Architektas, Lietuvos architektų rūmų narys Linas Tuleikis konstatuoja: arba projektų autoriai nereaguoja į raginimus pristatyti projektus architektų tarybai, arba jų užsakovai nėra linkę to daryti.

– Mieste sparčiai kyla nauji pastatai, tačiau niekur neskelbiama, kaip juos vertina Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba. Priklausote šiai tarybai, gal galite paaiškinti situaciją?

– Nesakyčiau, kad neigiamai vertinu dabartinės savivaldybės darbą, bet, kalbant apie miesto plėtrą ir architektūrinius klausimus, taip niekada nebuvo sprendžiamos problemos. Ekonomiškai spurtas didelis, bet architektai visiškai nežino, kas vyksta, – tie projektai tarsi slepiami. Valdančioji koalicija priėmė sprendimą netrukdyti verslui.

Trukdyti verslui tikrai nereikia, bet sudėtingi, daugiaplaniai klausimai negali būti išsiaiškinami užgniaužiant kitų interesus.

2007 m. mes įsteigėme Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybą, kad ši galėtų padėti pasiekti aukštesnę projektuojamų pastatų kokybę.

Su savivaldybe buvo susitarta, jog reikšmingose vietose planuojamus projektus turėtų apsvarstyti ši 20 žmonių komisija. Ji buvo išrinkta visuotiniame architektų susirinkime, gavo pasitikėjimo teisę, kad turi kvalifikaciją ir teisę vertinti kitų architektų darbus. Autorius gali nepaklausyti komisijos, pats prisiimti atsakomybę.

Per pastaruosius dvejus metus komisijai nepateiktas nė vienas projektas, o anksčiau, kol tokių intensyvių statybų dar nevyko, projektai buvo teikiami.

Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba rašė raginimus architektams – projektų autoriams, bet arba išvis negavo atsakymo, arba buvo atsakyta, kad užsakovas nenusiteikęs pateikti projekto komisijai.

– Gal tikrai galima gerai funkcionuoti ir be komisijos patarimų?

– Matome, kad naujais projektais nesprendžiama daugelis dalykų. Tarkime, didelis, stambus, reikšmingas centre atsirandantis objektas turėtų derėti prie aplinkinių pastatų, bent jau projektas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į kontekstą.

Dabar tuos projektus mes pamatome, kai žurnalistai parašo, nes savininkas nori išpiarinti žinią – juk reikia biurų nuomininkų surasti.

– Ar biurų plėtra Karaliaus Mindaugo pr. netaps priežastimi rekonstruoti patį prospektą ir dalį jo paaukoti automobiliams statyti? Visuomenė nerimauja, kad naujos biurų vietos komplikuos ir taip sudėtingą transporto situaciją miesto centre.


– Atsižvelgiant į transporto srautą, tokio pločio gatvės kaip magistralė Kaunui tikrai nereikia.

Čia buvo sena, sovietinė, truputį užforsuota metodika tiesti plačius kelius žvelgiant toli į ateitį, įvertinant gynybinius ir puolamuosius sovietinės armijos reikalavimus. Į miestą buvo įsileista magistralinė gatvė, nors tokios nereikia. Ji gali būti susiaurinta pagal šiuolaikinę metodiką, kai pralaidumo pasiekiama kitais būdais.

Vien plotį padidinus automobilių pralaidumas nepadidėja, jis šiek tiek gelbsti spūsčių metu, bet yra normalu dalį gatvės atiduoti automobiliams statyti ar miestui sugrąžinti prieigas prie upės. Galima apie tai kalbėti, bet tai nevyksta.

Planavimo darbai yra ilgi ir ši valdžia neišskirtinė. Visos valdžios turi ydą – nori pastebimų ženklų per savo kadenciją.

Pradėti darbus, kurių nebaigs per kadenciją, niekam neįdomu, taip ir versle, ne tik politikoje ar savivaldoje. Tokios mūsų jaunos valstybės bendros ligos. Vyksta teritorinis planavimas, bet ne urbanistikos darbai.

– Kokia dabar nacionalinio mokslo ir inovacijų centro „Mokslo sala“ Nemuno saloje projekto būklė?

