Premjeras Algirdas Butkevičius kalbėjo, kad sudaryta darbo grupė peržiūrės visą mokesčių sistemą, o pagrindinis jos tikslas – mažinti mokestinę naštą darbo pajamoms, tačiau biudžeto perskirstomoji dalis (iš žmonių ir verslo surenkami mokesčiai, naudojami bendram labui) neturi mažėti, atvirkščiai, turi didėti.
Biudžeto perskirstomoji dalis (ji Lietuvoje – menka), dideli darbo pajamų ir menki turto mokesčiai, nekilnojamojo turto, automobilių apmokestinimas – tai klausimai, keliami jau ne vienerius metus, tačiau taip ir liekantys tik diskusijų objektu. Apie tai kalbamės su „Swedbank“ vyriausiuoju ekonomistu Nerijumi Mačiuliu.
– Dėl gresiančių didelių mokesčių Prancūzijos pilietybės atsisakiusio aktoriaus Gerardo Depardieu žingsnį, regis, aptarė visi – paprasti piliečiai, laikraščių skiltininkai, moralistai ir patriotai. Kaip šis poelgis atrodo finansininko akimis?
– Žmogų, kuris atsisako savo šalies pilietybės ir nusprendžia gyventi kitoje šalyje, kad optimizuotų savo mokamus mokesčius, pasmerkti lengva. Tačiau paanalizavus konkretų atvejį galima suprasti, kad jis turėjo priežasčių jaustis savo šalies įskaudintas ir nesuprastas. Aktorius teigia per visą gyvenimą Prancūzijos biudžetui sumokėjęs 145 mln. eurų, ir tikrai negalėtume pasakyti, kad jis niekaip neprisidėjo prie gimtosios šalies gerovės ir negrąžino to, ką ji jam davė. Aišku, paskutinis lašas, perpildęs G. Depardieu kantrybės taurę, buvo naujosios socialistų vyriausybės vadovo Francois Hollande'o ketinimas dar labiau padidinti pajamų mokestį ir didelėms pajamos taikyti 75 proc. tarifą. Reikėtų įsivaizduoti, kad aktorius valstybei turėtų atiduoti tris ketvirtadalius savo pajamų. Jis labai gerai apibūdino savo sprendimą: nemalonu gyventi valstybėje, kuri baudžia už sėkmę, talentą ir pastangas.
G. Depardieu ir kiti turtingi žmonės gal ir galėtų tiek sumokėti, ir galbūt jų gyvenimo kokybė dėl to nenukentėtų, bet ar tikrai tai yra teisingumas, už kurį kovoja socialistai, kai didžiąją dalį žmogaus talentu ir pastangomis uždirbtų pinigų paima valstybė? Manau, šis žingsnis buvo ne vien noras sutaupyti mokesčių, bet ir parodyti Prancūzijos vyriausybei, kad ji perlenkė lazdą. Tokių atvejų buvo ne vienas valstybėse, kur mokesčio tarifas didelėms pajamoms viršija 50 proc. Manau, kad tai gali paskatinti politikus pagalvoti, ar jų noras sukurti „teisingą“ mokesčių sistemą neturi priešingo poveikio.
– Ir mūsų politikai, planuodami mokesčius, dažnai įsisvajoja, kiek jų surinktų, tarytum žmonės būtų medžiai, kuriuos galima tašyti, kiek tik nori, o jie vis tiek stovės vietoje... Juk išeičių yra visokiausių – ir legalių, ir nelegalių...
– Tikrai taip. Problema ta, kad politikai, kurie diskutuoja apie mokesčius, greičiausiai nėra susipažinę nė su viena optimalių mokesčių teorija. Sakykime, nėra girdėję apie Lafero dėsnį, teigiantį, kad kiekvienoje valstybėje egzistuoja optimalus mokesčių tarifas, kurį tos šalies gyventojai ir įmonės yra pasirengę mokėti. Jeigu tarifas bent šiek tiek didesnis už optimalų dydį, biudžeto pajamos pradeda mažėti, ima plisti mokesčių vengimas (ir legaliais, ir nelegaliais būdais), auga šešėlinė ekonomika. Perlenkus mokestinę lazdą, gali padaugėti ir bankrotų, o tuomet labiausiai nukenčia mažesnes pajamas gaunantys žmonės.
– Ar gerai supratau, kad optimalus tarifas yra visiškai objektyvus ir apskaičiuojamas matematiškai?
Ką Lietuvos politikai dažnai ignoruoja ir ką reikėtų žinoti – optimalus mokesčio tarifas įvairiose valstybėse labai skiriasi. Todėl mes negalime lygiuotis į Skandinavijos šalis – esą ten dideli mokesčiai, didelė socialinė gerovė, maža socialinė atskirtis.
