Tuo tarpu darbo santykių reglamentavimo stabilumas jau tapo didžiausiu pačių darbo santykių priešu. Tiek daug darbo santykių vis dar yra tik dėl to, kad abi pusės gana lanksčiai apeidinėja Darbo kodekso reikalavimus. Dažnai užsimerkiama prieš Darbo kodekso reikalavimus ne tik darbdavio, kaip dažnai manoma, bet ir darbuotojo naudai. Pavyzdžiui, jei jūs darbo metu tvarkote asmeninius reikalus valdiškose įstaigose, nes jos dirba tuo pačiu metu, kaip ir jūs, ir darbdavys leidžia jums tai daryti, jis gana stipriai rizikuoja. Nes jei jums nutiktų kas nors nelinkėtina, pavyzdžiui, autoįvykis, darbdaviui grėstų gana nemaža atsakomybė.
Būtinybė keisti Darbo kodeksą yra ne tik subrendusi, ji jau persirpusi ir gresianti supūti kaip koks laiku nenuskintas obuolys. Panašu, kad tai jau suprato viso politinio spektro politikai, nuo liberalų iki socialdemokratų. Suprato netgi kairuolišką ideologiją ramstantys mokslininkai, dalyvavę išgarsėjusio socialinio modelio kūrime. Susidaro įspūdis, kad reikėjo išleisti milijonus tik tam, kad rastųsi daugiau sutarimo ties akivaizdžiais dalykais. Akivaizdūs jie ir istorijoje, ir geografijoje. Pavyzdžiui, Europos Komisijos vertimų direktorate vertėjai bene 2 dienas per savaitę dirba namuose. Darbo kontraktas ten taip pat nebūtinai nuolatinis – iki jo neretai reikia ilgokai padirbėti lygiai tokį patį darbą, bet pagal terminuotas darbo sutartis. Mūsų Darbo kodeksas yra gelžbetoninis ne tik lyginant jį su Lietuvos socialistinės respublikos darbo įstatymų kodeksu, kurį įdomumo dėlei irgi galima rasti teisės aktų registre. Jis yra rigidiškas lyginant su kitų šalių darbo santykių reglamentais ir tai puikiai atsispindi Pasaulio banko „Doing Business“ vertinimuose. Esame šešta nuo galo valstybė Europos Sąjungoje ir 127 iš 183 pasaulio valstybių. Įstrigę darbo santykiuose, kaip kokia žuvis tinkluose.
Tačiau nepaisant visų įrodymų, diskusijos ir vėl užvirė aršios. Pirmosios sukilo profsąjungos. Surašė 25 punktus, kuriuose neva tai bloginamos sąlygos darbuotojams. Skandalas subliuško, kai naujojo kodekso autoriai pakomentavo visus šiuos priekaištus. Paaiškėjo, kad profsąjungų teiginiai arba netikslūs, arba nenuoseklūs, arba nepagrįsti. Nėra tų baubų, kuriais gąsdina profsąjungos. Įsigilinus, siūlomi pakeitimai nėra ne tik radikalūs, revoliucingi, jie kaip tik – gana nuosaikūs, palyginus su tuo, kaip pakito darbo specifika per pastaruosius 10 metų.
Lietuva siekia tapti didelę pridėtinę vertę kuriančia šalimi. Kviečiasi užsienio įmones, dirbančias paslaugų srityje. Darbo kodeksas yra tiesiog nepritaikytas visoms šioms veikloms, jis tinka tik senoviniam fabrikui, naujam – jau irgi nebe. Taigi, liko tik vienas klausimas. Ar ir toliau sutartinai apeidinėsime šį kelią užtvėrusį griozdą, ar, bent jau iš pagarbos įstatymui, valdžia jį pakeis, kad bent kiek atlieptų laikmečio dvasią.