– Galiu pasakyti tik savo interpretacijas. Išrinkti 3 laimėtojai, su jais turi būti vedamos derybos ir pasirinktas vienas. Juridiškai, kaip patvirtino Viešųjų pirkimų tarnyba, ta procedūra baigta lapkričio gale. Mano žiniomis, toliau nepasislinkta iki šiol. Prieš gerą mėnesį vienas žurnalistas manęs pasiteiravo, ar aš ką žinau, pasiūliau klausti oficialiai. Jis iš savivaldybės gavo atsakymą, kad derybos bus pradėtos tuoj pat, kai tik bus gautas Viešųjų pirkimų tarnybos leidimas. Tada jis Viešųjų pirkimų tarnybos paklausė, kodėl negautas leidimas, jam buvo atsakyta, jog niekas nesikreipė.

Reikia pasakyti, kad techniškai „Mokslo salos“ konkursas buvo aukšto lygio. Visai Lietuvai parodyta, kaip reikia rengti konkursus, išskyrus nelemtą klaidą, kuri sumovė rezultatą. Komisijai pritrūko kompetencijos – buvo praleistas vienas esminis momentas, įrašytas sąlygose: apie amplitudę, virš kurios galima įrengti patalpas.

Norint įrengti žemiau, reikalingi itin brangūs sprendiniai. Nepavydžiu savivaldybei, kaip reikės išsisukti iš šios padėties.

– Aleksote ruošiamasi statyti M. K. Čiurlionio vardo koncertų salę – kas ją projektuos?

– Maždaug prieš 6 m. buvo paskelbtas konkursas vietai parinkti. Laimėjo vieta Aleksote tiesiai prieš Birštono gatvę. Ta teritorija priklausė savivaldybei, buvo lengva sutvarkyti, kai kurie tinklai buvo netoli. Vienintelė bėda – būtų protinga Birštono gatvei palikti laisvą koridorių, kad kada nors prireikus ten galėtų atsirasti tiltas.

Nes dabar Veiverių g. nusileidę automobiliai atvažiuoja iki senamiesčio, pervažiuoja Vytauto tiltą, atvažiuoja iki Birštono g. – srautas daro vingį, didėja tarša. Kai būsime protingesni, nuo Vytauto tilto reikėtų transportą nukrauti čia. Tai koregavo vietos parinkimo projektą.

Jį laimėjo Viliaus Adomavičiaus vadovaujamas kolektyvas, jie ne tik vietą parinko, bet ir pasiūlė pastatą. Tuometis meras Andrius Kupčinskas norėjo greitai imtis veiklos, tęsti projektą. Bet juridiškai tai buvo vietos konkursas, todėl mes prieštaravome, kreipėmės į teismą, savivaldybė pralaimėjo. Šiuo metu savivaldybė rengia tarptautinį konkursą su ta pačia britų kompanija.

– Laukia pokyčių ir Steigiamojo Seimo aikštėje. Ar vyksta konkursas? Kas toje aikštėje galėtų atsirasti?

Kaunas

– Gal yra kokių užsakymų iš verslo, kad stovi tuščias plotas, gal kas nusprendė, kad gali daugiabučių ten pastatyti, aš nežinau. Šiuo metu vyksta aikštės tyrimai, jauna architektų grupė apsiėmė parengti konkurso sąlygas ir tai daro labai profesionaliai. Kaip nepatyrę žmonės, jie neturi strateginio matymo, bet atperka jų entuziazmas, metodikų naudojimas, galiu pasidžiaugti, kad retame konkurse pasitelkiama tokia išankstinė analizė.

Bus matyti, kas toje aikštėje atsiras. Architektai diskutuoja – būtina vieša paskirtis. Istoriškai ten buvo turgus, anksčiau – vienuolyno daržai, ilgą laiką – prekyvietė. Ta vieta įsemantinta kaip viešos paskirties.

– Dar viena planuojama naujovė Kaune – požeminė automobilių stovėjimo aikštelė po Vienybės aikšte.

– Tai pristatoma kaip laimėjimas: esą miestas po 25 m. gaus už dyką galimybę statyti automobilius. Realybė, mano manymu, gerokai niūresnė: viešoji erdvė atiduodama privataus verslo interesams, nes nekeliama jokių reikalavimų.

