Tą rytą, kai premjeras kalbėjo apie pavojingai pasaulinei ekonomikai blyksinčią raudoną šviesą, Japonija netikėtai prisipažino susidūrusi su recesija.
Japonija vis dar trečia pagal dydį pasaulio ekonomika. Žinia apie lėtėjantį šalies ekonomikos augimą sutampa su besitęsiančiu ūkio sąstingiu euro zonoje (šis faktas buvo patvirtintas penktadienį) ir pranešimu apie stringantį Kinijos ūkio augimą.
Neskaitant Indijos ir Meksikos, daugumos likusio besivystančio pasaulio ir vadinamųjų BRIC šalių – ypač Brazilijos ir Rusijos – laukia dar rimtesni išbandymai.
Migloje vis dar galima įžiūrėti du švyturius – Jungtinę Karalystę ir JAV, kurių metinės įplaukos vis dar auga apie 3 proc.
Taigi, ką bendro turi Jungtinės Valstijos ir Jungtinė Karalystė?
Jos turi centrinius bankus, kuriems puikiai pavyksta vykdyti žemų palūkanų politiką (palūkanos žemiausios per pastaruosius penkerius metus), minėtų šalių viešojo sektoriaus taupymo priemonės pasirodė esančios švelnesnės nei prognozuota įstatymų projektuose, o darbo rinkos – lankstesnės nei daugumos išsivysčiusio pasaulio šalių.
Tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Amerikoje šie veiksniai skatina vartojimą. Taip pat drąsina verslą investuoti (Jungtinės Karalystės atveju investicijos apsiriboja šalies vidumi, tačiau ir tai nėra blogai). Jungtinėje Karalystėje labiausiai nerimaujama dėl to, kad pernelyg didelis pasitikėjimas šalies viduje išleidžiamomis lėšomis ar paklausa anksčiau ar vėliau gali baigtis nauju ir taip nemenkos skolos šuoliu (anot eksperto, Amerikoje, kur biudžeto deficitas gana greitai mažėja, tokia rizika mažesnė – britų situacija šiuo klausimu visai kitokia).
Taip pat reikia pažymėti, kad patys saldžiausi ekonomikos augimo vaisiai – daug naujų darbo vietų, tačiau, kad ir kaip būtų gaila, gyvenimo sąlygos negerėja. Tiems, kurie dirba mažos kvalifikacijos reikalaujančius darbus, pinigų labai trūksta. Visą naudą į savo kišenes susikrauna pajamų piramidės viršūnėje atsidūrę asmenys.
Kalbant apie Japoniją, šalies valdžios pažadai taisyti padėti įvedant naują pardavimų mokestį, kurį oficialiai pristatė ministras pirmininkas Shinzo Abe, tik bandymas taisyti seniau padarytas klaidas.
Sudėtinga pasaulio ekonomikos situacija atskleidžia, su kokiomis grėsmėmis globalizacijos amžiuje, kur viskas susiję, susiduria atskiros valstybės, bandydamos apginti nacionalinius ekonominius interesus. Vienas pavyzdys: jeigu Vokietija būtų ekonominė sala, šalies valdžia galėtų stengtis dėl subalansuoto 2015 metų biudžeto ir perteklinių biudžetų ateityje, tačiau iš tikrųjų šios šalies ūkis yra visos euro zonos ekonominio augimo variklis, tad šalis privalo rūpintis ne tik savimi, bet ir kaimyninių šalių ūkiais.
„Didžiojo dvidešimtuko“ (G20) lyderiai tikisi, kad minėtosios iniciatyvos jų bendras pajamas gali padidinti iki 2 trilijonų dolerių (5,51 trilijono Lt), o ši suma neabejotinai tikrai pasitarnautų pasaulinei ekonomikai, kuriuos bendras BVP siekia šiek tiek daugiau nei 70 trilijonų dolerių (192,86 trilijonų dolerių).
Belieka tikėtis, kad jie teisūs. Peržiūrėjus daugiau nei 20 konkrečių valstybių parengtus veiksmų planus, įskaitant ir Jungtinės Karalystės, peršasi išvada, kad nieko naujo išlaidų, investicijų, darbo vietų kūrimo ir prekybos iniciatyvų srityse nesugalvota.
Pasaulio ekonomikos prietaisų skydelyje blyksint raudonai pavojaus šviesai, kaip kad teigia Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas D. Cameronas, kol kas per drąsu teigti, kad buvo imtasi reikiamų blogiausio scenarijaus atgrasymo veiksmų.
