Vienas jų, žymus libertaras, Friedricho A. von Hayeko mokinys, Miltono Friedmano idėjų propaguotojas Rolandas Baaderis (1940-2012). Ne taip senai (2012 m.) Lietuvos laisvosios rinkos institutas išleido jo knygą pretenzingu pavadinimu: „Pinigų socializmas. Naujosios pasaulinės depresijos tikrosios priežastys“. Pasipylė tos knygos įkvėpti pasisakymai, „tikrųjų priežasčių“ propagavimas ir „tiesos“ aiškinimas. Įsidėmėtinos Rūtos Vainienės paskaitos „Kur link veda šiuolaikinė pinigų sistema?“ ar Sauliaus Lapėno straipsnis „Kodėl liberalai prieš eurą?“. Daugumos publikacijų esmė paprasta: dabartiniai (nepadengti popieriniai, t.y. dekretiniai) pinigai apskritai ir euras konkrečiai yra ne tik krizių ir kitų nelaimių priežastis, bet dar ir veda prie socializmo diktatūros. Pasakyta stipriai! O kaip yra iš tikrųjų?
Žvilgsnis į šiuolaikinius pinigus ir jų netolimą praeitį
Pagal apibrėžimą pinigai yra aukščiausio likvidumo specifinė prekė, kuri kartu yra ir universalus kitų prekių ar paslaugų vertės ekvivalentas. Iš vienos pusės pinigai yra prekių vertės matas ir apyvartos priemonė (apyvartos tarpininkas), iš kitos – mokėjimo ir kaupimo priemonė. Be to pinigų funkcijas gali atlikti ir įvairūs daiktai, daiktinės teisės, įsipareigojimai ar jų kompleksai.
Dabartiniu metu pinigų vaidmenį atlieka ne konkretūs daiktai (tarkim auksas ar sidabras), o valstybės centriniam bankui suteikti įgaliojimai – jo įsipareigojimai t.y. banknotai. Valstybė įpareigoja jos teritorijoje esančius rinkos dalyvius ir kitus asmenis kaip mokėjimo priemonę naudoti tik jos centrinio banko išleistus banknotus. Banknotai neturi fundamentaliosios vertės ir dėl to jų ekvivalentumas prekėms ar paslaugoms yra tik nominalus.
Ilgą laiką pinigų funkcijas atliko taurieji metalai – auksas, sidabras ar kitos vertybės. Tokias vertybes buvo rizikinga laikyti namuose, todėl jos buvo atiduodamos saugoti specialiai įrengtose patalpose. Šios ilgainiui virto bankais. Apie tai, kad pinigai (vertybės) yra padėtos saugojimui buvo išduodamas skolos dokumentas – sertifikatas. Pastarasis liudijo, kad pinigai yra padėti banke ir kad šio dokumento pateikėjas gaus nurodytą sumą. Tai leido atliekant finansines operacijas atsiskaityti ne tauriojo metalo pinigais, o sertifikatais. Pamažu sertifikatai virto popieriniais pinigais – banknotais.
18 a. gale ir 19 a. pradžioje daugelyje šalių įsivyravo aukso standartas – auksas buvo naudojamas kaip šalies pinigų kiekio pagrindas. Pamažu grynojo aukso standartas užleido vietą valiutų sistemoms, kurių pagrindas yra popieriniai pinigai ir metalinės monetos. 19 a. gale ir 20 a. pradžioje vėl buvo sugrįžta prie aukso standarto ir šis visuotinai paplito – auksas tapo pasauliniais pinigais. Be to šalia aukso šalys vartojo ir atsargos kapitalą – svarus sterlingų ir JAV dolerius. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, o vėliau Didžiajai depresijai ši sistema išsiderino. Po Antrojo pasaulinio karo (1945-1971 m.) veikė fiksuotų valiutų kursų (Bretton-Woods) sistema. Tačiau 1971 m., oficialiai nutraukus JAV dolerio keitimą į taurųjį metalą, aukso paritetas prarado savo ekonominę prasmę. Įsivyravo dekretiniai pinigai.
