Prezidentei, Vyriausybei ir Seimo nariams adresuotą peticiją „Dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką“ pasirašė aibė šalyje žinomų žmonių.
Tarp jų: biochemikas, verslininkas Arvydas Janulaitis, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, aktorė Rimantė Valiukaitė, filosofas, publicistas Vytautas Rubavičius, Vilniaus universiteto docentas Kęstutis Dubnikas.
Kreipimesi teigiama, kad nuo pat nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų vykdoma neoliberali ekonominė ir socialinė politika stumia Lietuvą į demografinę ir geopolitinę aklavietę.
„Milžiniška gyventojų emigracija, mažėjantis gimstamumas bei sparčiai senstanti visuomenė lemia tautos istorijoje precedento neturintį jos nykimą, kuris jau kelia tiesioginę grėsmę ir nepriklausomos Lietuvos valstybės išlikimui.
Jeigu ši politika bus tęsiama, jau netolimoje ateityje gali virsti tikrove sovietinių okupantų puoselėta „Lietuvos be lietuvių“ vizija. Turtinės nelygybės ir socialinės atskirties varomus iš Tėvynės šalies piliečius masiškai keičiant pigia iš užsienio atsivežama darbo jėga lietuviai per trumpą laiką neišvengiamai taps mažuma savo pačių žemėje“, – rašoma peticijoje.
Bejėgiškumas turi baigtis
Kaip DELFI sakė vienas iš „Vilniaus forumo“ iniciatyvinės grupės narių K. Dubnikas, ši peticija yra iš jo atstovaujamo judėjimo principų kylantis rūpestis.
„Vilniaus forumas“, kaip visuomeninis ir politinis judėjimas, prieš metus priėmė deklaraciją, kurioje buvo paskelbtas siekis telkti Lietuvos piliečius dėl grėsmių valstybei ir tautai. Per tą laiką problemos į grėsmių pavidalą išaugo visiškai akivaizdžiai. Su tuo ginčytis galima tik visiškai nenorint žiūrėti tikrovei į akis.
„Vilniaus forumo“ priedermė yra šių problemų akivaizdoje sugrąžinti savo demokratijai gyvenimą – sugrąžinti suvereną į piliečių rankas. Šiuo metu suverenas veikia tik vieną kartą per ketverius metus, kada renkamas Seimas ar vyksta kiti rinkimai. Po to yra politinė veikla, kuri tarnauja tam tikroms interesų grupėms, bet ne tautai. Tai matydama tauta desperatiškai balsuodama protesto balsais vis ieško sprendimo. Tačiau tai panašu į voverę rate“, – sakė jis.
K. Dubnikas teigė, kad kol piliečiai nesupras, kad suverenitetas nėra vienos dienos reikalas, o pastovus įsipareigojimas, tol niekas nepasikeis.
„Žmonės emigruoja ne tik dėl ekonominių, bet ir dėl moralinių dalykų. Kai tai kartu regi, supranti, kad žmonės yra apimti bejėgiškumo jausmo. Jei tas jausmas įsitvirtina, tada absoliučiai depolitizuojama ir savo rankomis rankomis atsisakoma minties ir perspektyvos normaliai gyventi Lietuvoje.
Peticijoje yra ne tik kalbėjimas apie mūsų padėtį. Svarbiausia yra mūsų žmonių telkimas: kuo daugiau žmonių pasirašys, tuo didesnė bus viltis, kad šis bejėgiškumas vieną kartą baigsis“, – sakė mokslininkas.
Liberalizmą tapatina su komunizmu
Vienas iš „Fermento“ (dabar „Thermo Fisher Scientific“ – DELFI) įkūrėjų A. Janulaitis teigė, kad pasirašydamas peticiją, nori atkreipti dėmesį į joje įvardintas problemas.
„Suprantu, kad dalis visuomenės, ypač galbūt jaunimo, žavisi liberaliomis idėjomis. Jos turėtų teisę egzistuoti, bet, deja, pastaruoju metu akivaizdu visame pasaulyje, kad tas liberalizmas ir šviesios ateities statymas tampa labai panašus į komunizmo statymą, tik kitais pagrindais.
Laikausi tokių pažiūrų, kad tas beribis liberalizmas (nesakau, kad būčiau už diktatūrą ar ką nors), bet demokratijos rėmuose liberalizmas veda į aklavietę. Gresia dideliais socialiniais ir kitais neramumais“, – sakė jis.
Verslininkas teigė, kad liberalizmui labai būdingas nepakantumas kitai nuomonei, esą visi, kurie jam nepritaria yra tamsuoliai, nesuprantantys.
„Matyt, ir aš tarp jų papuolu“, – pridūrė A. Janulaitis.
Atrodo, kad darbdaviai – pagrindiniai kūrėjai
V. Rubavičius tvirtino, kad jam visiškai akivaizdu, jog dabartinę politiką reikia keisti. „Ji mus atvedė į didžiulę tragediją, į valstybės, tautos, kultūros nykimą“, – DELFI sakė jis.
