Specializuotas turgus nuo paprasto skiriasi tuo, kad siūlo vienos rūšies prekes. Na, pavyzdžiui, kiekvienas lietuvis žino apie mašinų turgavietes, kur rasi begalę ratuotų dėžučių bei monstrų. Tokio pobūdžio turguje ir pasiderėsi, ir su savininku cigaretę surūkysi. Pasišnekėsi apie mašinų gamintojus, galbūt gausi gero meistro telefono numerį ir dar kokį slaptą patarimą. Čia mezgasi nuoširdus (?) ryšys tarp pardavėjo ir pirkėjo. Vieną kartą įsigysi puikią transporto priemonę, kitąsyk – į kurios kėbulą prikimšta skudurų... Tokia turgaus realybė. Ir garantijos čia jokios negalioja, lieka pasikliauti intuicija ir pardavėjo dorove.
Jeigu grįžtume prie populiarumo temos, prasidėjus ekonomikos sunkmečiui Lietuvoje išpopuliarėjo specializuoti ūkininkų turgūs. Čia pirkėjai rinkdavosi ne vien dėl kainų skirtumo, kuris, beje, vis mažėja, tačiau ir dėl galimybės gauti šviežių produktų iš lietuviškų ūkių bei ūkininkų, kuriais tikima labiau nei prekybos centrų etiketėmis ar, pavyzdžiui, egiptietiškomis bulvėmis bei lenkiškais pieno produktais. Savaime suprantama, rinktis prekę lietuvišką kai kam yra ne vien vartojimo, bet ir tautiškumo simbolis.
Štai Vilniuje kiekvieną sekmadienį vyksta sūrio turgus. Apsilankius čia tikrai nustebins didžiulė fermentuotų, pelėsinių, varškės sūrių, pagamintų iš avių, ožkų ir/ar karvių pieno, įvairovė. Be to, visi sūriai gaminami vadovaujantis unikaliu principu: pats melžiu, pats spaudžiu, pats parduodu.
Kita populiarėjanti ir aplinkai draugiška mada – ekologiškos prekės. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose savaitgaliais veikia ne po vieną turgelį (pavyzdžiui, Solidarumo turgelis Vilniuje), kuriuose prekiaujama ekologiškais produktais, pradedant daržovėmis, vaisiais ir baigiant pieno gaminiais bei sultimis, buitinėmis švarinimo bei higienos priemonėmis.
Galbūt ir galima daryti prielaidą, kad ne visi besilankantys šiose specializuotose turgavietėse propaguoja sveiką gyvenimo būdą, kai kuriuos čia atgena tik smalsumas ar mada, tačiau juk viskas ir prasideda nuo viešumo, tendencijų. Maža to, ši mada gali pagelbėti ne tik vartotojams, bet ir supančiai aplinkai.
Tiesa, kai kur įsigudrinta prekiauti iš specializuotų automobilinių parduotuvių. Taip Lietuvos ūkininkai prekiauja savo užauginta ar perdirbta natūralia produkcija, o nedidelės sertifikuotos kulinarinio ar tautinio paveldo įmonės – tradiciniais gaminiais. Matyt, modelis nusižiūrėtas nuo vadinamojo bagažinių turgaus, kuris itin populiarus Vakarų Europoje. Tačiau bagažinių turgus labiau laikomas laisvalaikio ir bendravimo forma nei komercinė veikla, kurios varomoji jėga – žmonės, suvažiuojantys automobiliais į tam tikras vietas ir prekiaujantys iš bagažinių.
Bagažinių turgaus skirtumas nuo automobilinių parduotuvių yra ne vien komerciškumo laipsnis, bet ir prekių pobūdis. Čia prekiaujama ne maisto prekėmis, o rakandais, kurių savininkams nebereikia, tačiau gaila išmesti, pavyzdžiui, namų apyvokos daiktais ir drabužiais, interjero detalėmis, įvairiais niekučiais, paveikslais ir panašiai. Taip pat bagažinių turgūs skirti visiems žmonėms, norintiems atsikratyti, parduoti, išmainyti nereikalingus daiktus. Čia gali pasireikšti ir pradedantieji menininkai. Beje, bagažinių turguje žmonės neprekiauja nuolat, tai nėra veikla, iš kurios jie užsidirba pragyvenimui ar gauna pagrindinę dalį pajamų. Čia žmonės atvyksta vos kartą ar kelis per metus, kai susikaupia nereikalingų daiktų. Svarbus bagažinių turgaus bruožas – jis yra nemokamas.
Panašaus pobūdžio yra senturgiai ir vadinamieji blusturgiai. Juose gali prekiauti visi norintys, kai kur taikomas simbolinis dienos, stalo ar vietos mokestis. Blusturgiuose prekiauti galima tik asmeniniais ar savo kūrybos daiktais, tačiau svarbu, kad jie nesudarytų daugumos visų turimų daiktų. Vadinasi, negalima prekiauti vien rankdarbiais. Taip pat negalima prekiauti maistu. Draudžiama dirbti ir pelno siekiantiems fiziniams bei juridiniams asmenims, gaminantiems ar perpardavinėjantiems ne vienetinius daiktus, nes blusturgiuose žmonės parduoda ar keičia nereikalingus, senus daiktus.
