gavėjams verta arba dalyvauti naujoje sistemoje pilna apimtimi (mokant papildomą įmoką ir gaunant valstybės subsidiją) arba grįžti į „Sodrą” (jei jie nenori papildomai taupyti senatvei savo lėšomis pensijų fonduose). Mažiausiai rekomenduotinas gali būti dabartinis "tarpinis" variantas, pasirinktas kaip "nutylėjimo" galimybė tiems, kas jau dalyvauja antrojoje pakopoje, bet iki lapkričio 30 nepraneš apie savo apsisprendimą. Gal tai ir turėjo galvoje Seimo pirmininkė, o ne raginimą nedalyvauti apskritai?

Žinoma, ne visai sąžininga, kad norintys papildomai kaupti savo senatvei ir tam reikalui gauti valstybės subsidiją varu varomi į pensijų fondus. Kodėl labiau pasitikintys socialiniu draudimu žmonės negalėtų papildomai mokėti Į Sodrą, ten pat paskui juos eitų ir valstybės subsidija, todėl būtent Sodroje jie įgytų didesnes pensines teises. Daugiau valstybės biudžeto pinigų tam nereikėtų: tiesiog tos lėšos, kurias dabar vis tiek tenka "skolinti" Sodrai taptų valstybės biudžeto įmokomis už „Sodrą” pasirinkusius žmones. Tokią galimybę reikėtų numatyti, jei ne nuo 2014, tai bent jau nuo 2015 metų.

Aukščiau išdėstyti samprotavimai išreiškia labiau asmens, būsimo pensininko svarstybas ir požiūrį. Tačiau ne mažiau svarbi ir kita visos reformos pusė – požiūris viešųjų finansų aspektu. Ar ne per brangu atitraukti dalį ir taip deficitinio Sodros biudžeto lėšų į asmenines sąskaitas ir dar jas subsidijuoti valstybės lėšomis? Gal nutraukiam tą žaidimą ir visi – atgal į „Sodrą”?

Man žinomas tik vienas tikrai rimtas tyrimas, balandžio mėnesį paskelbtas Lietuvos banko, bandantis įvertinti dabartinę reformą viešųjų finansų požiūriu. Tyrimo rezultatas yra teigiamas: manoma, kad dabartinė sistema atsipirks nuo 2036 metų: nors dabar teks daryti didesnes išlaidas, užtat mažės „Sodros” įsipareigojimai būsimiems pensininkams ir visa sistema galų gale taps patikimesnė ir pigesnė. Anot tyrimo, "pensijų sistema turi būti vertinama kaip investicija, kuri trumpuoju laikotarpiu padidina valstybės išlaidas, tačiau ilgesnio laikotarpio perspektyvoje tampa pigesnė, kartu padarydama reikšmingą teigiamą įtaką šalies gyventojų pajamų lygiui senatvėje".

Manau, kad stabdyti jau priimtus sprendimus nėra pakankamo pagrindo. Tačiau vieną dalyką patikslinti būtina kuo skubiau. Valstybės subsidija turėtų būti skiriama tik tiems, kas iš tikrųjų savo lėšomis prisideda prie taupymo senatvei. Todėl tiems, kas per metus dalyvauja socialiniame draudime mažesne, negu 12 minimalių algų apimtimi, valstybės priemoka turėtų būti proporcingai mažesnė.