Bitkoinas
Pastaruoju metu pradeda plisti virtualūs pinigai. Jų esama labai įvairių. Galvojama, kad kai kurie jų ateityje galėtų konkuruoti su dekretiniais pinigais. Iš visų elektroninių valiutų išsiskiria bitkoinas. Bitkoinas (angl. bit – informacijos vienetas (bitas), coin - moneta) buvo sukurtas 2009 m. nežinomo programuotojo, prisistatančio Satoshi Nakamoto vardu. Bitkoinas yra skaitmeninė kriptografinė valiuta, veikianti paskirstytame kompiuteriniame tinkle panaudojant sistemos procesorinį laiką. Ją palaiko į tinklą susijungę savanoriai. Šią valiutą galima išgauti tik didelės galios kompiuteriais sprendžiant sudėtingus matematinius uždavinius. Virtualių monetų kiekis tinkle yra baigtinis. Pinigų emisija yra griežtai apribota nustatytų taisyklių. Pinigai yra išleidžiami palaipsniui, reguliariai mažinant emisijos apimtis, o jų kiekis niekada negalės viršyti 21 milijono bitkoinų. Esant dabartinėms kainoms tai nėra labai dideli pinigai. Tačiau pakankami ir tinkami įvairiems „žaidimams“.
Pagal savo požymius bitkoinas tampa pinigais (preke) labai panašia į auksą. Virtualių bitkoino pinigų atveju transakcijos vyksta apeinant bankus, tiesiogiai tarp vartotojų. Tuo tarpu kitokių pinigų (įskaitant ir elektroninius) atveju, būtinas tarpininkas – bankas. Kita vertus bitkoinų naudojimas reikiamais įstatymais nėra įteisintas, todėl juos laikyti pinigais nėra visai tikslu.
Bitkoinas neturi fundamentaliosios vertės, tačiau, nežiūrint to, jis tapo preke. Dabar jis, panašiai kaip ir auksas, gali išpūsti kainų burbulus. Dėl to, kai kyla ažiotažas, bitkoino kaina gali būti nepaprastai didelė, o kai ažiotažas išblėsta, ji smarkiai sumažėja. Tokios pinigų savybės labai mažina jų patrauklumą, nes silpnina jų galimybę atlikti kai kurias svarbias jiems priskirtas funkcijas (pavyzdžiui, vertės etalono funkciją).
Nežiūrint to liberalieji ekonomistai (tai dažniausiai austrų ekonominės mokyklos pasekėjai) laikosi nuostatos, kad tik auksas arba į jį panašūs pinigai (gal būt tokie kaip bitkoinas) yra „teisinga“ valiuta. Tuo tarpu vokiečių ekonomistas G.F. Knappas (1842 – 1926 m.) teigia – „pinigai yra teisinės sistemos kūrinys, todėl visiškai nesvarbu, iš ko jie pagaminti“ (82 p.). Kitaip tariant pinigai yra juridiškai įteisinto susitarimo objektas. Mes parodysime, kodėl tiek auksas, tiek bitkoinas pagal savo prigimtį pinigų funkcijas gerai atlikti negali.
Liberalų argumentai
Tiek Sauliaus Lapėno straipsnis, tiek Rolando Baaderio knyga remiasi istoriniais šaltiniais, žinomais autoritetais, pateikia daugybę citatų. Kai kurios autoritetų mintys jau yra tapusios klasika, tačiau yra nemažai ir pasenusių, atgyvenusių ar abejotinų teiginių. Štai keletas jų:
„Akivaizdu, kad euras jokiu būdu neatitinka idealių pinigų standartų. Ideali pinigų sistema yra įmanoma tik sugrąžinus klasikinį aukso standartą, su 100 procentiniu bankiniu rezervu ir panaikinus centrinių bankų viešpatavimą.“ (S.Lapėnas cituoja šiuolaikinės austrų mokyklos atstovą Jesus Huerta de Soto, g. 1956).
