Anksčiau automobiliais keliaujantys per Lietuvą žmonės gerai žinojo, kad važiuodami per Jonavos rajoną pakelėse galės nusipirkti braškių, per Kėdainių – agurkų, Radviliškio – kopūstų, o įvažiavę į Varėnos ar Jurbarko kraštus neatsispirs siūlomų grybų ir miško uogų gausybei.

O kaip yra dabar? Ogi visos pakelės nusėstos prekeivių, iš kurių viso sezono metu galima nusipirkti nuo paprasčiausios bulvės iki spindinčio persiko.

Įdomiausia tai, kad priėjęs prie tokio prekeivio iškart sužinai, jog visos sodo ir daržo gėrybės yra užaugintos mūsų žemelėje, ir tik pradėjęs aiškintis išgirsti, kad taip yra ne visai. Pirmas žodis, jog viskas yra lietuviška, užauginta pačių darže ar šiltnamyje, neretai būna lemiamas, po jo, žiūrėk, patiklus keliauninkas jau traukia piniginę ir neša pilnus maišus daržovių į automobilį. Galvoja: „Na, štai ir nudžiuginsiu šeimyną tikromis, lietuviškomis bulvėmis ar agurkais bei pomidorais. Juk šios daržovės tautiečių rankomis užaugintos, jų nepalyginsi su prekybos tinkluose sudėtomis ir chemikaluose išpraustomis atvežtinėmis gėrybėmis.“

Deja, šis naivuolis stipriai apsirinka, Lietuvos pakelėse prekiaujančių savo užaugintomis daržovėmis jau yra likę tik vienas kitas, daugiausia tai paprasčiausi prekių perpardavinėtojai. O ir prekiauja jie ne lietuviškomis, o urmo bazėse ar tiesiai iš vežėjų įsigytomis šiltesnių Europos kraštų gėrybėmis. Jos taip pat, o gal net labiau apdorotos cheminiais preparatais ir net nekvepia Lietuva.

Perpardavinėtojai, matydami, kad pirkėjui žemės ūkis nėra visiškai svetimas, nesiverčia per galvą bandydami įrodyti „lietuvišką“ daržovių ar vaisių kilmę ir teisinasi nelengvu savo gyvenimu. Neretai pasitaiko, jog sako, kad patys daržovių neaugina, o prekiauja tėvų, uošvių ar kitų giminaičių užauginta produkcija, bet ir tai devynis kartus iš dešimties yra netiesa.

Pakelių prekeiviai uždirba neprastai, nelygu kurioje vietoje atsistoja. Jei prie judresnio kelio su patogia sustojimo vieta, žiūrėk, per dieną ir parduoda po kokį šimtą kilogramų bulvių, agurkų bei kopūstų, gal kiek mažiau pomidorų. Prie jų būtina turėti ryšelį žalumynų agurkams rauginti, juk atrodys natūraliau ir pirkimas bus geresnis.

Dabar labai populiarios braškės, jas noriai perka keliauninkai, juk viskas Lietuvoje užauginta! Toliau galima improvizuoti pagal nuotaiką – pasiūlyti sunokusių paprikų (nors mūsiškės šiltnamiuose dar tik vaisius megzti pradėjo), gal kam kokį baklažaną įgrūsti, juk irgi lietuviškas. Nors svetimus pinigus skaičiuoti yra negražu, bet, palyginus urmo bazių ir pakelės prekeivių kainas matyti, kad apie 100 eurų per gerą dieną prekeiviui tikrai lieka, o tai jau ne taip ir mažai, be to – jokių mokesčių.

Matydami lengvą prekiautojų duoną šiltnamių laikytojai taip pat paskutiniuoju laiku ėmė persikvalifikuoti. Kam rizikuoti dėl oro sąlygų, vargti karštyje, jei galima daržovių nusipirkti ir nesunkiai jas sėdint prie namų parduoti. Juk kieme matyti didžiulis šiltnamis, ant prekystalio sudėti agurkai – tikras daržininkas, bet paprašytas parodyti, kaip daržovės auga, jis tikrai suras šimtą priežasčių to nedaryti, nes šiltnamis – tuščias...

Šioje situacijoje ir mokesčių rinkėjai galėtų būti aktyvesni, nes dabar nuolat girdėti tik dejonės dėl skylėto valstybės biudžeto. Jokiu būdu negalima tiems pakelių pardavėjams paskutines kelnes numauti, bet po euriuką, po kitą per visą Lietuvą, žiūrėk, ir kokioje ligoninėje ar mokykloje naujus langus sudėtume, o gal net koks kilometras žvyrkelio asfaltu pasipuoštų...