Moteris bando įrodyti, kad pasibaigus fiksuotų būsto paskolos palūkanų normų laikotarpiui, jai turėtų būti leista grįžti prie pirminėje sutartyje numatytų kintamų palūkanų tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios buvo pasirašant sutartį.
Vilniaus 3-iasis apylinkės teismas palaikė jos poziciją ir vietoj fiksuotų banko nustatytų 4,74 proc. palūkano laikinai numatė 1,03 proc. Tačiau spendimą apskundus aukštesnės instancijos teismui jis buvo panaikintas.
„Labai liūdna ir skaudu, kad Vilniaus apygardos teismas panaikino sprendimą, apgynusį mane kaip vartotoją byloje prieš SEB banką. Tokiu sprendimu teismas sudarė sąlygas SEB bankui vienašališkai kas 5 metus pakelti kredito kainą taip, kaip jam bus patogu, o kredito gavėjas bus tik pastatytas prieš faktą. Kaip matyt iš teismo sprendimo, teismai ne tik užima labai pasyvią poziciją ginant vartotojus kredito gavėjus, bet ir tuo pačiu metu aktyviai gina stipresnę kredito sutarties pusę – banką“, – DELFI tvirtino advokatė.
Pakeitus sutartį kelio atgal nėra?
Istorija prasidėjo tada, kai 2006 m. iš SEB banko advokate dirbanti A. Mirošnikova pasiėmė būsto paskolą su kintama palūkanų norma. Sutartyje buvo numatytos kintamos palūkanų normos, kurios nustatomos pagal šešių mėnesių EURIBOR normą pridedant 0,7 proc. banko marža.
Tačiau 2007 m. bankas su kliente pasirašė sutarties pakeitimą ir numatė fiksuotas palūkanas, kurių laikotarpis baigėsi po penkerių metų. Iš teismo sprendimo matyti, kad šalims nesutarus dėl tolesnių palūkanų, bankas vienašališkai nustatė fiksuotas palūkanas dar penkeriems metams, kurios buvo 4,74 proc.
Su tokiu pasiūlymu nesutiko A. Mirošnikova, kuri laikėsi nuomonės, kad jai turi būti leista po fiksuotų palūkanų laikotarpio vėl grįžti prie kintamų ir jai turi būti taikoma iš pradžių sutartyje numatyta 0,7 proc. marža ir šešių mėnesių EURIBOR.
Tačiau bankas laikėsi priešingos nuomonės – jeigu klientas pakeitė sutartį, tai šis pakeitimas galioja iki paskolos grąžinimo dienos.
Apeliaciniame skunde SEB bankas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Banko nuomone, keičiant palūkanas į fiksuotas abi šalys atsisakė kintamų palūkanų ir perėjo prie fiksuotų.
„Šalims nauju susitarimu grįžtant prie kintamos palūkanų normos, banko marža turi būti ir yra nustatoma iš naujo, atsižvelgiant į kliento rizikos įvertinimą“, - atsiliepime rašo bankas.
Tuo metu A. Mirošnikova tvirtino, kad bankas nepagrįstai teigė, jog ieškovei perėjus prie fiksuotų palūkanų, jos marža pradingo, o pačios fiksuotos palūkanos neturi jokios maržos.
„Bankas yra verslininkas, kuris nori ir turi uždirbti iš to, kad skolina pinigus. Paskolų būstui įsigyti išdavimas yra banko paslauga, kurią teikdamas bankas, kaip ūkio subjektas, patiria įvairias sąnaudas, susijusias su skolinimu, kuriuos jis gali ir turi padengti kliento, besiskolinančio ir banko pinigus, sąskaita. Svarbu, kad paskolos gavėjui būtų aišku, kokiomis sąlygomis jis skolinasi pinigus iš banko. Šiuo atveju ieškovei turėjo būti aišku, jog po 2007 m. susitarimo sudarymo 0,7 proc. maržos neliko, nes neliko kintamų palūkanų“, - rašoma teismo sprendime.
Moteris taip pat reikalavo detalizuoti, iš ko susideda fiksuotos būsto paskolų palūkanos, tačiau teismo nuomone, fiksuotų palūkanų normos apskaičiavimo tvarkos nedetalizavimas negali būti vertinamas kaip pažeidimas, nes protinga manyti, jog vartotojui, imančiam kreditą iš banko, svarbu ne tai, iš ko susideda galutinė kredito kaina, o kokia ta kaina yra.
Sprendime rašoma, kad pagal tai vartotojas renkasi banką, iš kurio skolinsis pinigus būstui įsigyti tokiam ilgam laikotarpiui kaip 30 metų.