Publicisto teigimu, šiuo metu gyvename „dviejų Lietuvų“ ir didžiulio šalies tuštėjimo metu.
„Tik atsiranda problema – kad valdantiesiems ir tam tikrai visuomenės daliai, kuri susikūrė sau labai gerą gyvenimą, nesinori nieko keisti“, – sakė V. Rubavičius.
Pašnekovas teigė, kad peticiją pasirašė, nes žmonės, kurie galvoja apie Lietuvos ateitį, išgyvena šalies ir tautos būseną, vienaip ar kitaip turi pasakyti, ką jie mato, ką supranta.
„Vienas dalykas, kuris akivaizdus, bet niekas nenori jo viešai pripažinti – didžiulė sukurtos pridėtinės vertės perskirstymo nelygybė. Kitaip tariant, didžioji dalis visų kartu sukuriamos pridėtines vertės tam tikro sluoksnio žmonių nusavinama, pasidalijama neteisingai.
Iš to kyla socialinė atskirtis, atlyginimų nelygybė ir t.t. Atrodo, kad gyvename tokioje visuomenėje, kurioje darbdaviai yra pagrindiniai kūrėjai, kuria darbo vietas, o tai yra pagrindinis gėris. Tada kyla klausimas: o kam tie darbuotojai bereikalingi?“ – svarstė V. Rubavičius.
Baisi nelygybė
„Pasirašiau todėl, kad manau, jog teisingai ten viskas rašoma ir atėjo laikas iš tikrųjų kažką keisti. Toliau taip nebeįmanoma“, – DELFI sakė aktorė R. Valiukaitė.
Ji teigė, kad palaiko „Vilniaus forumo“ veiklą. „Smagu, kad atsirado iniciatyva, o prisidėti prie jos nesudėtinga“, – pridūrė ji.
Savo ruožtu vyskupas J. Kauneckas kritikavo šalyje vykdomą socialinę politiką.
„Lietuviai sukūrė tokią socialinę politiką, kad didžiausias skirtumas tarp vargšų ir turtingųjų. Daugiausiai vargšų turime Europos Sąjungoje. Čia valdžios žmonės turėtų pasirūpinti ta socialine politika“, – komentavo jis.
Pašnekovas piktinosi, kodėl Lietuva yra viena labiausiai atsiliekančių šalių Europoje.
„Na ir kas, kad BVP kylą, kad ekonomika kyla, jeigu socialinė nelygybė tokia baisi darosi“, – sakė dvasininkas.
Principai ir priemonės
Peticijos tekste taip pat teigiama, kad prie politinės ir istorinės nebūties prarajos atsidūrusi Lietuva laukti nebegali.
„Tai suvokdami mes, šį kreipimąsi pasirašiusieji Lietuvos piliečiai, reikalaujame iš esmės keisti valstybės ekonominę ir socialinę politiką vadovaujantis šiais pamatiniais principais:
- Pirma ir būtina ekonominės ir socialinės politikos keitimo sąlyga yra valdymo demokratizavimo reforma, kurio pirmieji žingsniai turi būti realios piliečių savivaldos stiprinant tiesioginį jų atstovavimą atkūrimas. Būtina vykdyti Konstitucinio Teismo 2002 metų išaiškinimą, pagal kurį savivaldos subjektu savivaldos įstatyme turi būti pripažįstama ir vietos bendruomenė, tai yra jos gyventojai, o ne vien administracija. Būtina įtvirtinti tiesiogiai renkamus seniūnus, vietos tarybas ir jų biudžetus, be kurių tiesioginiai merų rinkimai neturi prasmės, taip pat ir visuomenės atstovų dalyvavimą įgyvendinant teisingumą;
- Atsisakyti iki šiol vykdytos ekonominę ir socialinę politiką grindusios tautos išsivaikščiojimą ideologiškai įteisinančios ilgalaikės nacionalinės strategijos „Lietuva 2030“;
- Naujos ekonominės ir socialinės politikos idėjiniu pamatu rinktis tautos bendrojo gėrio ir solidarios visuomenės sampratą ir atsisakyti iki šiol vyraujančios ideologinės nuostatos apie ypatingą verslininkų sluoksnio, kaip valstybę „išlaikančios“ ir „maitinančios“ grupės, vaidmenį visuomenės gyvenime;
- Ekonominius, socialinius ir darbo santykius šalyje iš esmės pertvarkyti vadovaujantis nuostata, kad sąžiningai dirbantys visų profesijų ir socialinių sluoksnių atstovai yra lygiaverčiai ir vienodai svarbūs bei gerbtini nacionalinio turto ir šalies gerovės kūrėjai;
- Atsisakyti iki šiol vykdytos neoliberalios valstybės socialinės atsakomybės ir įsipareigojimų šalies piliečiams siaurinimo politikos;
- Atsisakyti iki šiol vyravusio ekonominės ir socialinės politikos principo, kad valstybę turi išlaikyti mažiausias pajamas gaunantys ir neturtingiausi šalies piliečiai;
- Iš esmės pakeisti socialinių grupių galios santykius šalyje ir sustabdyti viduriniosios klasės nykimą Lietuvoje susiaurinant stambiojo verslo oligarchines privilegijas bei įtaką ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis apribojant jo galimybes piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi šalies ūkyje ir pernelyg didele politine galia, trukdančia valstybei priimti nešališkus, teisingus ir visiems šalies piliečiams naudingus sprendimus.
