Mūsų skaitytojai taip pat teiraujasi, kur, taikant didžiules nuolaidas, slypi prekybininkų nauda, tad nutarėme pažvelgti į nuolaidas racionaliu žvilgsniu – nei labai pasitikėdami, nei labai įtarinėdami, o bandydami išsiaiškinti, ar sumaniai nardant nuolaidų jūroje, t. y. naudojantis lojalumo ir nuolaidų kortelėmis, galima ką nors išlošti. Ir svarbiausia – ar galima sutaupyti kokią nors esminę sumą, o ne vien žaisti žaidimą nuolaidomis, tiesa, gana emocionalų ir įdomų.
Kitas dalykas – tai bandyti suvokti emocinį nuolaidų fenomeną ir atsakyti į klausimus, sakykim, ar taip jau svarbu, kad mus, galimas daiktas, apgavo, jei gavome reikiamą daiktą už mums tinkančią kainą? Kitaip būtų, jei mus išprovokuotų pirkti daiktą, kurio mums visai nereikia, kad ir kiek jis kainuotų...
Labai plona virvutė
Tarkim, kortelės „Iki premija senjorams“ turėtojai gali sutaupyti iki 30 proc., pirkdami ženklu „Iki premija“ pažymėtas prekes, arba kaupti uždarbį – 1 proc. kortele mokėtos sumos. Suprantama, kad tokiomis kortelėmis stengiamasi „pririšti“ žmones prie prekybos centro, tik gaila, kad uždarbis labai menkas. Jeigu įsivaizduotume, kad vidutinis pensininkas per mėnesį prekybos centre išleidžia kelis šimtus litų, tai jo pelnas – tik keli litai, kuriuos jis lengvai sutaupytų išvis neidamas į prekybos centrą, o pirkdamas turguje.
Tas pats pasakytina ir apie „Norfos“ nuolaidų kortelę, su kuria šiame prekybos centre paliekantiesiems iki 250 litų per mėnesį taikoma 1 proc., iki 500 litų – 2 proc., iki 1 000 litų – 3 proc., iki 2 000 litų – 4 proc., iki 4 000 litų – 6 proc., iki 5 000 litų – 7 proc., iki 10 000 litų – 8 proc. nuolaida.
Taigi išeitų, jog turime kuo daugiau išleisti, kad kuo daugiau sutaupytume. Deja, dažnai nuolaidų vilionės tokiais minties klystkeliais mus ir nuveda. Juk mūsų tikslas – ne gauti nuolaidų, o kad daugiau pinigų liktų piniginėje. Atrodo, paradoksas, bet taip iš tikrųjų nėra – nuolaidos neretai priverčia mus pirkti tai, ko mes paprastai neperkame, be to, daugiausia sutaupytume tuo atveju, jei apskritai nepirktume tų daiktų. Juo labiau per krizę, kai naudinga suformuoti naujus pirkimo įpročius, o ne viską pirkti laisva ranka, nors ir su nuolaida.
Vienas iš būdų – sumaniai manipuliuoti įvairių prekybos tinklų nuolaidų kortelėmis. Tačiau tai kainuoja daugokai laiko, degalų arba jėgų, o numatomas pelnas – ne toks jau didelis. Tad menamos ir tikros nuolaidos neturėtų mūsų priversti jas gaudyti iki fizinio išsekimo.
Kai kuriems žmonėms tai tampa tiesiog pomėgiu, artėjančiu prie profesionalumo, ir įgudus iš nuolaidų vajaus galima tikrai išpešti maksimalią naudą. Tačiau laisvalaikio pomėgių būna kur kas įdomesnių nei nuolaidų ieškojimas. Juo labiau kad apklausus aplinkinius paaiškėjo, kad „sutaupomos“ sumos dažniausiai siekia kelias dešimtis litų per mėnesį, o tikslių tyrimų šiais klausimais niekas neužsakė. Tad akivaizdu, kad naudingiausios nuolaidos – prekybos tinklams ir gamintojams, nes padaugėja parduodamų prekių.
