Generalinio advokato vertinimu, Indėlių direktyvos apsauga gali būti netaikoma kredito įstaigos išleistiems indėlių sertifikatams, jei jie yra perleidžiamos finansinės priemonės. Būtent perleidžiamumo požymį turėtų nustatyti nacionalinis teismas.
P.C. Villalono vertindamas Investuotojų direktyvos nuostatas pažymėjo, kad indėliams numatytos apsaugos netaikymas indėlių sertifikatams, negali lemti to, kad jiems nebūtų taikoma apsauga kaip investavimo priemonėms.
Generalinio advokato nuomone, Investuotojų direktyvos nuostatoms prieštarauja toks nacionalinis reguliavimas, pagal kurį kredito įstaigos išleistiems indėlių sertifikatams netaikoma joje numatyta kompensavimo sistema, jeigu kredito įstaiga investuotojų pinigų ar vertybinių popierių neperleido ar nepanaudojo be jų sutikimo. Jis taip pat nurodė, kad esant poreikiui gali būti tiesiogiai taikomos Investuotojų direktyvos nuostatos, rašoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pranešime.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ES Teisingumo Teismo prašė išaiškinti, ar ES direktyvų nuostatos, reglamentuojančios indėlininkų ir investuotojų draudimą yra tinkamai perkeltos į Lietuvos teisės aktus, pagal kurių nuostatas banko „Snoras“ indėlių ir sertifikatų ir obligacijų turėtojams draudimo apsauga netaikytina.
Preliminariais duomenimis galima bendra draudimo išmokų suma, atsižvelgiant į maksimalią indėlio draudimo išmoką vienam asmeniui, siekia apie 200-240 mln. Lt (58-69,6 mln. eurų).
Generalinio advokato pareiga yra visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą, tačiau ji ES Teisingumo Teismui nėra privaloma.
