Nuomonė. Valstybinių miškų auditas - visuomenės klaidinimas

Valstybėje yra mažiausiai dvi institucijos, kurias vengiama ar net nedrįstama kritikuoti. Tai Konstitucinis Teismas (KT) ir Valstybės kontrolė (VK). Beje, KT prieš keletą metų susilaukdavo pagrįstų priekaištų dėl daugžodžiavimo ir neretai miglotų teisinių interpretacijų, o ypač už itin rafinuotą kišimąsi į politinius procesus (tarkime, prezidento Rolando Pakso apkaltos atveju, už mėginimus teisiškai pagrįsti Valstybės saugumo departamento veiksmus ir kt.). Tuo tarpu VK reputacija daugiausia buvo nepriekaištinga, o audito išvados pagrįstos ir atspindėjo realią padėtį.

Pasiklydo valstybiniame miške

Tačiau vieno audito atveju VK galima būtų išsakyti priekaištų dėl neobjektyvumo, o gal net ir dėl šališkumo. Kontrolieriai ėmė ir pasiklydo... valstybiniame miške. Valstybinių miškų veiklos auditas buvo atliekamas 2009–2010 metais, o jo išvados paskelbtos VK interneto puslapyje. Beje, šis auditas buvo pradėtas po vienos atkaklios šmeižto kampanijos, nukreiptos prieš miškininkus.

Pirmiausia į akis krenta tai, kad auditoriai labai rimtas išvadas daro lygindami iš esmės nelygintinus dalykus. Antai audito ataskaitoje teigiama, kad 2003–2008 metais Lietuvos valstybinių miškų sektoriuje vienam pagamintos medienos m3 teko nuo 3 iki 12 kartų mažiau pelno negu Latvijos valstybiniuose miškuose ir nuo 6,7 proc. iki 2,5 kartų mažiau negu Estijoje. Įsiklausykite – iki 12 kartų! Ar ne siaubingas neefektyvumas ir valstybės turto švaistymas?

Kęstutis Jaskelevičius

Negi ir Valstybės kontrolė įsivėlė į stambiųjų medienos perdirbėjų inspiruojamus ir, ko gero, finansuojamus žaidimus? Tereikia įsivaizduoti, kokį kozirį į savo rankas gauna valstybinių miškų oponentai šio audito ataskaitos pavidalu.

Tačiau iš tikrųjų tai yra tik valdžios ir visuomenės klaidinimas. Reikalas tas, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybiniuose miškuose taikomos visiškai skirtingos ūkininkavimo schemos. Latvijoje miško ruošą vykdo specializuota įmonė AB „Latvijas valsts meži“, kuri tik kerta mišką ir parduoda medieną. Tuo tarpu valstybinių miškų priežiūra, atkūrimu ir apsauga rūpinasi biudžetinė organizacija „Valsts meža dienests“. Panašiai yra ir Estijoje. Kitaip tariant, šiose valstybėse taikoma nekompleksinė atribotų miško veiklų schema, t. y. finansiniai ištekliai pirmiausia yra akumuliuojami į valstybės biudžetą, o po to vėl grąžinami ūkinėms miško veikloms vykdyti.

Lietuvoje valstybiniuose miškuose ūkininkaujama visiškai kitu – kompleksiniu principu. Miškų urėdijos atsako už visą savo administruojamą teritoriją, kerta mišką, parduoda medieną, gautas pajamas naudoja miškų atkūrimui, priežiūrai ir apsaugai ir, žinoma, moka mokesčius valstybei. Pripažįstama, kad kompleksinė miškų tvarkymo schema yra kur kas racionalesnė, neišdrasko miško tarp skirtingus interesus turinčių organizacijų, išsaugo vieną valstybinio miško savininką.
Latvijos ir Estijos miškininkai taip pat pripažįsta kompleksinio ūkininkavimo miške pranašumą. Deja, maždaug prieš penkiolika metų, spaudžiant stambiesiems medienos perdirbėjams, tarp kurių buvo ir skandinavų kompanijos, tose valstybėse buvo atsisakyta kompleksinio ūkininkavimo modelio. Girdi, miškininkai tegu sodina ir prižiūri miškus, o kirsti gali ir privataus kapitalo įmonės, kurios dažniausiai yra susijusios su stambiaisiais medienos vartotojais.