Tačiau paprastai daugeliu atvejų išgirdus apie uždarbį, nuolaidas, akcijas ir „pelną“, įsijungia Pavlovo šuns refleksas, ir kartais nesusimąstoma, kokia tikroji lojalumo kaina, kad galbūt kitame prekybos centre viskas šiek tiek pigiau, bet mes, lyg traukiami už pavadėlio, sukame ten, kur mums žadama nuolaida. Tiesa, daugelis žmonių turi kelių prekybos centrų nuolaidų korteles, tačiau ar turi pakankamai laiko tyrinėti situaciją ir gilintis į kiekvienos prekės kainą?
Negi pradėsi gerti?
Panagrinėjome šią savaitę prekybos tinklų taikomas nuolaidas, išskyrus „Norfos“, kuri trumpai skelbia visų prekių kainas sumažinusi iki 15 proc. Pavyzdžiui, „Maximoje“ 20 proc. nuolaida taikoma visam vynui ir „Tauro“ alui, tačiau negi dabar imsime dėl to gerti? Alkoholio pavyzdys aiškiai rodo, kad dėl nuolaidų neturėtume būti išmušami iš savo gyvenimo būdo vėžių ir nutolti nuo savo įpročių. O nuolaidos skaidrina gyvenimą tiems, kurie ir taip šias prekes perka.
Toliau – 30 proc. nuolaida visoms konservavimo priemonėms. Aišku, nežinome, kiek jos kainavo anksčiau, – nebuvo aktualu. Kokie mes visi širdyje esame vaikai, rodo tokios akcijos kaip „Pirkite „Dansukker“ uogienių cukraus ir gaukite medinį šaukštą“ arba „Kaupkite „Pampers“ taškus ir išsirinkite dovaną“ – tikriausiai kokį nors niekutį, galintį įkvėpti tik dvimetį pilietį. Ko gero, „seni užkeikimai veikia“...
Tačiau nuolaidų liūtyje galima rasti ir naudingų pasiūlymų – svarbu mokėti blaiviai juos išsirinkti, sakykim, „Santa Maria“ prieskonių po 0,99 Lt.
Kokie mes geri...
Kaip jau minėjome, akcijomis stengiamasi ne tik uždirbti, bet ir pagerinti prekybininkų įvaizdį. Vienas iš tokių bandymų – „Iki“ „pilnas krepšelis mažesnėmis kainomis“. Tačiau nuolaida bus taikoma tik tuomet, kai pirksite visą asortimentą.
Krepšelyje, orientuotame į mažiau pasiturinčius žmones, – vištų kepenėlės po 7,99 Lt už kilogramą, pakuotė dešrelių už 2,79 Lt, jame pridėta ir keistokų priedų, sakykim, biskvitinių pirštelių už 4,99 Lt ir 5 l negazuoto geriamojo vandens už 5,59 Lt. Juk kiekvienas žmogus, ypač nepasiturintis, žino, kad geriamojo vandens – pilnas čiaupas. Beje, prie būtiniausių prekių pridėtas ir 2 l „bambalis“ alaus už 5,29 Lt...
O jei dideliais kiekiais?
Kiekvienas, abejojantis nuolaidų galia, tiki nebent tuo, kad didelius kiekius produktų, ypač negendančių, pirkti naudinga. Tarkim, šiuo metu daugiausia akcijų siūlantis „Rimi“ parduoda dideles pakuotes skalbimo miltelių „Rex“ su 25 proc. nuolaida.
Keista, tačiau šis pasiūlymas labiau tinka pasiturintiems žmonėms, galintiems sudaryti tokių ateities pirkinių fondą. Jei prie kasdienos pirkinių paprastas žmogus pridės pakuotę skalbimo miltelių, jo biudžetas išsibalansuos – negi mėnesio pabaigoje jis skalbimo miltelius šaukštu kabins?
Be to, taip tarsi paskoliname savo pinigus prekybininkams – juk skalbimo miltelius naudosime dar nežinia kada, o sumokėjome jau šiandien...
Ką sako vartotojų gynėjai?
Pastaruoju metu daugelyje prekybos centrų ir parduotuvių vykstant prekių išpardavimo ar kitoms akcijoms, į Konkurencijos tarybą kreipiasi vis daugiau vartotojų, kurie skundžiasi, kad tokia reklama neatitinka tikrovėje siūlomų nuolaidų.
