Dienraštis cituoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorių Sigitą Besagirską, kuris įsitikinęs, kad kredito unijos nesugebės išlikti rinkoje, jeigu joms bus privaloma tvarka nustatomos skolinimo ribos ar indėlių palūkanų dydis. Jos esą jau dabar priverstos teikti labai brangias paskolas ir išsilaiko tik todėl, kad neva "dirba su verslu, kuris viena koja stovi šešėlyje".
"Kredito unijų įstatyme labai aiškiai parašyta, kad kredito suma negali daugiau kaip 10 kartų viršyti pajaus. Tai reiškia, kad norint gauti 100 tūkst. litų paskolą reikia 10 tūkst. litų, arba 10 proc. kredito, laikyti kaip pajų. Jeigu kredito unija skolina už 8-9 proc., reali palūkanų norma yra 18-19 procentų. Nežinau, kokį galima daryti verslą, kad atsipirktų tokia paskola? Normalus verslas, kurio metinė marža siekia 5-9 proc., tikrai neatpirks tokių palūkanų. Dabar ne 1990 metai, niekas negauna 30 proc. metinio pelno", - aiškino S.Besagirskas.
Pasak jo, jam patys kreditų unijų vadovai teigė, kad pagrindiniai klientai – tie, kurie užsiima individualių namų statybomis ir daro greitus projektus
„Tai yra jie samdo nelegalius darbuotojus arba žmones, dirbančius pagal verslo liudijimus. Per pusę metų padaro greitą, dažniausiai nekokybišką, projektuką, jį greitai parduoda. Ir tada jiems apsimoka brangiai skolintis", - atvirai dėstė požiūrį departamento direktorius.
Tuo tarpu Lietuvos centrinės kredito unijos valdybos pirmininkas Fortunatas Dirginčius teigia, kad kredito unijų paskolos išduodamos atsižvelgiant į visas galimas paskolos rizikas.
„Remiantis 15 metų darbo patirtimi su šalies kredito unijomis, negalime sutikti su pavienių ekonomistų dažnai pagrindimo stokojančia nuomone apie šio sektoriaus vystymąsi. Kredito unijų paskolų teikimas yra atskirai reglamentuotas Lietuvos banko teisės aktais, Lietuvos kredito unijų, finansinių įstaigų įstatymu. Tai reiškia, kad kredito unijų paskolos išduodamos atsižvelgiant į visas galimas paskolos rizikas – nario kreditavimo istoriją, pateiktą verslo planą, laidavimo, užstato galimybes. Verslai, kurie neturi laidavimo ar užstato dėl garantijos gali kreiptis į INVEGA ar ŽŪPGF. Atsižvelgiant į visus išvardytus faktus, pritaikomos ir kredito unijose paskolų palūkanos.
Istoriškai susiklostė, kad daugiausiai kredito unijų yra įsikūrusios šalies regionuose, o jų nariai – ūkininkai, žemdirbiai ir vietos bendruomenės. Todėl teigti apie dažniausius kredito unijų „klientus susietus su abejotina veikla“, „apie realias palūkanų normas siekiančias 18 proc.“ ar iš kelių neaiškių pavyzdžių daryti ekspertines prielaidas apie šešėlines veiklas yra tiesiog neprofesionalu“,- susirūpinimą išreiškia Lietuvos centrinės kredito unijos valdybos pirmininkas Fortunatas Dirginčius.
Pasak F. Dirginčiaus, per 90 proc. kredito unijų rinkos, t.y. 63 kredito unijos iš 75, yra prižiūrimos Lietuvos centrinės kredito unijos. Įvardytos 63 kredito unijos per 55 proc. paskolų išduoda žemės ūkiui, 25 proc. smulkiam ir vidutiniam verslui, 15 proc. vartojimui.
Kaip rašo dienraštis „Lietuvos rytas”, Lietuvos kredito unijas spaudžia vis griežtesnė prievaizdų ranka. Į centrinio banko akiratį patenka vis stambesni šios rinkos dalyviai.
Praėjusią savaitę Lietuvos bankas kirto iš karto dviem kredito unijoms: sustabdyta Nacionalinės kredito unijos ir "Švyturio" taupomosios kasos veikla. Jos įtariamos pernelyg dosniai dalijusios paskolas. Tačiau dėmesio sulaukė ir viena didžiausių rinkos dalyvių Vilniaus taupomoji kasa.
Jai teko sumažinti indėlių palūkanas ir skolinimo ribą.
Penktadienį Lietuvos banko išleisti nurodymai netrukus pasiekė Vilniaus taupomąją kasą. Ji kaltinama nepakankamai įsitikinusi, ar klientai įvykdys įsipareigojimus. Jau kitą dieną unija pranešė, kad dauguma Lietuvos banko nurodytų veiklos trūkumų jau yra ištaisyti, tačiau ji laikinai negalės skolinti daugiau nei 30 tūkstančių litų. Be to, indėlių palūkanos bus smarkiai sumažintos.
