Bylą nagrinėjusi išplėstinė Civilinių bylų skyriaus 7 teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ES Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateiktus išaiškinimus, kad vertybinio popieriaus perleidžiamumas yra esminis jį apibūdinantis bruožas tam, kad būtų galima taikyti Indėlių direktyvos leidžiamą išimtį ir netaikyti indėlių draudimo apsaugos, sprendė, jog nagrinėjamu atveju indėlio sertifikatų turėtojai neturėjo galimybės be banko žinios ir sutikimo perleisti šiuos produktus tretiesiems asmenims, prekyba reguliuojamoje rinkoje jais nebuvo organizuojama.
Teismo vertinimu, tokie apribojimai panaikina indėlio, kaip banko sąskaitoje esančio lėšų likučio, ir indėlio sertifikato skirtumą tiek Indėlių direktyvos, tiek ir jos nuostatas įgyvendinančių IĮIDĮ nuostatų prasme, todėl indėlio sertifikatams taikoma draudimo apsauga nesiskiria nuo indėliams taikytinos apsaugos, t. y. indėlio sertifikatui turi būti taikoma indėlių direktyvoje nustatyta garantijų sistema.
Pasak pranešimo, dėl šių priežasčių buvo konstatuota, kad indėlio sertifikatą įsigijęs ieškovas turi teisę į draudimo sumą, lygią draudžiamojo įvykio dieną buvusiai banke, tačiau ne didesnę kaip 100 000 eurų.
Pasisakydamas dėl obligacijų teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje jų turėtojas nuostolių patyrė dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos – emitento bankroto, o tai, atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nelaikytina draudžiama rizika, , todėl Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga nebuvo taikyta.
Spręsdamas dėl obligacijų įsigijimo sandorių pripažinimo negaliojančias dėl suklydimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju klientas nebuvo tinkamai informuotas apie finansiniam produktui taikytiną drausminę apsaugą, tačiau sprendė, kad jis neįrodė, jog tai buvo esminė aplinkybė, lemianti jo apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Dėl šios priežasties teismas reikalavimą obligacijų įsigijimo sutartis pripažinti negaliojančiomis atmetė.
Advokatų profesinės bendrijos Balticlaw Pranckevičius, Valiulis ir partneriai advokatas Deivis Valiulis pranešime spaudai sako, kad ginant savo klientų - indėlių sertifikatų savininkų, - teises ir interesus jau 2012 m. pabaigoje buvo inicijuotas teisminis procesas.
„Be to, manydami, kad į Lietuvos teisę buvo netinkamai perkelta ES Direktyva dėl indėlių garantijų sistemų, jau 2013 m. pradžioje, bene pirmieji, pareiškėme prašymą teismui kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl direktyvos nuostatų išaiškinimo. Nors toks prašymas nebuvo patenkintas, 2013 m. pabaigoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priėmęs nagrinėti analogišką bylą, vertino, kad yra būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl direktyvos nuostatų išaiškinimo. Šiandien, po trejus metus trukusių teisminių procesų tiek Lietuvos teismuose, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teisme pagaliau galime nudžiuginti savo klientus, kad jų ilgas ir nerimo kupinas laukimas pagaliau pasibaigė jų naudai“, - sakė advokatas Deivis Valiulis.
Anot jo, po paskelbto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo Indėlių ir investicijų draudimas, nelaukiant analogiškų teismuose pradėtų bylų išnagrinėjimo, turėtų apskaičiuoti ir išmokėti draudimo išmokas indėlių sertifikatų turėtojams.
Tokiu būdu indėlių sertifikatų turėtojai išvengtų tolesnių teisminių ginčų, kurie pareikalautų tiek išlaidų, tiek laiko.
Advokatų kontoros „Sorainen", kuri byloje atstovauja banko „Snoro“ interesams, vyresnysis teisininkas, advokatas Ignas Dargužas išplatintame pranešime spaudai tvirtina, kad byloje LAT nepasisakė dėl „Snoro“ investuotojo suklydimo sudarant ginčijamą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, o dėmesį skyrė šių vertybinių popierių rūšies atitikimui Europos Sąjungos ir nacionalinei teisei.
„Dar šių metų vasarą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad Lietuva netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę direktyvą, numatančią investuotojų kompensavimo sistemas. Tačiau galutinį sprendimą ar konkretūs banko „Snoras“ vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) gali būti laikomi perleidžiamais skolos vertybiniais popieriais, kurių pirkėjams nepriklauso indėlių draudimo išmokos paliko priimti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Šiuo sprendimu LAT pripažino, kad indėlio sertifikatai nėra laikomi perleidžiamais vertybiniais popieriais, nes neatitiko apyvartumo kriterijų. Tai reiškia, kad indėlio sertifikatų savininkų „Snorui“ sumokėtos lėšos laikomos draudžiamomis LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo prasme“, – teigia jis.
Pasak I. Dargužo, banko obligacijų pirkėjo kasacinis skundas buvo atmestas, nes „Snoro“ obligacijos buvo platinamos laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos, o banko teikiama investuotojams informacija pakankama. Be to, LAT patvirtino, kad obligacijas įsigijęs investuotojas neįrodė savo suklydimo, nes obligacijos gerai žinomas Lietuvoje finansinis produktas, kurio investuotojas negalėjo supainioti su indėliu.
Investuotojai teikdami ieškinius prieš banką „Snoras“ motyvavo tuo, jog sudarydami sutartis jie suklydo arba buvo apgauti, nes nesuprato sudaromų sandorių esmės ar rizikingumo.
Iki LAT nutarties paskelbimo visos „Snoras“ investuotojų bylos, kuriose yra reikalaujama investuotojų sudarytas indėlio sertifikatų ar obligacijų įsigijimo sutartis pripažinti negaliojančiomis, buvo sustabdytos.
Bendra banko „Snoras“ neišpirktų iš investuotojų skolos vertybinių popierių vertė apytiksliai siekia 175 000 000 eurų.