Taryba, siekdama užkirsti kelią nesąžiningai komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu skleidžiant klaidinančią reklamą, atkreipia prekybininkų dėmesį į kai kuriuos skelbiamus teiginius, galinčius turėti klaidinančios reklamos požymių.
Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos narė J. Šovienė pabrėžia, kad tik teisinga, išsami ir tinkamai pateikta reklama atitinka vartotojų interesus ir užtikrina sąžiningą ūkio subjektų tarpusavio konkurenciją.
„Prekės kaina – vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vartotojų elgseną, dėl to sprendžiant, ar įmonių skleidžiama reklama yra klaidinanti, ypač atsižvelgiama į prekės ar paslaugos kainą, jos apskaičiavimo būdą. Nuolaida, patraukianti vartotoją ir skatinanti jį įsigyti ūkio subjekto siūlomas prekes ar teikiamas paslaugas, yra laikoma viena iš kainos sudedamųjų dalių. Todėl skelbiamos nuolaidos privalo neklaidinti vartotojų“, – teigia J. Šovienė.
Kaip rodo mažmeninės prekybos Lietuvoje praktika, ūkio subjektai, norėdami užsitikrinti kuo didesnį pirkėjų palankumą, dažnai vartotojams siūlo įvairių nuolaidų. Pavyzdžiui, vitrinoje puikuojasi spalvotas plakatas: „Didysis išpardavimas. Nuolaidos iki 75 proc.“ Arba televizijoje intensyviai transliuojamas vaizdo klipas: „Akcija – nuolaidos iki 50 proc.“ Žinoma, tokia rinkodara vartotojo atžvilgiu yra sveikintina, nes pirkėjas iš tiesų gauna informaciją apie galimybę įsigyti prekių už patrauklią kainą.
Tačiau ar visada taip ir yra? Kilus abejonių dėl minėto pobūdžio „akcijų“ ir „išpardavimų“ teiginių teisingumo, Konkurencijos taryba atkreipia dėmesį į kelis esminius dalykus.
Pirma, atkreiptinas dėmesys į reklamų teiginius apie skirtingų prekių su didžiausia reklamuojama nuolaida kiekį.
Pastebėtina, kad reklama, skelbianti „Nuolaidos iki 50 proc.“, akcentuoja būtent skaičių 50, taigi vartotojas, atėjęs į parduotuvę, pagrįstai tikisi, kad dauguma parduotuvėje parduodamų prekių bus su 50 proc. nuolaida. Nepasitvirtinus vartotojo lūkesčiams, tokia reklama gali būti pripažinta klaidinančia.
Antra, siekiant išvengti vartotojų klaidinimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad vartotojams siūlomos nuolaidos privalo būti realios.
Prekybininkai, prieš organizuodami „išpardavimus“ ar „akcijas“ dirbtinai pakėlę prekių kainas, o tokių priemonių vykdymo metu – tariamai suteikę nuolaidas, taip pat gali būti patraukti atsakomybėn už klaidinančios reklamos naudojimą.
Konkurencijos taryba pabrėžia: reklamos skelbėjas atsako už reklamos teiginių teisingumą, todėl įmonės, dar prieš reklamuodamos savo prekes ir teikiamas paslaugas, privalo įvertinti, ar visi būsimoje reklamoje naudojami teiginiai yra teisingi, ar informacija pateikiama išsamiai ir ar jos pateikimo būdas neklaidins vartotojų. Prekybininkai taip pat privalo įsitikinti, ar galės ištesėti reklamoje pateikiamus pažadus.
Konkurencijos taryba primena, kad už klaidinančios reklamos naudojimą ūkio subjektams gali būti skiriama iki 30 000 Lt bauda, įpareigojimas paneigti reklamą. Nustačius atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bauda gali būti skiriama ir didesnė – iki 120 tūkst. Lt. O vartotojai ir konkurentai, nukentėję nuo klaidinančios reklamos, dėl žalos atlyginimo turi teisę kreiptis į teismą.