„Nagrinėjamos bylos atveju svarbu pažymėti tai, kad ieškovė yra advokatė, todėl ginče dėl banko vienašališko sprendimo pripažinimo negaliojančiu jai turi būti taikomas aukštesnis nei vidutiniškai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartas, - rašoma teismo sprendime.
Moteris tokiu argumentu piktinasi.
„Apmaudu, kad savo sprendimą, visiškai ginantį tik banką, teismas motyvavo ir tuo, kad esu advokatė. Bet šiuo atveju į pavirsiu iškilo tokie faktai ir dokumentai, kuriems teisingai įvertinti neužteks jokio teisinio ar kitokio aukštojo išsilavinimo. Tai yra laba specifinė bankininkystės sritis ir bankas čia jaučiasi kaip žuvis vandenyje“, - tvirtina A. Mirošnikova.
Ketina skųsti
Vilnietei atstovaujantis advokatas Dalius Boreika tvirtina, kad šį teismo sprendimą ketinama skųsti Lietuvos aukščiausiajam teismui.
„Mes manome, kad susitarimas dėl fiksuotų palūkanų buvo trumpalaikis – penkeriems metams. Tuo metu pačiame susitarime buvo nustatytos tik datos, kas bus praėjus tam laikui, nėra pateikta, kokios bus fiksuotos palūkanos. Taigi neaišku, kokias fiksuotas palūkanas klientas turės mokėti po 10,15, 20 metų. Mes pasakėme, kad negalime vykdyti sutarties, nes sąlygos yra neskaidrios“, - DELFI komentavo jis.
Dar vienas klausimas, dėl kurio nesutariama su banku, pasak advokato, ar fiksuotose palūkanų normose yra įskaičiuota banko marža.
„Bankas mano, kad maržos nėra, o mes manome, kad yra. Taip manome todėl, kad bankas yra pelno siekianti organizacija“, - teigė D. Boreika.
Marža priklauso nuo rinkos ir kliento rizikos
SEB banko Verslo plėtros departamento direktorius Linas Januševičius tvirtina, kad baigiantis fiksuotų palūkanų laikotarpiui klientas turi kelias pasirinkimo galimybes.
„Viena iš jų – pasirinkti banko siūlomas naujas fiksuotąsias palūkanas. Kita galimybė – klientas gali keisti fiksuotąsias palūkanas į banko pasiūlomas kintamąsias palūkanas. Naują ir fiksuotųjų, ir kintamųjų palūkanų normą (įskaitant banko maržą) bankas pasiūlo atsižvelgdamas į tuo metu esamą situaciją skolinimosi rinkoje ir kliento riziką“, - atsakyme DELFI tvirtino jis.
Pasak L. Januševičiaus, jeigu kliento netenkina banko pasiūlytos palūkanos, klientas gali be apribojimų pasirinkti trečią alternatyvą – refinansuoti kreditą kitame banke, kuris galbūt pasiūlytų palankesnes sąlygas ir palūkanas arba grąžinti visą pasiskolintą sumą iš karto.
„Fiksuotųjų palūkanų atveju bankas nustato palūkanas fiksuotam terminui (penkerių ar dešimt metų laikotarpiui), o ne visam paskolos terminui. Skirtingai nuo kintamųjų palūkanų, nustatydamas fiksuotąsias palūkanas, bankas nenustato atskirų sudėtinių fiksuotųjų palūkanų dalių klientui (kintamų palūkanų dalies, maržos). Susitarimo dėl fiksuotų palūkanų esmė yra bendras jų dydis, o ne atskiros jos sudedamosios dalys“, - tvirtina banko atstovas.
DELFI primena, kad 2012 m. pabaigoje Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas tenkino A. Mirošnikovos skundą ir nustatė, kad nei sutartyje, nei papildomuose susitarimuose nėra numatyta, kad nustačius fiksuotas palūkanas, 0,7 proc. marža, grįžtant prie kintamų palūkanų, negalios. Teismas pažymėjo, jog sutartis sudaryta trisdešimt šešerių metų laikotarpiui, o fiksuotos palūkanos buvo nustatytos ne visam likusiam sutarties galiojimo laikotarpiui, o laikinam penkerių metų laikotarpiui.
„Pasibaigus palūkanų fiksavimo laikotarpiui, sutarties galiojimas nesibaigia, todėl šalims nesusitarus dėl fiksuotų palūkanų dydžio naujam penkerių metų laikotarpiui, Sutarties dalis dėl palūkanų dydžio lieka galioti tomis pačiomis sąlygomis, kokios buvo iki palūkanų fiksavimo“, - rašoma pirmos instancijos teismo sprendime, kurį panaikino Vilniaus apygardos teismas.