Vienas pagrindinių rodiklių, nustatančių mokesčių tarifą, – vadinamoji mokesčių moralė, t. y. kaip gyventojai linkę mokėti mokesčius. Mokesčių moralė įvairiose šalyse labai skiriasi ir priklauso ne tik nuo mokesčių mokėtojų, bet ir nuo valdžios moralės. Kuo gyventojai labiau junta, kad valdžia yra korumpuota, veikia neskaidriai ir neefektyviai, tuo labiau vengia mokėti mokesčius ir slėpdami pajamas nejaučia jokios sąžinės graužaties. Lietuvoje tolerancija kontrabandai, mokesčių vengimui – labai didelė, ir tai yra ne kas kita, kaip veidrodinis atspindys, kokią valdžią ir kokį jos elgesį su surinktais mokesčiais mato visuomenė.
– Žmonėms iš dalies paranku taip galvoti ir pateisinti savo vengimą mokėti mokesčius. Tačiau svarbiausia – kaip tuomet apskaičiuoti optimalius mokesčius ir planuoti biudžetą? Imti tuos skaičius, kuriuos žmonės realiai sumokės, ar tuos, kurie surašyti mokesčių įstatymuose?
– Čia mes pereiname prie pagrindinės šių laikų aktualijos – mokesčių sistemos peržiūros. Premjeras subūrė darbo grupę, tačiau, kiek žinau, joje nėra nei „Investuotojų forumo“, nei Pramonininkų konfederacijos atstovų. Ar tik nebus taip, kad tai bus tik Finansų ministerijos ir Seimo sprendimas? Žinoma, Finansų ministerijoje dirba specialistai, bet jie – priklausomi nuo politikų, o Seime yra žmonių, kurie supranta mokesčių sistemą, tačiau jie – politikai, priklausomi nuo rinkėjų. Būtų apmaudu, jei mokesčių sistema būtų keičiama nesiremiant mokesčių teorija.
Pagrindinis mokesčių sistemos klausimas – kaip valstybė gali maksimizuoti biudžeto pajamas, mažiausiai iškraipydama žmonių elgesį, mažiausiai pakeisdama jų paskatas dirbti, vartoti, investuoti ar užsiimti kita veikla, kuria jie užsiimtų, jei nebūtų jokių mokesčių. Kai kalbama apie mokesčius, nereikėtų vadovautis nuostata „kuo daugiau, tuo geriau“. Yra įvairių valstybių modelių. Sakykime, Šveicarija perskirto per biudžetą net mažiau nei Lietuva, bet socialinė atskirtis ten – viena mažiausių pasaulyje, gerovė ir pajamos – vienos didžiausių. Tokių valstybių yra ir Pietryčių Azijoje – Honkongas, Singapūras. Tikrai galima pasiekti labai aukštą gyvenimo lygį ir mažais mokesčiais. Tad valstybės tikslas nebūtinai turi būti kuo didesnis perskirstymas per biudžetą.
Egzistuoja trys universalūs nediskutuotini mokesčių principai, kuriais šalis turėtų remtis kurdama savo unikalią mokesčių sistemą. Pirmasis principas – paprastumas. Mokesčius turi būti nesudėtinga surinkti, lengva sumokėti, jų surinkimas neturi kainuoti daugiau, nei sudaro patys mokesčiai. Taip pat mokesčių neturi būti daug. Lietuvoje jų – daugoka – beveik 30 įvairių mokesčių, didelės dalies jų pajamos net nepadengia surinkimo sąnaudų. Kitas svarbus kriterijus – efektyvumas, apie kurį jau kalbėjau. Mokesčiai neturėtų iškreipti žmonių elgesio, nenuslopinti paskatų investuoti, kurti darbo vietas, dirbti, o ne siekti pašalpų, kaupti turtą ir t. t. Šis principas taip pat dažnai užmirštamas. Trečiasis kriterijus – mokesčių teisingumas, kurį politikai taip mėgsta linksniuoti. Deja, negalima kalbėti apie teisingumą užmirštant efektyvumą. Gali atrodyti labai teisinga padidinti mokesčių tarifus, bet labai padidinus mokesčius didelėms pajamoms gali ne tik gyventojai pakeisti gyvenamąją vietą, bet ir verslininkai perkelti įmones į palankesnę mokestinę aplinką.
– Be to, kas vieniems žmonėms gali atrodyti teisinga (pavyzdžiui, 75 proc. pajamų mokesčio tarifas), kitiems – visiškai neteisinga.
– Na, politikai žiūri, kad mokesčiai atrodytų teisingi daugumai. Tačiau net jei orientuosimės į daugumą, privalome turėti omenyje, kad ji taip pat gali nukentėti, nes gamyba gali būti perkelta į kitą šalį, ir žmonės neteks darbo vietų. Todėl mokesčių efektyvumas vis dėlto yra pagrindinis kriterijus – kad padidinus mokesčius iš šalies nepasitrauktų verslas, investuotojai, žmonės – ypač šiame Lietuvos ekonomikos vystymosi etape, kuomet be užsienio investicijų mes vis dar sunkiai galėtume progresuoti.