Nuolaidose teisybės nėra
Prieš kelerius metus, kai nuolaidų toli gražu nebuvo tiek, kiek dabar, liberalas E. Masiulis buvo pasiūlęs vartotojų teises ginančias įstatymo pataisas, kuriomis būtų bandoma priversti prekybininkus nuolaidomis konkuruoti sąžiningai. Sakykim, skelbiant seną ir naują kainas, taip pat tai, kiek laiko senoji kaina galiojo. Tačiau šios pataisos nugrimzdo užmarštin, o Laisvosios rinkos instituto prezidentas U. Trumpa tuomet kalbėjo, kad vartotojų įtarumas ir teisybės ieškojimas nėra racionalus. Pasak jo, Lietuvos vartotojai turėtų tik džiaugtis, kad nuolaidos jau pasiekė 70 ar net daugiau procentų, nes tai liudija prekybininkų konkurenciją, o viso kito neimti į galvą.
Tačiau ekspertas kartu savotiškai patvirtino mūsų įtarimus, kad „nuolaidos yra kainų korekcija“. Kitaip sakant, tai spektaklio dalis. Kaip jau rašėme, pirkėjams jau nebėra paslaptis prekybininkų taikomi antkainiai, kyla įtarimų dėl kainų pagrįstumo – tai emociniai dalykai, o prekybos tinklai nori „patikti“, „rūpintis žmonėmis“ ir „nuolatos apie juos galvoti“. Ir apyvarta smunka ne dėl meilės stokos, o dėl piniginės storio. Tad norint garbingai sumažinti kainas ir priartinti jas prie pagrįstesnių, telieka taikyti nuolaidas, kartu pelnant ir prarandamas pirkėjų simpatijas.
Subjektyvios išvados
Jeigu nenorime jaustis apgauti, įsikalkime sau į galvą, kad daugeliu atvejų nežinome, ar prekei tikrai buvo taikoma nuolaida, nes nežinome, kiek ji kainavo anksčiau. Tikriausiai dauguma žmonių pasakys, kiek be nuolaidos kainavo bananai, tačiau jie dažniausiai neturi žalio supratimo apie tai, kiek kainavo fotoaparatas ar suknelė. Tai – pasitikėjimo klausimas.
Ko gero, geriausia nusižiūrėti prekę ir laukti, kol jai bus pritaikyta nuolaida, nes jei pulsime į nuolaidų liūną stačia galva, galime ir apsigauti. Arba apduję vietoj reikalingos prekės prisipirksime dar šūsnį nereikalingų.
Tačiau svarbiausia, turint omeny jau plačiai pasklidusias kalbas apie legendinius prekybininkų antkainius, – visai nežinoma, kiek ta prekė turėtų kainuoti, jei kiekviena jos gamyboje ir prekyboje dalyvaujanti grandis taikytų nuosaikius antkainius ir įmonės pelningumo standartus.
Tad galima sakyti, kad pirkdami su nuolaida, jeigu ji tikra, tik priartėjame prie realios kainos. Juk dažnai tenka pastebėti, kad tik pritaikius nuolaidą prekės kaina tampa priimtina akiai ir kišenei – tiesiog egzistuoja toks vidinis žmogaus balsas, intuicijos ir informacijos mišinys, leidžiantis apytiksliai nustatyti, ar kaina yra pagrįsta.
Ar verta pirkti prekių, kurių apskritai neperkate, tuomet, kai joms taikoma poros litų nuolaida? Kaip pavyzdį pasitelkime lietuvišką varškės sūrį, kuris net pritaikius nuolaidą liko brangus produktas – šito nereikėtų pamiršti, nors kažkaip savaime į galvą braunasi mintis, kad dabar jis – jau „pigiau grybo“. Tačiau posakis „pigiau grybo“ Lietuvoje jau daugelį metų negalioja...
Ir visiškai asmeninė nuomonė bei netikėtai šovusi mintis – įgūdžius nepasiduoti prekybininkų manipuliacijoms galima pritaikyti ir kitose gyvenimo situacijose, nuolat užduodant sau klausimą, ar aš tikrai noriu taip elgtis, ar mane tiesiog provokuoja?