Viešoji ir privačioji partnerystė (public-private partnership, arba PPP) – tokių pavyzdžių pasaulyje yra, tačiau jie kritikuojami, nes nuo pirmųjų tokių partnerysčių praėjo 20–30 m. ir matoma, kad ilgalaikis rezultatas smarkiai prastesnis nei pristatant projektus. Iš to daug laimi privatus verslas ir mažai viešasis interesas.

Mūsų atveju situacija, manau, neišdiskutuota. Leista statyti požeminį garažą, kuris 25 m. tarnaus privačiam verslui, o ne miestui. Architektai siūlė automobilių statymo problemą spręsti leidžiant statyti automobilius visoje aikštėje darbo valandomis – taip daugelyje miestų sprendžiami tokie klausimai. Leisti statyti automobilius visiems, o ne kažkam, kaip dabar.

Mano nuomone, blogiausia, kad savivaldybės valdininkai nekelia klausimų, kokia turi būti aikštė. Jie leidžia požeminę aikštelę rengti verslui, įvažas ir kitus dalykus – taip, kaip jam reikia, o tai, kas liks, ir bus aikštė. Būtų panašiai, jei sau namą projektuotume pagal garažą. Pirma garažą pasistatytume, o paskui pagal jį, kaip jau išeina, projektuotume namą.

Pastebiu, kad nekeliama jokių reikalavimų, išskyrus sąlygose numatytą vietą viešiems renginiams. Esu įsitikinęs: tai – ne sąlygos, o sąlygų imitacija, lyg keliami reikalavimai, bet jie neapibrėžti, nėra parametrų.

Savininkas – koncernui SBA priklausanti įmonė „BEI Capital“ – „Pramprojekto“ pastatą nori didinti. Vienintelė priežastis, kodėl negali to daryti ir paversti statinio biurų kompleksu, – kad visai neturi vietų automobiliams statyti. Ir jos atstovai sprendžia, kokia bus aikštė. Biurui patogiau, kad tai būtų ne aikštė masiniams renginiams, o skverelis su suoliukais, kur žmonės po darbo galėtų išeiti, pasėdėti.

Labai keista, kad diskusijos apie tai su visuomene nėra. Ji ignoruojama ir atiduodama spręsti „BEI Capital“, kas turėtų būti prie jų durų – nebe aikštė, o skverelis.

– Kaunas pasižymi aktyviomis piliečių organizacijomis. Ar galėtų visuomenė, visuomenės atstovai pareikšti savo nuomonę?

– Nesakyčiau, kad pasižymi, gal Vilniaus labiau? Ten, pavyzdžiui, Žvėryno bendruomenė, turinti aiškų interesą apginti gyvenamąją aplinką, veikia su juristais, civilizuotai, sugeba sutelkti dideles pajėgas. Pas mus Kaune daugiau entuziazmo be organizuoto veikimo.

Net architektų bendruomenė, kuri visada buvo ryški kritišku požiūriu į valdžią (o tai, man atrodo, yra labai sveikas dalykas), pavargo nuo nuolatinio konfrontavimo. Mus kaltina nelojalumu, negatyvumo skleidimu. Ar specialistas gali būti lojalus? Jei su mumis nekalba, neneša rodyti darbų, o jie atsiranda prasti, apie kokį pozityvumą galima kalbėti?

Galima pozityviai šnekėti apie gatvių asfaltavimą, apie ženklus „Miestas tvarkosi“ – atkreiptas dėmesys į žmogų, bendraujama bent jau skydais. Kai kurie dalykai su verslininko entuziazmu sprendžiami greitai – tai yra sveikintinas dalykas.

Kai kalbame apie architektūrą, tokie klausimai nesprendžiami greitai. Greitai pavyksta tik tuomet, jei ignoruojame kurią nors vieną pusę, o jei visus ignoruojame, supergreitai pavyksta.

Kai kas nors statoma, visada atsiranda interesų konfliktas, kam nors pablogėja sąlygos – tuos interesus reikia derinti. Normaliose valstybėse tam yra skiriamos didelės lėšos – tiek, kiek skiriama projektavimo darbams.