Dar vienas svarbus teisingumo kriterijaus aspektas – vadinamasis vertikalusis ir horizontalusis teisingumas. Vertikalusis teisingumas žinomas visiems, jį politikai labai mėgsta linksniuoti – kas gauna didesnes pajamas, turi mokėti daugiau mokesčių. Beje, dažnai užmirštama, kad Lietuvoje pajamų mokesčio tarifas svyruoja nuo 0 iki 20 proc. Kai kurioms pajamoms taikomas nulinis tarifas, ūkininkai moka 5 proc., minimalias pajamas gaunantys žmonės – 7 proc., bazinis pajamų mokesčio tarifas – 15 proc., dividendai apmokestinami 20 proc. tarifu, tad negalima sakyti, kad mūsų pajamų mokesčio sistema – visiškai „plokščia“.
Tačiau Lietuvoje visai nekalbama apie horizontalųjį teisingumą, ir tai yra didelė problema. Mūsų šalyje vyrauja labai didelė iš skirtingos veiklos pajamas gaunančių žmonių diskriminacija. Sakykime, ūkininkas, uždirbęs milijoną litų pajamų, mokės 5 proc. mokesčių, o verslininkas iš dividendų – 20 proc. Arba, tarkime, žmogus per metus gauna 50 tūkst. litų už indėlio palūkanas, o kitas tiek uždirba dirbdamas samdomą darbą. Pastarasis mokės 15 proc. pajamų ir dar kitų mokesčių, o gavusiam pajamų iš turimo finansinio turto asmeniui neteks mokėti jokių mokesčių. Manyčiau, kuriant mokesčių sistemą reikėtų labiau kreipti dėmesį į vadinamąją horizontaliąją diskriminaciją.
Be to, labai populiaru nukreipti dėmesį į pajamų apmokestinimą. Tačiau mokesčių teorijos sako, kad tai nėra pati geriausia sritis, nes taip apmokestinamos pastangos, vertės kūrimas. Tad geriau apmokestinti naudojimąsi gerove, kaip aš sakau, hedonizmą – sukaupto turto vartojimą. Lietuvoje efektyvių turto mokesčių labai trūksta. Esame viena iš dviejų Europos Sąjungos valstybių, kurios neturi automobilių mokesčio ir viena iš labai nedaug šalių, kurios beveik neapmokestina nekilnojamojo turto.
– Lietuvoje mokesčius gerokai pareguliuoja interesų grupės, tačiau mažesniais darbo pajamų mokesčio tarifais nebuvo kam pasirūpinti, nors nuolatos kartojama, kad mūsų darbas apmokestinamas neproporcingai...
– Iš tikrųjų Lietuva pagal darbo pajamų apmokestinimą Europos Sąjungoje užima septintąją vietą, darbo mokestinė našta pas mus didesnė nei, pavyzdžiui, Danijoje. Kokios yra interesų grupės, sunku komentuoti. Tikiuosi, kad darbo grupė, peržiūrinti Lietuvos mokesčių sistemą, vadovausis optimalių mokesčių teorija ir jos principus pritaikys Lietuvai. Problema ta, kad patys Seimo ir Vyriausybės nariai turi savo interesų ir turto. Ir tai – viena iš priežasčių, kodėl turtas mūsų šalyje iki šiol neapmokestinamas. Nors kol valstybė pasižymi dideliu mokesčių vengimu, vienintelė išeitis padidinti biudžeto pajamas yra turto mokesčiai, nes turto ir automobilio vokelyje nepaslėpsi. Žinoma, šie mokesčiai – nepopuliarūs, nes juos moka visi, ne tik turtingieji. Todėl reikia kompleksinio sprendimo – mažinti darbo apmokestinimą, didinti neapmokestinamąjį minimumą, kad realus poveikis dirbantiesiems būtų teigiamas ar bent jau neutralus. Ir, manyčiau, pirmasis žingsnis gerinti dirbančių žmonių padėtį – mažesnė mokestinė našta darbo pajamoms. Tai didina pajamas, lemia paskatas kurti gerai mokamas darbo vietas. Tik tuomet galima galvoti apie ilgalaikę, o ne trumpalaikę gerovę – kiek patenkintų ir nepatenkintų rinkėjų bus per rinkimus po ketverių metų.
– Kodėl konservatoriai per naktinę mokesčių reformą šoko terapijos būdu neįvedė šių ilgai brandintų pakeitimų?
– Reikia pripažinti, kad padėtis iš tikrųjų buvo tokia bloga, kad reikėjo žūtbūt mažinti išlaidas, didinti pajamas. Tačiau manau, kad turto mokesčių neįvedimas buvo konservatorių klaida – Lietuva dabar būtų kur kas geresnėje padėtyje, jei būtų įvestas visuotinis automobilių ir turto mokestis, kartu leidžiant žmogui daugiau uždirbti. Mano manymu, tai vienintelis būdas surinkti daugiau biudžeto pajamų, esant dideliam mokesčių vengimo mastui.