Maisto kainos vis auga, o prekybininkai perspėja, kad šis procesas tęsis. Atrodo, prieš metus ar dvejus už 40 litų parduotuvėje galėjai nusipirkti produktų visai trijų ar keturių asmenų šeimai. Dabar už šią sumą nėra lengva pragyventi dieną net vienam.

„Palyginti su praėjusiais metais, kainos išaugo maždaug 10 proc., tačiau ir toliau mūsų kainos mažesnės nei Europos Sąjungos vidurkis. Iš to galime spręsti, kad jos ir toliau augs“, – sako Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys.

Per šiuos metus išaugo ir supirkimo kainos. Tiesa, pašnekovas pabrėžia, kad tuo metu, kai supirkimo kainos gerokai mažėjo, maisto produktai parduotuvėse nepigo ar pigo labai nedaug.

Miltų antkainis stulbina

Maisto produktų kaina priklauso ne tik nuo gamintojo bei perdirbėjo, bet ir nuo prekybininkų noro pasipelnyti. „Dažniausiai maisto produktų antkainiai svyruoja nuo 20 iki 30 proc. Panaši tendencija vyrauja visoje Europoje, – teigia A. Gapšys. – Iš žemės ūkio produktų norėčiau išskirti aukščiausios rūšies kvietinius miltus. Šių metų pirmojo pusmečio pabaigos duomenimis, prekybininkų dalis sudarė 37 proc. galutinės miltų pardavimo kainos, augintojo – 33,5 proc., malūnų – 12,1 proc. Sunku pasakyti, iš kur atsiranda toks didelis antkainis. Čia ne mūsų kompetencija. Tai turėtų būti Konkurencijos tarybos rūpestis.“

Pašnekovo manymu, antkainiai mūsų šalyje galėtų būti gerokai mažesni, jeigu rinka nebūtų oligopolinė. „Keturi didieji prekybos tinklai apima 60 proc. maisto pardavimo apyvartos, keturios pieno perdirbimo įmonės užima beveik 90 proc., o keturi duonos gamintojai – 40 proc. rinkos. Nėra realios konkurencijos – kainas diktuoja didieji“, – tvirtina A. Gapšys.

Neįperkami drabužiai

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas tikina, jog pardavėjas pasiima labai didelę dalį prekės kainos. Tiesa, maisto produktai nėra geriausias pavyzdys.

„Tyrimų duomenimis, vidutinis kainų lygis mūsų šalyje yra 40 proc. mažesnis nei Europoje. Žinoma, vidutinio europiečio atlyginimas taip pat yra gerokai didesnis nei mūsų šalyje, – sako ekspertas. – Didžiausias paradoksas tas, kad drabužių ar avalynės kainos čia didesnės nei daugelyje Europos valstybių.“

Tą patį pastebi ir mūsų pašnekovė Reda, penktus metus gyvenanti Olandijoje. „Lietuvoje nebeperku nieko. Kainos čia visiškai neatitinka realybės. Pavyzdžiui, kai kurių prekių ženklų drabužiai Olandijoje tėra ekonominės klasės variantas – juos, pavyzdžiui, perka studentai, kurie nesitiki geros kokybės ar ilgaamžiškumo. Lietuvoje ta pati drabužių linija įperkama nebent vidurinės klasės atstovams, nes ne kiekvienas studentas gali nusipirkti striukę už 350 litų. Per išpardavimą ta pati striukė kainuos keliasdešimt litų pigiau, bet vis tiek ne dažnas pirkėjas ją įsigys. Žinoma, už tokią kainą bus tikimasi, kad daiktas – kokybiškas, – dėsto mergina. – Olandijoje tokią striukę įsigijau už maždaug 120 litų. Daugiau ji tikrai nėra verta.“

Ieško išeičių

Žmonės ieško įvairių būdų apsipirkti pigiau. Vieni eina į dėvėtų drabužių parduotuves, kiti tenkinasi turgaus asortimentu, treti prekių užsako iš užsienio.

