„Ką padaryti, kad kitas dešimtmetis Lietuvai Europos Sąjungoje būtų neblogas?“, - tokiu klausimu savo pristatymą per „Nordea“ metinę konferenciją pradėjo banko vyriausias ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Jis primena, kad 2004 m. Lietuvos BVP vienam žmogui sudarė 46 proc. ES vidurkio, o per 10 metų šis rodiklis padidėjo 25 proc. punktais.
„Aplenkėme ne tik Lenkiją, bet ir Estiją“, - ironizavo Ž. Mauricas.
Tačiau jis sako, kad spartus augimas ne visuomet reiškia ilgalaikę gerovę, pavyzdžiui, Maltos BVP vienam gyventojui prieš dešimtmetį sparčiai augo, tačiau po dešimtmečio jis jau smuko. Ekonomistas, vertindamas šalių gerovę iš istorinės perspektyvos, atkreipė dėmesį, kad šalių ekonominis išsivystymas priklauso nuo to, kaip pavyksta pastebėti augimą paskatinančias veiklas: ar tai būtų bankininkystė, laivų statyba, prekyba, ar pigi energija.
„Kaip sako Alisa stebuklų šalyje, reikia bėgti kuo greičiau, kad liktum vietoje, tad, jei nori būti priekyje, turi bėgti dar greičiau“, - vaizdžiai kalbėjo Ž. Mauricas.
Ko Lietuva gali pasimokyti iš Airijos
Ekonomistas pateikė Airijos pavyzdį, kurios „keltų tigro šuolis“ fiksuotas 1987 m. Ž. Mauricas siūlė pasižiūrėti į istorinę perspektyvą, kas lėmė Airijos sėkmę, kuri prasidėjo su šalies aukštųjų technologijų eksportu, t. y. mašinų ir įrengimų, farmacijos, chemijos.
Pasak jo, tik po to sparčiai ėmė augti šalies paslaugų sektorius, imtos plėtoti informacinės technologijos, o tai leido padaryti „Airijos stebuklą“.
„Kas gi lėmė tą pradžią, kas įvyko 1987 m., turint omenyje, kad Airijos situacija buvo labai bloga, slėgė didesnė nei 100 proc. BVP skola, mokesčiai buvo dideli, taip pat buvo aukšta infliacija, korupcija, žemas investicijų lygis?“, - klausė Ž Mauricas.
Ekonomistas išvardijo keturis jo manymu, esminius sprendimus, kuriuos priėmė Airija: pirmiausiai buvo pasiektas politinis susitarimas tarp valdančiųjų ir opozicijos netrukdyti viena kitai siekti ekonominio augimo. Kitas susitarimas buvo tarp darbuotojų, darbdavių ir valstybės: susitarta darbo užmokestį didinti mainais į mažesnius mokesčius.
„Ilgainiui verslo sąlygos gerėjo, atlyginimai didėjo, o ir valstybė sulaukė naudos, nes verslui plėtojantis, daugėja darbuotojų, didėja mokesčių surinkimas“, - paaiškino Ž. Mauricas.
Pradėta agresyvi veikla siekiant pritraukti investuotojų, sukurtos institucijos, kurios siekė investuotojus atsivežti į Airiją ir parodyti ten esančias galimybes.
„Buvo suprasta, kad patys investuotojai į Airiją neateis, dėl to, kad ji yra Europos Sąjungoje, kad Airijoje gražūs laukai, šalia Jungtinė Karalystė ir panašiai – reikia ateiti ir atsivežti. Taip buvo sukurta Airijos pramonės plėtros tarnyba, Finansų paslaugų centras ir Versli Airija – praktiškai tai, ką mes turime“, - kalbėjo Ž. Mauricas.
Ketvirtasis žingsnis – investuoti į gyventojų išsilavinimą ir žmogiškąjį kapitalą, panaudojant Europos Sąjungos lėšas. Pasak jo, tai buvo Airijos investicija į ateitį.
„Lietuvoje situacija šiek tiek kitokia“, - apgailestavo Ž. Mauricas.
Pasak jo, politinis stabilumas yra, nes Vyriausybė yra linkusi įvairius sprendimus svarstyti, tačiau nėra variklio progresui skatinti – jei padėtis yra prasta, dabartiniai mechanizmai užtikrina situacijos prastumą.
„Kai kas gaunasi atvirkščiai, pavyzdžiui, buvo pakeltas minimalus darbo užmokestis mainais į didesnę mokesčių naštą, nes neapmokestinamas pajamų dydis nedidėja, tad darbo mokesčių našta padidėja“, - teigė Ž. Mauricas.
Visgi, jis mano, kad institucijos „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“ dirba neblogai ir jų darbo rezultatai jau matomi.
„Paskutinis iššūkis – Europos Sąjungos paramos panaudojimas. Praeitą dešimtmetį didžiausią dalį skyrėme infrastruktūrai gerinti, o ne verslumui skatinti ar išsilavinimui. Mes turėjome geriausią infrastruktūrą, blogiausią verslumą, daugiausiai skyrėme tam, kur ir taip gerai, mažiausiai verslumui, kur ir taip blogai“, - apibendrino Ž. Mauricas.
Jis atkreipė dėmesį ir į mokesčių sistemą Lietuvoje, kuri rodo ne mokesčių mažumą, o neefektyvų jų surinkimą.
„Mokesčių ir BVP santykis Lietuvoje yra mažiausias Europoje, bet ne dėl to, kad mokesčiai yra maži, o dėl to, kad mes nemokame mokesčių surinkti, - kalbėjo Ž. Mauricas. - O vadinamas „mokesčių pleištas“ Lietuvoje, t.y. Mokesčių dalį vidutiniam atlyginimui padalinti iš darbo vietos kainos, sudaro 42 proc, kai išsivysčiusių valstybių vidurkis yra 36 proc.”
Anot Ž. Maurico, tai dar „pusė bėdos“, kur kas liūdniau, kad nors Lietuvoje yra iš dalies progresinė mokesčių sistema dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio, gyventojai sumoka daugiau mokesčių nei anglosaksai ar vakarų europiečiai net uždirbdami pusę minimalaus atlyginimo.
DELFI skelbė, kad Lietuvos gyventojai gali didžiuotis, jog lenkia kaimynus iš Skandinavijos ir anglosaksų šalių: net uždirbantys perpus mažiau nei vidutinį atlyginimą moka daugiau mokesčių nei danai, norvegai, suomiai, britai, airiai, amerikiečiai ir australai.