Įgyvendinant naująją valstybės ekonominę ir socialinę politiką turi būti nedelsiant pradedamos vykdyti šios priemonės:
- Būtina parengti atviros, bet tautos išlikimo ir klestėjimo sąlygas galinčios laiduoti ir ne atskirų individų ar privilegijuotų grupių interesams, o bendrajam visuomenės gėriui tarnaujančios nacionalinės ekonomikos plėtros koncepciją. Tokią, kuri aiškiai apibrėžtų valstybės atsakomybės ir įsipareigojimų savo piliečiams ekonominėje ir socialinėje srityje mastą ir ribas. Jos praktiniam įgyvendinimui turėtų būti sukurta strategija bei programa;
- Valingais ir tikslingais politiniais sprendimais iš pagrindų pakeisti smulkiojo ir vidutinio verslo egzistavimo ir veikimo sąlygas sukuriant palankias teisines ir ekonomines prielaidas jo nevaržomai plėtrai;
- Įgyvendinant piliečių lygybės, teisingumo ir solidarumo principus, socialinių ir darbo santykių srityje sukurti efektyviai ir subalansuotai veikiančią socialinio dialogo tarp darbuotojų ir darbdavių sistemą, kurioje abi pusės būtų lygiavertės be valstybės įsikišimo rasti sutarimą dėl darbo santykių reglamentavimo, o jo neradus, galutinis sprendimas būtų paliktas valstybinei valdžiai, darbuotoją pripažįstant silpnesniąja derybų šalimi;
- Vadovaujantis nuostata, kad valstybės išlaikymo našta turi būti padalinta visiems piliečiams pagal sąžiningumo, teisingumo ir bendrojo gėrio principus, būtina tobulinti mokesčių sistemą. Turi būti keičiama turtinę nelygybę ir socialinę atskirtį skatinanti mokesčių sistema, panaikintos visos egzistuojančios mokestinės privilegijos ir lengvatos bei, sekant geriausiais ir pasiteisinusiais Europos ir kitų Vakarų valstybių pavyzdžiais bei atsižvelgiant į šalies ekonomikos realias galimybes ir plėtros poreikius, tinkamai optimizuotos sukurto BVP perskirstymo bei darbo ir kapitalo apmokestinimo proporcijos;
- Būtina įvesti aiškią, skaidrią ir viešą atlyginimų sistemą viešajame sektoriuje ir nustatyti protingus ir sąžiningus santykius tarp šio sektoriaus darbuotojų atlyginimų;
- Būtina optimizuoti ir mažinti išpūstą ir brangiai kainuojantį valstybės ir savivaldybių biurokratinį aparatą, šitaip taupant jam išlaikyti skiriamas nepateisinamai dideles iš piliečių surinktas biudžeto lėšas;
- Teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis būtina išgyvendinti už mokesčių mokėtojų pinigus susikurtas atviras ir paslėptas politikų ir valdininkų privilegijas, pranokstančias sovietinės nomenklatūros piktnaudžiavimus;
- Būtina pradėti ryžtingai kovoti su piktnaudžiavimais, korupcija ir valstybės lėšų grobstymu viešajame sektoriuje, ypač viešųjų pirkimų srityje, taip pat imtis priemonių mažinti šešėlinę ekonomiką, šitaip sukuriant finansines prielaidas pakelti šalies socialinę politiką ir ją įgyvendinančias programas į kokybiškai aukštesnį organizavimo ir finansavimo lygmenį;
- Būtina pakeisti teisinę bazę ir pašalinti visas dirbtines kliūtis, trukdančias išsiaiškinti bei nubausti neteisėtai praturtėjusius asmenis ir greitai bei veiksmingai išieškoti jų neteisėtai įgytą turtą grąžinanti jį visuomenės ir valstybės reikmėms;
- Sukurti ilgalaikę nacionalinės plėtros strategiją, kurios svarbiausi tikslai būtų siekis laiduoti Lietuvos valstybės politinį bei istorinį tęstinumą ir užtikrinti ilgalaikį lietuvių tautos išlikimą“, – rašoma peticijoje.
Kreipimąsi taip pat pasirašė Sigitas Tamkevičius, Jonas Vaitkus, Dalia Michelevičiūtė, Vytautas Radžvilas, Algimantas Pupkis, Rasa Čepaitienė, Vytautas Sinica, Alfonsas Vaišvila, Andrius Navickas, Gediminas Storpirštis, Andrius Vaišnys ir kiti.