Viena iš tokių – Viktorija. Jau kelinti metai moteris viską užsako iš Anglijos. „Iš kai kurių parduotuvių siųstis tiesiogiai į Lietuvą yra gerokai brangiau, tačiau mano būdas toks: užsisakau prekes draugės, gyvenančios Anglijoje, adresu, o ji man persiunčia į Lietuvą. Sumoku už siuntimą, bet vis tiek apsiperku vos ne perpus pigiau ir dar gaunu puikios kokybės prekes, o ne bet ką, kaip mūsų parduotuvėse“, – pasakoja mergina.

Pasak Viktorijos, Anglijoje pirkti verta net namų apyvokos reikmenis ar žaislus bei vaikų techniką. „Anglijoje būna dideli išpardavimai, per kuriuos gali gauti prekę ir su 80 proc. nuolaida, – sako moteris. – Tiesa, nėra būtina pirkti vien naujas prekes. Pavyzdžiui, antrajam vaikui vežimėlį įsigijome turguje, kur žmonės atneša nebereikalingus daiktus. Sumokėjome 100 litų už trijų dalių vežimėlį su automobiline kėdute. Ten pat nusipirkome ir sūpynes. Vietoje puspenkto šimto litų (tiek būtume sumokėję už naujas sūpynes Vilniuje) paklojome vos 40 litų. Žinoma, jos naudotos, tačiau puikios būklės. Ko daugiau norėti?“

Siunčiasi iš JAV

Kai kurie lietuviai įsigudrina siųstis ne tik iš Vakarų Europos, bet net ir iš JAV. „Jau daugiau nei metai, kai prekes siunčiuosi iš JAV. Dabar dažnai su sutuoktiniu juokiamės, kad galiu sau leisti gerokai daugiau, nei pirkdama Lietuvoje, be to, nevarginu jo pasivaikščiojimais po parduotuves, o tai – taip pat svarbus argumentas“, – šypsosi Aistė.

Mergina apsiperka per tarpininkę. „Viskas paprasta: išsirenku patinkančią prekę (dažnai su didele nuolaida), siunčiu tarpininkei laišką, ir ji man užsako norimą daiktą. Kai tarpininkė gauna mano prekę, pasveria ją ir atsiunčia man. Sumoku už pristatymą Lietuvoje, jeigu toks yra, kartais dar tam tikrus mokesčius, 15 proc. – už tarpininkavimą, 14 dolerių už kilogramo kainą – tiek kainuoja siųstis į Lietuvą. Telieka palaukti kelias savaites, ir prekės jau pas mane“, – sako Aistė.

Jeigu dar abejojate, kad tai daryti verta, štai keletas pavyzdžių: Aistės pirkti „Levi’s“ džinsai kainavo 74 litus, vyro „Timberland“ batai – 150 litų, „Tommy Hilfiger“ pūkinis paltas – 290 litų. „Nusipirkau ir daugiau „perliukų“ už neįtikėtinai mažą kainą, – džiaugiasi Aistė. – Perku JAV net žaislus vaikams, dantų šepetėlius, vaistus, vitaminus, skalbiamąsias priemones, arbatas. Žodžiu, beveik viską. Lietuvoje einu tik į maisto prekių parduotuves.“

Sąlygas diktuoja didieji

Akivaizdu, kad drabužiai ir avalynė nėra pigūs Lietuvoje. Kokia viso to priežastis? „Mūsų šalyje – pernelyg maža rinka, kad galėtume pamatyti realią konkurenciją. Kol kas didžioji dalis rinkos yra vieno „žaidėjo“ rankose, – įsitikinęs S. Besagirskas. – Kiti pardavėjai lygiuojasi į didžiuosius.“