„Šiandien euras yra didžiausia grėsmė rinkos ekonomikai“ (S.Lapėnas),
„Pasaulis turi sugrįžti prie laisvos pinigų rinkos, kitaip tariant, prie aukso – prie natūralios rinkos pasirinktos piniginės prekės. O iš valstybės būtina atimti teisę reguliuoti pinigų apyvartą.“ (S.Lapėnas cituoja liberalųjį ekonomistą Murray Rothbardą ;1926–1995)
Tokių citatų, nukreiptų prieš eurą ir ypač prieš dekretinius pinigus, galėtume pririnkti gausybę. Jose daug kalbama ne tik apie pinigus, bet ir apie netikusius bankus, dabartinę pasaulinę finansų krizę, valstybių skolas, infliaciją ir defliaciją, ekonominius ciklus ir kt. Blogiausia, kad dalis tokių teiginių prieštarauja ekonominiams dėsniams. Dėl to kai kurie jų yra ne tik ne racionalūs, bet ir klaidingi. Autorius kaltinti dėl tokių minčių gal ir neverta: jiems dar nežinomi naujausi ekonomikos teorijos pasiekimai. Priežastis – ekonomikos mokslas pirmyn juda vangiai, o retai pasirodančias naujoves nuplauna ir į nebūtį nuneša visuotinis informacijos tvanas. Dėl to tenka eilinį kartą priminti kai kurias teorines naujoves.
Ekonominės logistinės analizės teiginiai
Daugiau aiškumo aptariamai problemai galėtų suteikti nesenai sukurtoji logistinė kapitalo valdymo teorija arba kitaip – ekonominė logistinė analizė (beje, čia terminas „logistinis“ neturi nieko bendro su plačiai žinoma transporto logistika). Naujoji teorija paaiškina kai kuriuos procesus, vykstančius laisvosiose rinkose, kai tos rinkos tampa prisotinamomis.
Praėjusį dešimtmetį atlikti tyrimai parodė, kad lemiamą įtaką ekonominės raidos stabilumui daro, iki šiol beveik netyrinėtas, rinkos prisotinimo veiksnys. Buvo nustatyta, kad rinkos, jas prisotinus investuojamu kapitalu, esmingai keičia savo elgesį. Jei neprisotintose (begalinio talpumo) rinkose didėjant pasiūlai (kai kitos sąlygos nekinta) pelningumas mažėja, tai prisotintose (riboto talpumo, t.y. uždarose) yra atvirkščiai. Prisotintose rinkose didėjant pasiūlai pelningumas auga. Tai paradoksas, tačiau ekonomikoje jis nėra vienintelis. Ši rinkos savybė paaiškina laisvosios rinkos elgesį: kai rinka yra neprisotinta (begalinė arba atvira) ji „sveikai“ reaguoja į rinkos dalyvių elgesį ir „pati save sureguliuoja“. Tuo tarpu, kai rinka yra riboto talpumo arba prisotinama, tada rinka susitvarkyti su gresiančios perprodukcijos problemomis pati nepajėgia. Reikalingas išorinis poveikis, kitaip rinka perkais ir susprogs (panašiai kaip perkaitintas garo ar koks nors kitas katilas). Rinką reikia laiku ataušinti ar apskritai neleisti pernelyg įkaisti.
Tokiu būdu ekonominė logistinė analizė, kurios pagrindą sudaro riboto augimo matematiniai modeliai, rodo jog egzistuoja ekonominis dėsnis – didėjančio pelningumo paradoksas: ribotos talpos rinkose, didėjant jų prisotinimui kapitalu, pelningumas ne mažėja, bet auga, be to, prisotinimo laipsniui artėjant prie vieneto, pelningumo didėjimas darosi ypatingai spartus. Šis dėsnis atskleidžia kainų burbulų susiformavimo mechanizmą. Dėsnių, veikiančių prisotintas rinkas yra ir daugiau, bet apie juos – kitą kartą.
Dar reikia pastebėti, kad tik Adamo Smito laikais, kai kapitalistinės rinkos tik formavosi, dauguma rinkų buvo neprisotintos. Dėl to ir išplito savaime susireguliuojančių rinkų idėja. Šiais laikais globalizacija, mokslo ir technologinė pažanga ir su tuo susietas aukštas darbo našumas daugumą rinkų pavertė prisotinamomis. Laisvoji rinka, jos naši ir efektyvi gamyba ne tik operatyviai aprūpina vartotojus būtinomis prekėmis ar paslaugomis, sukuria gerovės visuomenę, bet greitai sudaro ir daugumos gėrybių perteklių. Taigi reikia ne tik suteikti rinkai laisvę, bet ir suvaldyti jos kuriančią energiją taip, kad ji nevirstų griaunančiu gaivalu. Tam reikia suprasti dėsnius, kurių įtakojama veikia laisvoji rinka. Jų nežinojimas ar klaidingas supratimas visiems brangiai kainuoja. Na, išskyrus, gal, vieną kitą „lošėją“...
Kur liberaliųjų teorijų Achilo kulnas?
Pirmiausia reikia pabrėžti, kad liberalai (dažniausiai tai austrų ekonominės mokyklos pasekėjai), remiasi gerokai pasenusiais mitais. Paimkime citatą iš Rolando Baaderio knygos: „Rinkos ekonomika turi nuostabią natūralią savybę įveikti beveik bet kokias kliūtis.“ (56 p.). Taigi, kaip anksčiau matėme, rinkos šią „nuostabią“ savybę turi tol, kol yra neprisotintos. O jei jos prisisotina, tai praranda gebėjimą įveikti perprodukciją. Nors liberalai apie perprodukciją kalba nenoriai ir bando vartoti kitokius terminus (perteklius, likvidumo sumažėjimas ir pan.) esmės tai nekeičia. Perprodukcija kaistant rinkoms įgyja paslėptąjį pavidalą, o sprogus burbului virsta visuotine nelaime – sustoja gamyba, prasideda nedarbas, pasireiškia viešojo sektoriaus nuosmukis, kyla daugybė kitų problemų. Tai nutinka todėl, kad prisotinimo atveju rinkos pačios susitvarkyti negali.
Vienas svarbiausių ekonominių veiksnių yra palūkanos. Tą pripažįsta ir Rolandas Baaderis. Jis rašo: „Atidžiau ištyrus paaiškėjo, kad palūkanos yra pats svarbiausios ekonomikos rodiklis.“ (66 p.). Tačiau dar atidžiau ištyrus aiškėja, kad iki šiol palūkanos prisotinamoms rinkoms yra skaičiuojamos pagal neprisotintų rinkų modelį. Tai ir sukelia painiavą kalbant apie pinigų prieinamumą ir panašius dalykus. Kaip atrodo prisotintų rinkų palūkanų modelis „austrai“, sprendžiant iš rezultatų, nėra girdėję.
Kaip žinia palūkanos įtakoja pinigų pasiūlą, o pasiūla – gamybą. Tačiau įtakos laipsnis dažnai pervertinamas. Gaji Miltono Friedmano 1963 m. sukurta pasaka, kad pinigų pasiūlos svyravimai sukelia ir ekonomikos svyravimus. Tuo remiantis buvo teigiama, kad Didžiąją depresiją sukėlė vyriausybės nesugebėjimas valdyti pinigų pasiūlą. Apie rinkų prisotinimą ir perprodukciją M. Friedmanas tuomet nekalbėjo. Ekonominės logistinės analizės požiūriu problema buvo kitur. Tai besaikis investavimas ir taip jau kaistančiose (prisotintose) Amerikos rinkose. Problemą aštrino dar ir tai, kad vyriausybė nesuprato tikrųjų priežasčių ir veikė neadekvačiai susidariusiai situacijai.
„Austrų“ akimis žiūrint visų blogybių šaltinis – lengvas pinigų prieinamumas, didelė jų pasiūla. „...nuolatinis pinigų pasiūlos didinimas išpučia didžiulius burbulus, kurie galiausiai sprogsta ir nušluoja turto vertę bei santaupas...“ skaitome toje pačioje Rolando Baaderio knygoje (41 p.). Žinoma visiškai ignoruoti pasiūlos negalima, bet tai yra, viso labo, antraeilis ar net trečiaeilis dalykas. Burbulo išpūtimui vien pinigų pasiūlos nepakanka. Burbulus pučia prisotinimo pasėkoje pasireiškiantis didėjančio pelningumo veiksnys.
Dar viena „stipri“ to paties autoriaus ištarmė: „... rinkos ekonomikos pamatai buvo pakeisti dviem socialistiniais puvėsiais: valstybiniu ... popierinių pinigų monopoliu ir ... manipuliuojama palūkanų norma – dėl jų sugrius visa kapitalizmo struktūra“ (98 p.). Čia galima pasakyti tai, kad „socialistinio puvėsio“ – palūkanų planinio ūkio ekonomikoje apskritai beveik nebuvo. Todėl apie kokį palūkanų normos reguliavimą planiniame (socialistiniame) ūkyje čia kalbama? Na o popieriniai pinigai atsirado anksčiau, nei pats socialistinis ūkis.
Dar vienas svarbus ekonominis rodiklis, tai infliacija. Dėl prisotinimo susiformuojančių bumų metu aukštos kainos, jei jos turi platesnį mąstą, yra lydimos infliacijos. Minėtos knygos autorius pabrėžia, kad infliacijos terminą „gaubia sąmoningai sukurta painiava“. Pažiūrėkime ar tikrai taip? Įsigalėjusi nuomonė, kad infliaciją formuoja tik padidėjusi pinigų masė yra klaidinga. Infliaciją iššaukia ir didėjančio pelningumo paradokso pasireiškimas. Negalime pritarti ir šiai Rolando Baaderio nuomonei „Vienintelė kainų infliacijos priežastis yra centrinių bankų ir skolinančių komercinių bankų vykdomas pinigų kiekio didinimas. Niekas daugiau“ (40 p.) Ši kategoriška ir klaidinga prielaida yra minėtos knygos autoriaus Rolando Baaderio viso įrodinėjimo pagrindas. Logistinė analizė rodo, kad kainų infliacijos priežastis nėra vien tik pinigų kiekio didinimas. Burbulo atveju kainos kyla dėl prisotinimo, o dėl to didėja ir infliacija.
Ar dera ieškoti vaistų nuo kracho?
Liberalizmas propaguoja dar vieną mitą. Jis teigia, kad nedera kištis į natūralius ekonominius procesus, vykstančius rinkoje net ir krizių metu. Pagal juos laisvoji rinka visuomet pati randa tinkamiausią išeitį „...netikrų pinigų sistemai, kurioje ir sukuriamos bumų ir nuosmukių sąlygos, nuosmukiai yra būtina ir galiausiai neišvengiama valymo ir gydymo priemonė.“ (60 p.) arba „... krachas, defliacija ir krizė yra neišvengiami ir skausmingi, tačiau gydantys vaistai...“ (72 p.)
Gyvenime yra kiek kitaip. Mąstant libertariškai, nederėjo kištis ir į pasaulį niokojusias epidemijas, tokias kaip maras, raupai, cholera. Nederėjo kurti skiepus, vakcinas, kitas apsaugos priemones. Net medicina apskritai nereikalinga – ji trikdo natūralią eigą. Išgyvena tik stipriausieji, o kai lieka mažuma, tai ir jiems atsiveria platesnės galimybės.
Ta proga įsivaizduokime gyvenant tokią šeimą: vyras libertaras sako žmonai: „Daktaras sakė, kad sūnaus liga sunki, jei jis ir išgis, tai pasekmes jaus visą gyvenimą. Geriau mes jo negydykim, tegu miršta. Mes geriau pasirūpinkim naujais palikuonimis. Gal jie bus atsparesni?“ Sunku šiais laikais įsivaizduoti tokią situaciją, nors, kas žino, prieš kokį tūkstantmetį, gal net prieš kelis šimtmečius, tokia situacija buvo natūrali? Galima spėti, kad šiais laikais natūralūs procesai ne visiems yra priimtini. Ko gero ir žmona vyro libertaro nepagyrė.
Auksas ir bitkoinas – blogi pinigai
Supratus kaip veikia didėjančio pelningumo paradoksas darosi aišku, kad auksas, bitkoinas ir į juos panašūs yra nevykę pinigai. O nevykę todėl, kad jų kaina nepastovi – jie pučia burbulus. Kaip pinigai galės atlikti vertės mato (vertės etalono) funkciją, jei kaina per metus pasikečia kelis ar net keliasdešimt kartų? Štai per 2013 metus bitkoino vertė išaugo 6 200 proc. Aukso kaina kinta lėčiau, bet vis vien keičiasi reikšmingai. Kas būtų, jei taip keistųsi kiti etalonai. Imkim primityvų pavyzdį: tarkim iš pamiškės sodyboje gyvenančio bičiulio pasiskolinom vieną kilogramą kokių nors vertingų miško gėrybių (pavyzdžiui, džiovintų baravykų) ir prižadėjom po tam tikro laiko grąžinti lygiai tiek pat. Tačiau mūsų etalonas ( šiuo atveju svarstis) per tą laiką „sudžiūvo“ ir sumažėjo per pus. Taigi, matuojant tuo pačiu etalonu (kito pamiškės sodyboje ir nėra), grąžinti tektų tik pusę pasiskolinto kiekio. Vargu ar toks etalonas skolintojui patiktų.
Savaime aišku, kad ir pinigų, tokių kaip auksas, kintanti vertė smarkiai stabdo verslą. Nors verslas yra pripratęs prie įvairių „rizikų“, bet, kai jų yra pernelyg daug, ar kai rizika yra neadekvačiai didelė – nieko gero nelauk. Iš čia peršasi išvada: kad etaloninė prekė turėtų pastovią kainą negalima riboti jos kiekio (antraip formuosis kainos burbulas). Supaprastintai tariant – pinigų turi būti tiek, kiek vertos visos prekės ir paslaugos. Didėjant jų kiekiui proporcingai turi daugėti ir pinigų. Su auksu tai padaryti sunku. Tam geriausiai tinka dekretiniai pinigai. Net, jei aukso būtų kiek norime daug (tarkim tiek, kiek yra smėlio Žemėje), padėtis nuo to irgi nepagerėtų.
Dekretinių pinigų privalumas yra tai, kad lengva keisti jų kiekį apyvartoje. Kad šis didžiausias privalumas nevirstų jų didžiausiu trūkumu reikia palaikyti griežtą centrinių bankų kontrolę. Tiesą pasakius, tai nėra lengva užduotis. Nelengva, tačiau lengvesnio kelio kol kas nėra.
Dekretiniai pinigai ir karas
Dekretinių pinigų kritikai pateikia dar vieną argumentą: tokiais pinigais patogu piktnaudžiauti politinių krizių ar karų metu. Ir čia yra daug tiesos. Karas yra neabejotinas blogis. Dėl jo kenčia žmonės, niokojama gamta, skursta ekonomika. Karo atveju reikia milžiniškų išteklių, tame tarpe ir finansinių. Dekretiniai pinigai tą naštą paskirsto visiems, kas tais pinigais naudojasi. Net ir tiems, kas su tuo karu neturi nieko bendro. Kita vertus svetimų valstybių valiutos galima atsisakyti, o naudoti tik tą, kuri kare nedalyvauja (jei tokių apskritai yra).
Suprantama, kad dekretiniai pinigai padeda lengviau pasiruošti karui ir jį kariauti. „Jei pinigais būtų likęs auksas, tai yra jei pinigai būtų buvę tikri, nebūtų buvę galimybių kariauti nei Pirmojo, nei Antrojo pasaulinių karų.“ (14 p.) rašo Rolandas Baaderis toje pačioje knygoje. Su tuo negalima nesutikti. Bet kaip padaryti, kad auksas išliktų pagrindine valiuta per visą karą abiejose kariaujančiose pusėse? Kas gali priversti agresorių atsisakyti dekretinių pinigų? Įdomus Čingischano pavyzdys – jis vienas pirmųjų pasaulyje įvedė popierinius pinigus ir gal būt dėl to pasiekė nemažai pergalių. Bet pergalių pasiekė ir Aleksandras Makedonietis bei kiti didieji užkariautojai, kai dekretinių pinigų dar nebuvo nei kvapo.
O ir karų būna visokių. Kai kam tenka ir gintis. Galima samprotauti ir taip – dekretiniai pinigai padeda geriau apsiginti nuo barbarų. Galimas retorinis klausimas: ar ne dekretiniai pinigai padėjo Pietų Korėjai apsiginti ir išvengti Šiaurės Korėjos likimo? Taigi ir karo atveju ne visada dekretiniai pinigai yra blogis. Ar yra blogai, jei dekretiniai pinigai padeda laimėti karą ir taip išvengti vergovės?
Ar yra manančių kitaip?
Austrų ekonominės mokyklos atstovų požiūris į krizes yra aiškus – jų manymu krizes sukelia dekretiniai pinigai ir netikusi vyriausybių pinigų politika. Dėl to nieko gero nelauk ir iš euro (nekalbant jau apie dolerį). Bet yra ir kitaip manančių. Nors dauguma jų nėra susipažinę su logistinės analizės teorija, tačiau supranta naujos teorijos reikalingumą ir būtinumą. Prie jų priskirtume Nobelio vardo premijų laureatus George’as A. Akerlofas (premijuotas 2001 m), Josephas Stiglitzas (2001), Paulas Krugmanas (2008), Robertas J. Shilleris (2013) ir kitus.
P. Krugmanas, nors ir nepažindamas logistinės kapitalo valdymo teorijos, teisingai vertina situaciją. Jis sako: „...mums reikia visiškai naujo ekonomikos mokymo būdo... reikia ir naujo tipo mokslininko...“ (78 p.). Tai reiškia, kad reikalinga nauja ekonomikos paradigma, nauja teorija. Logistinė analizė kaip tik tai ir duoda. Tačiau „austrai“ mano kitaip. Jie sako, kad tas „naujasis būdas“ tai senos austrų ekonomikos mokyklos įžvalgos apie prekinius (auksinius) pinigus, infliaciją, palūkanų normą ir kenkėjišką vyriausybių vaidmenį. Kaip matėme „austrų“ supratimas apie šiuos dalykus yra paremtas klaidingomis prielaidomis ir atgyvenusiomis teorijomis.
Savo ruožtu D. Akerlofas kategoriškai paneigia, kad „lengvų“ pinigų politika sukėlė pastarąją krizę. Jis net pabrėžia „... turime daugiau reguliuoti, ypač finansų sektorių...“ Už tai „austrai“ tokius D. Akelrofas paaiškinimus pavadino „...šiuolaikinės ekonomikos gėda“.
Jozepho Stiglitzo nuomonė taip pat nesutampa su austrų ekonominės mokyklos sekėjų nuomone. Jis įžvalgiai ir teisingai pastebi, kad pagrindiniai krizės kaltininkai yra finansų rinkos, kurios beatodairiškai investuodamos „...per daug pasitikėjo rinkos savireguliacijos jėgomis“ (97 p.)
Tokių nuomonių galėtume rasti kiek tik norima (ir žymių mokslininkų ir eilinių piliečių). Dauguma jų galvoja, kad ekonomikos mokslas pateko į aklavietę ir dėl to kalti pačios ekonomikos dar nežinomi sisteminiai ypatumai. Jų nuomone reikalingas naujas požiūri, būtina keisti ekonomikos mokslo paradigmą. Būtent tą ir padarė logistinė kapitalo valdymo teorija. Na, o kas dėl euro, tai apie jį reikėjo galvoti 2002 metais, kai prasidėjo lito ir euro „draugystė” ir ypač 2004, stojant į ES. Dabar gi „šaukštai po pietų“.
P.S. Perskaitęs Rolando Baaderio knygą „Pinigų socializmas...“ paskutiniame lape radau kažkieno ranka užrašytą pastabą: „O, sancta simplicitas!“ (lot. O šventasis naivume!). Tuomet nejučiom pagalvojau: nejaugi liberalų doktrinos ekonominis mokymas beviltiškai paseno, kad nesugeba visas Laisvosios rinkos institutas rasti ir suprasti pažangesnės teorijos? Bet greitai šią mintį nuvijau į šalį – juk ir aš ne taip senai mąsčiau libertariškai.