Jis siūlo atpiginti paskolas mažiau pasiturintiems žmonėms, jei jie turi viziją, kaip panaudoti pinigus pridėtinei vertei sukurti.
Profesorius, dalyvavęs konferencijoje „Komercinių bankų ir klientų santykiai pokriziniu laikotarpiu“, dėstė, jog pirmiausiai skolinti pinigai turi būti naudojami tikslams pasiekti, pridėtinei vertei sukurti. Tai turi būti ne tik skolininko, bet ir skolintojo tikslu.
„Rinkos ekonomikos problema yra ta, kad šio jausmo nėra paskolos sutartyje. Pinigai yra skolinami tam, kad būtų uždirbta daugiau pinigų, ir kuo daugiau, tuo geriau - tai vienintelis tikslas“, - dėl skolintojų pozicijos apgailestavo U. Reifneris.
Pasak jo, nėra nieko blogo, kad žmonės vadovaujasi ideologija „aš uždirbsiu pinigų“, tačiau reikia užduoti sau klausimą, kam tie pinigai yra reikalingi.
„Ar jūs pinigus galite valgyti? Ar jūs galite su jais keliauti? Ar jūs galite ant jų atsisėsti? Ne. Tai yra priemonė. Žmonės dažnai klysta galvodami, kad jei jau turi priemonę, yra pasiekę tikslų“, - atkreipė dėmesį sociologas.
Įvardijo, ko bankai vengia
U. Reifnerio nuomone, reikia daugiau dėmesio kreipti į kreditorių ir skolininkų santykius, kurie gali trukti dešimtmečius.
„Bankinis sektorius vengia aptarti svarbų dalyką: galimybę gauti paskolą prieinamomis sąlygomis. Bankininkai naudoja vadinamą rizikomis pagrįstą kainodarą, o tai reiškia, kad kuo žmogus yra neturtingesnis, tuo brangiau jam reikia mokėti už paskolą: kartais net du ar tris kartus daugiau, - skaičiavo jis. - Tačiau tai yra automatiškai išsipildanti pranašystė, nes jeigu neturtingi žmonės moka daugiau palūkanų nei jų produktyvumas gali sukurti, tuomet jie iš tiesų yra stumiami į skurdą ir negalės grąžinti kredito.“
Anot jo, tai yra prasmės neturinti kreditorių veikla, nes galiausiai nuo to visi tik patiria nuostolių. Pasak jo, pasitikėjimas jau kuria pridėtinę vertę.
„Mes turime būti atsargūs prieš pradėdami kaltinti neturtingus žmones, kad statistiškai jie prasčiau grąžina skolas, dėl to, kad yra neturtingi, tai yra netiesa. Jie prasčiau grąžina skolas dėl to, kad jiems tenka mokėti žymiai brangiau, - teigė U. Reifneris. - Žmonės, kuriais pasitiki bankai, taip pat pasitiki bankais.”
Tačiau, profesoriaus nuomone, skolinimas visada turi būti atsargus, atsakingas ir teisingomis sąlygomis.
„Atsargus reiškia atsižvelgiantis į rizikos ribojimo taisykles, atsakingas už rezultatą bei teisingas, tai yra skaidrus ir nenusižengiantis taisyklėms. Šį dalyką galiu paaiškinti bokso pavyzdžiu: jeigu laikomasi taisyklių, bet po mačo žmogus miršta, tai reiškia, kad net ir laikantis taisyklių žmogus vis tiek buvo nužudytas – kova buvo taisyklinga, bet neatsakinga.“
Paaiškino, kaip išlipti iš skurdo
„Pavyzdžiui, yra sukuriamas mažas verslas: įsigyjamos staklės ir su jomis galima dirbti, uždirbti pelno ir grąžinti kreditą. Arba mama, auginanti tris vaikus, įsigyja automobili tam, kad galėtų nuvežti vaikus į darželį ir po to vykti į darbą, tai yra produktyvu, automobilis kuria pridėtinę vertę, - vardijo U. Reifneris. - Bet jei automobilis yra įgyjamas tam, kad nuvykti į dykumą ir ten pabaidyti liūtus, tai jau neproduktyvu. Kaip toks žmogus gali grąžinti kreditą?“.
Profesorius priminė, jog nekyla klausimų, kas turėtų būti atsakingas už produktyvų skolintų pinigų panaudojimą, tačiau ypač po ekonominės krizės tokį klausimą būtina užduoti.
„Mes visi manėme, kad už tai (produktyvų pinigų panaudojimą – DELFI) turi būti atsakingas skolininkas, tai yra jo pareiga. Ar tai yra įmanoma kapitalistinėje visuomenėje? Ne. Ispanijoje 15 proc. jaunimo neturi darbo, kaip jie gali būti produktyvūs? Tai yra labai sunku. Žinoma, yra įpareigojimas bandyti, bet tai ne įsipareigojimas, kad turi pasisekti. Mūsų teisinėje sistemoje egzistuoja prielaida: jeigu tu pasiskolinai pinigų, privalai juos grąžinti, tačiau ne tai yra svarbiausia. Jeigu pasiskolinai pinigų, reikia stengtis, kad jie sukurtų pridėtinės vertės, o tam reikalinga pagalba, ir, pirmiausiai, paties skolintojo“, - teigė U. Reifneris.
Nesėkmingai panaudotą kreditą palygino su skyrybomis
Nesėkmės, anot jo, kad ir kokios nemalonios ir nelaukiamos, vis tiek ištiks dalį iniciatyvų, nors žmonės apie tai ir nenori galvoti. Galimą bankrotą pasiskolinus pinigų jis palygino su mintimis apie skyrybas.
„Kai aš savo vaikams pasiūliau sudaryti vedybų sutartį, kuri būtų patogi skyrybų atveju, jie man sakė, tėti, ar tu išprotėjai, mes nesituokiame tam, kad išsiskirtume. Tačiau skyrybos vyksta ir tai yra socialiniu faktu, dėl to Švedijoje žmonės apskritai nebesituokia“, - šmaikštavo jis, tačiau tuoj pat priminė, kad ir kokios skaudžios nesėkmes gali nutikti, nereikia žmonių smerkti ir atimti iš jų antros galimybės.
Būtent dėl to mažųjų verslų atstovai kalba apie būtiną kreditavimą ne tik pradedant verslą, bet ir po pirmosios nesėkmės.
„Pastebėta, kad žmonės, kurie imasi verslo, bankrutuoja, tačiau jei vėliau verslo imasi dar kartą, turi kur kas daugiau šansų išlikti rinkoje dėl sukauptos patirties, nei tie, kurie verslą kuria nuo nulio. Tačiau ką mes darome su bankrutavusių mažųjų verslų savininkais? Mes nuo jų atsiribojame ir jiems neskoliname, nesuteikiame jiems antros galimybės“, - apgailestavo U. Reifneris.
Anot jo, būtina nacionaliniu lygmeniu sukurti atsakingo skolinimo sistemą, kad žmonės galėtų lengviau pasiskolinti ir lengviau grąžinti paskolas.
„Žinoma, nesėkmė turi turėti neigiamą poveikį ir bankrutavę verslininkai neturėtų gauti kažkokio prizo, kai jie žlunga, - sakė U. Reifneris. - Tačiau jei įvyko nesėkmė, žmogui reikia duoti antrąją galimybę.“