Taip ir atsiranda kelių šimtų procentų antkainiai. Tiesa, su drabužių ir avalynės kainomis susiduriame dažniau, tad jas greičiau ir pastebime. Vis dėlto dideli antkainiai taikomi ir baldams, juvelyriniams dirbiniams, vaikų prekėms, kosmetikai ir kūno priežiūros priemonėms. Nereikėtų pamiršti ir maisto papildų – jie taip pat labai pastebimai brangsta.
„Mūsų šalyje įdomi pati antkainio struktūra, – sako S. Besagirskas. – Teko daug bendrauti su Lietuvos gamintojais, kurie savo produkciją tiekia ne tik mūsų, bet ir užsienio rinkai. Įdomu, kad mūsų prekybos tinklai prekes superka mažesne kaina nei užsienio, tačiau galutinė tos pačios prekės kaina Lietuvos parduotuvėje yra didesnė.“

Dirba nelegaliai

Prisistatyti nenorėjęs verslininkas daugiau negu prieš metus įkūrė nelegalią parduotuvę savo namuose. „Deja, išsilaikyti prekybos centre mes negalėjome. Turėjome pasirašyti sutartį, kurioje pasižadėtume nuomotis patalpas kelerius metus, nepriklausomai nuo mūsų verslo sėkmės. Be to, nuomos kainos buvo tikrai didelės, – pasakoja vyriškis. – Supratome, kad neišsilaikysime, tad išėjome.“

Dabar pašnekovo įkurtoje namudinėje parduotuvėje prekių kainos gali konkuruoti ne tik su oficialių parduotuvių, bet ir su turgaviečių. „Už mažesnę kainą nei Gariūnuose parduodamos lenkiškos prekės vaikams, be to, mes siūlome vokišką ar anglišką produkciją, išsiskiriančią geresne kokybe“, – tvirtina vyras.

Pasak pašnekovo, ta pati produkcija lietuviškose parduotuvėse kartais kainuoja net kelis kartus brangiau.

Prabangos prekės

Pardavimo planas – paprastas: pardavėjas siūlo prekę pirkėjui su tam tikru antkainiu, pirkėjas perka. Jeigu ta prekė yra reikalinga, o jos kaina – priimtina, prekių parduodama daug. Pardavėjas gali uždėti ir mažesnį antkainį, bet jeigu prekių bus perkama daug, jis gerai užsidirbs iš parduoto kiekio.

Vis dėlto yra prekių, kurių dideliais kiekiais neparduosi. „Prabangos prekės visada yra su didesniu antkainiu. Sakykime, juvelyriniai dirbiniai ar kosmetikos prekės. Normalu, kad jos kainuoja daugiau, nes ir pardavimo būdas taikomas kitoks, nei pardavinėjant būtiniausias prekes“, – sako S. Besagirskas.

Kaip pavyzdį ekspertas pateikia vieną prancūzų prabangių jachtų pardavėją. „Jo antkainis – 100 proc. Kodėl? Jachtos – prabangos prekė, tad jų neparduosi labai daug. Kad atsirastų pirkėjas, jo reikia ieškoti: reklamuoti prekę, keliauti į susitikimus, pristatyti prekę ir t. t. Šiuo konkrečiu atveju mes turime 100 proc. antkainį, tačiau 80 proc. jo atiduodama reklamai. Kitaip pirkėjų nebūtų, o prekė neturėtų paklausos“, – aiškina S. Besagirskas.

„Lubos“ – ne išeitis

Kartais pasigirsta siūlymų įvesti antkainių „lubas“. Jeigu bus 50 proc. riba, prekės iš karto atpigs. Tiesa, toks planas galimas tik iš pirmo žvilgsnio.

„Jokie antkainių ribojimai neduos norimos naudos, – įsitikinęs specialistas. – Pavyzdžiui, degtukų, kurių antkainis siekia 300 proc., prekybos centrams paprasčiausiai neapsimokės pardavinėti.“

Pašnekovas taip pat teigia, kad deklaruojamas antkainis ir realus nėra tas pats. „Prekybininkai dažnai ne tik nenori, bet ir negali atskleisti antkainio dydžio, nes su prekybos centrais yra pasirašę konfidencialumo sutartis, – sako S. Besagirskas. – Tačiau tas tikrasis antkainis – tik viena mokesčio dalis. Neoficialus antkainis – visai kas kita. Pavyzdžiui, prekybininkas yra priverstas sumokėti už lentynas, reklamą prekybos centro leidinyje, garsinius pranešimus parduotuvėse, plakatus, prekių išdėstymą salėje ir kt. Pardavėjui viso to gali nereikėti, tačiau mokėti jis – priverstas.“ Taigi realus antkainis yra gerokai didesnis, o jį galų gale sumokame mes.