Kas suka perdirbėjų malūną

Yra ir dar viena esminė aplinkybė, kuri nulemia Lietuvos ir Latvijos miškininkų veiklos rezultatų skirtumus. Tai nenukirsto, arba stataus, miško pardavimas medienos ruošą vykdančioms organizacijoms. Toks miško pardavimas yra neracionalus, nes mediena parduodama beveik perpus pigiau, esama nemažų tūrio apskaitos paklaidų. Todėl Lietuvoje toks miško pardavimo būdas yra beveik netaikomas, parduodama tik malkinė mediena vietos gyventojams.

Tuo tarpu Latvijoje nenukirsto miško pardavimo būdas yra gana paplitęs dėl vienos paprastos priežasties. Tai paranku ir naudinga medienos vartotojams. Antai 2008 metais Latvijos valstybiniuose miškuose buvo parduota net 2,7 mln. m3 nenukirsto miško, o tai sudaro beveik pusę bendros kirtimų apimties.

Suprantama, kad parduodami nenukirstą mišką, latviai nepatiria jokių ruošos išlaidų. Štai iš kur tas santykinai didesnis pelnas, tenkantis vienam parduotos medienos m3. Tačiau kyla ir toks klausimas – kodėl VK auditoriai ir šiuo atveju lygina nelygintinus dalykus. Atrodytų, viską galima paaiškinti kontrolierių nekompetencija. O gal čia „subtilesni“ dalykai? Gal čia paslėptas dalyvavimas verslo interesų grupių grumtynėse, kai žūtbūt reikia surasti neefektyvaus ūkininkavimo valstybiniuose miškuose įrodymų? Tuo labiau, kad įvairaus pobūdžio išpuolių prieš valstybinius miškus, pradedant anoniminiais skundais į visas valdžios institucijas, šmeižimus žiniasklaidoje, ir baigiant Lietuvos laisvosios rinkos radikalų inicijuotomis pseudomokslinėmis diskusijomis apie ūkinių miškų privatizavimą, pastaruoju metu buvo per akis.

Negi ir VK įsivėlė į šiuos stambiųjų medienos perdirbėjų inspiruojamus ir, ko gero, finansuojamus žaidimus? Tereikia įsivaizduoti, kokį kozirį į savo rankas gauna valstybinių miškų oponentai šio audito ataskaitos pavidalu. Ataskaitos, kurioje žarstomasi nepagrįstais priekaištais.

Neprošal galva ant pečių

Pagirtina, kad auditoriai gilinasi į valstybės turto panaudojimo efektyvumą, analizuoja turto grąžos rodiklius. Tačiau ir šiuo atveju reikėtų pasitelkti sveiką nuovoką. Štai konstatuojama, kad ūkininkaujant valstybiniuose miškuose, turto grąžos rodiklis (grynojo pelno ir turto santykis) 2008 metais pablogėjo. Tačiau yra menkas „niuansas“, kurio auditoriai neįvertina (o gal tai daro irgi sąmoningai). Ne visas valstybinių miškų turtas dalyvauja kuriant pelną.

Kompleksinėje miškų ūkinės veiklos schemoje viename ir tame pačiame buhalteriniame balanse yra atspindimas gamybinis turtas (skirtas miško ruošai, t. y. dalyvaujantis kuriant pelną) ir negamybinis turtas (skirtas miško atkūrimui, priežiūrai, apsaugai ir pan.). Deja, auditoriai nelinkę vadovautis ekonomine logika. Ekonominio efektyvumo rodikliai ataskaitoje yra skaičiuojami ne vien gamybinio turto, bet bendros turto masės atžvilgiu. Girdi, instrukcijos nenumato jokių išimčių miškų urėdijoms. Tačiau neprošal turėti ir galvą ant pečių. Visiems ūkinės veiklos atvejams instrukcijų neprirašysi.

VK – svarbi grandis, siekiant racionalaus valstybės lėšų ir turto naudojimo. Be abejo, esama trūkumų ir miškų urėdijų veikloje. Tačiau, kai nukrypstama į nekorektiškus palyginimus ir ekonominius skaičiavimus, nebelieka laiko realiems trūkumams atskleisti. Tokia VK audito ataskaita kaip pastaroji – šios įstaigos vardo ir veiklos diskreditavimas.