Senturgiuose galioja tokios pačios taisyklės, tačiau čia dažniausiai renkasi antikvarai, kolekcininkai, kurie prekiauja įvairia senovine atributika, pavyzdžiui, senų automobilių detalėmis, meno dirbiniais, paveikslais, indais, interjero detalėmis, laikrodžiais, monetomis, originaliais tarpukario ir pokario laikus menančiais įvairios paskirties daiktais.
Vienas didžiausių senturgių Lietuvoje vyksta Kaune. Į jį pardavėjai ir pirkėjai renkasi tris kartus per metus. Artimiausias senturgis, į kurį paprastai suguža daugiau nei 100 antikvarų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos bei kitų užsienio šalių, vyks gegužės 25–27 dienomis.
Kiekviename mieste yra ir gėlių turgelių. Vieni didesni, kiti mažesni, tačiau visi vilioja šviežių gėlių gausa ir įvairove, galimybe išsirinkti jau sukurtą puokštę ar pagal pirkėjo skonį čia pat sukomponuotą floristo kūrinį.
Nors įprasta, kad tokie turgeliai vyksta lauke ar prekybvietėse, dengtose stogu, Vilniuje, Verkiuose, veikia vienintelis Lietuvoje kondicionuojamose patalpose įsikūręs gėlių turgus. 1050 kv. m ploto pastate žiedus bei lapus skleidžia 180 vazoninių gėlių rūšių. Panašiai tiek rūšių yra ir skintų gėlių iš Lietuvos, Olandijos, Lenkijos ar net Afrikos.
Kelis kartus per metus rengiami įvairūs žolynų turgūs, kuriuose prekiaujama vaistažolėmis, gėlėmis, vaismedžiais, vaiskrūmiais, medumi ir kitais sveikatos produktais. Čia atvyksta ir tautodailininkai, kuriantys iš gėlių ir žolynų, vainikų pynėjos bei žiniuonės ir būrėjos, buriančios iš surinktų žolynų, rankų linijų. Deja, tautodailininkai bei amatininkai Lietuvoje turi progą pasirodyti tik retomis progomis, organizuojant miestų ar valstybės šventes. Beje, užsienyje žolynų turgaus atitikmuo būtų prieskonių turgeliai, kuriuose galima įsigyti rečiausių pasaulio pagardų.
Vyksta ir gyvūnų bei gyvulių turgūs, o vienas garsesnių yra Kaune. Čia galima ateiti ne tik pirkti ar parduoti, bet ir dovanoti bei priglausti benamius keturkojus. Jokių specifinių leidimų tam nereikia. Savaime suprantama, pasižvalgę už Lietuvos ribų rastume daugybę specializuotų turgelių, pradedant žuvų ir jūrų gėrybių, baigiant alaus, vyno, audinių, prieskonių ir panašiai. Dauguma minėtų specializuotų turgelių egzistuoja tam, kad užpildytų rinkos spragas arba nišas, tačiau kai kur vyksta iš tiesų unikalūs ir ne visada sveiku protu suvokiami komerciniai mainai.
Pavyzdžiui, Rusijoje yra darbininkų turgus, žiniasklaidoje ciniškai įvardijamas kaip vergų turgus. Čia galima pasirinkti darbo jėgos, kur dominuoja turkai, kirgizai bei kazachai... Na, o Vietname yra meilės turgus. Čia pardavinėjama neištikimybė, tačiau šis turgus skiriasi nuo europiečiams žinomo Raudonųjų žibintų kvartalo. Viename šalies šiaurės kalnų apsuptame miestelyje kartą per metus suguža daugybė vedusių vyrų, kurie čia susitinka su, liaudiškais tariant, meilužėmis ar jaunystės meilėmis.
Tiesa, stebint specializuotų turgelių tendencijas reikėtų turėti omeny ir tuos, kurie veikia internete. Štai visai neseniai patvirtintas projektas atidaryti specializuotą ūkininkų turgelį internete, taigi netrukus internetiniuose turgeliuose (ne e. parduotuvėse!) mainysimės ir pirksime ne tik knygas, techniką, drabužius, bet ir mėsą, žuvį, vaisius.
Naudingos nuorodos
Solidarumo turgelis (ekologiškos prekės), Vilnius, Paryžiaus kavinė, Didžioji g. 1. Turgelis vyksta kas antrą sekmadienį nuo 10 iki 13 val.
Bagažinių turgus, Kaunas, automobilių aikštelė „Urmo“ teritorijoje, vyksta balandžio–spalio mėnesiais.
Tarptautinis sendaikčių turgus, Kaunas, artimiausia data gegužės 25-27 dienos, daugiau informacijos http://www.fleamarket.lt/
Sūrio turgus, Vilnius, „Mano Guru“, Vilniaus g. 22/Labdarių g. 1, vyksta kiekvieną sekmadienį nuo 10 iki 13 val.
Blusturgis, kiekvieną sekmadienį 12.00-16.00 val., Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje (Vasaros terasoje), Vilniaus g. 39, Vilnius
Verkių gėlių turgus, Vilnius, Verkių g. 29, dirba kiekvieną dieną, daugiau informacijos http://www.verkiugeliuturgus.lt/
Virtualūs turgūs www.mamosturgelis.lt, http://rakandai.lt/, http://lt-lt.facebook.com/Tiklis.lt?v=info
ANONSAS: "Šiaulių mafijos verslas, kaimiečio utopija ar sumanaus optimisto planas?" ir "K.Rimdžius ir A.Gilytė savo svajonę pradėjo nuo 100 kv.m." ieškokite "bzn start" gegužės mėnesio verslo žurnalo numeryje.