„Antkainių ribojimai neduos naudos dar ir todėl, kad verslininkai suras, kaip jų išvengti, – mano pašnekovas. – Puikus pavyzdys – kai kurių vaistų antkainių ribojimas. Vaistai atpigo labai nedaug, o į biudžetą gaunamos įplaukos – mažesnės.“

Ne visai kartelis

Apkaltinti prekybos tinklus karteliu, pasak pašnekovo, nėra pagrindo. „Netikiu, kad visi didieji rinkos „žaidėjai“ susėda prie vieno stalo, nutaria, kokie antkainiai kokioms prekėms turi būti taikomi, ir pasirašo sutartį, – dėsto S. Besagirskas. – Viskas yra kur kas paprasčiau: jie orientuojasi vieni į kitus. Visur taip yra: didysis rodo pavyzdį, o kiti juo vadovaujasi.“

Pašnekovas prisiminė iš vieno prekybininko išgirstą istoriją. „Jis prekybos tinklui siūlė naują prekę. Vadybininkas, atsakingas už kainos nustatymą, prie kliento akių paskambino kito prekybos tinklo atstovui ir paklausė, kiek ta pati prekė kainuoja jų parduotuvėje, – pasakoja pašnekovas. – Matote, tokie nerašyti susitarimai net neslepiami.“

Monopolinės rinkos

Kaip nepagrįstai didelių kainų priežastį S. Besagirskas įvardija Lietuvoje egzistuojančias monopolines rinkas. „Tą pabrėžė ir Prezidentė, – sako ekspertas. – Turime keturis didelius maisto prekybos lyderius ir vieną aprangos sektoriuje. Smulkiesiems čia išgyventi labai sunku.“
S. Besagirsko nuomone, didžiausią klaidą Lietuva padarė tada, kai didiesiems prekybos tinklams leido kurtis miestų centruose.

„Dabar turėtume ne riboti antkainius, o apriboti prekybos tinklų darbo laiką, uždrausti jiems dirbti švenčių metu, – teigia ekspertas. – Puiki išeitis būtų įvesti ribojimus parduotuvių skaičiui. Pavyzdžiui, kiekviename mieste vieno tinklo parduotuvės turėtų sudaryti iki 10 proc. visų parduotuvių skaičiaus. Atsiradusią nišą užpildytų mažieji. Taip sudarytume galimybių konkurencijai, kartu ir antkainių mažėjimui.“
Kaip geros konkurencijos pavyzdį S. Besagirskas įvardija mobiliojo ryšio rinką. „Čia vyksta reali konkurencija – varžomasi dėl kiekvieno vartotojo. Pastarasis, žinoma, daug laimi“, – džiaugiasi ekspertas.

Kai kurių maisto produktų kainų struktūra (be PVM, proc.)

Produktas Gamintojų, supirkėjų ir perdirbėjų dalis (proc.) Prekybininkų dalis (proc.)

Pienas plast. maiš., 2,5 proc., 1 l 52,7 30
Kefyras, 2,5 proc., 1 l 56,1 6,5
Grietinė, 30 proc., 450 g 66,7 16,0
Sviestas, 82 proc., 200 g 62,4 20,2
Varškė, liesa, 200 g 59,1 23,5

Produktas Gamintojų / augintojų dalis (proc.) Perdirbėjų dalis (proc.) Prekybininkų dalis (proc.)

Jautiena 42,3 15,2 25
Vištiena 60,4 nėra duomenų 22,2
Bulvės 49,2 nėra duomenų 33,4
Kiaušiniai 49,2 nėra duomenų 33,4

Šaltinis – Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas