Valdžiai vis dažniau trimituojant apie ekonomikos atsigavimą, darbo rinkoje nesijaučia optimizmo – tebeturime per 200 tūkst. bedarbių. Daug kur jau trūksta darbo rankų, bet norinčiųjų dirbti mažėja.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sakiusi, kad socialinė sistema orientuota į pašalpų mokėjimą, o ne į skatinimą dirbti. Kiti mano, kad pašalpos turi išlikti net ir susiradus mažai atlyginamą darbą. Tada žmonės turės daugiau paskatų įsidarbinti įmonėse, kur mokami maži atlyginimai.
Specialistai taip pat pastebi, kad švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai rengiant madingų specialybių studentus – teisininkus, vadybininkus, jų jau yra devynios galybės. Taip pat ne visada efektyviai panaudojamos lėšos bedarbiams perkvalifikuoti.
Konkurentas – pašalpos
Kupiškio miškų urėdijos urėdas Dainius Stonkus stebisi, kai statistikai skelbia, kad Lietuvoje daug bedarbių: miškų ūkiams nuolat trūksta darbininkų. „Mūsų rangovai skundžiasi darbuotojų stygiumi, miške apstu darbų, o norinčių įsidarbinti atsiranda labai mažai“, – teigė urėdas.
Statistika skelbia, kad Kupiškio rajone nedarbo lygis šiuo metu sudaro 12,8 proc. (visoje šalyje – 11 proc.). „Matyt, darbščiausieji emigravo, o likusieji priprato gyventi iš pašalpų“, – svarstė D.Stonkus.
Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas Arturas Mackevičius irgi mano, kad socialinės pašalpos, bedarbio išmokos, įvairios lengvatos, kaip, pavyzdžiui, nemokamas maitinimas, mokesčių už komunalines paslaugas kompensacijos mažas pajamas turinčioms šeimoms, neskatina ieškotis darbo, sudaro konkurenciją verslui.
„Šios išmokos santykinai nedaug skiriasi nuo mažų atlyginimų. Žmonės moka skaičiuoti ir mato, kad 200 Lt skirtumas tarp išmokų, pašalpų ir algos jam visai nepatrauklus – juk kainuos transportas, pietūs darbe, o turimos lengvatos jam tuojau pat nubraukiamos, – aiškino A.Mackevičius. – Deja, darbo vietos apkrautos labai dideliais mokesčiais, tad didinti algas, o tuo labiau konkuruoti su emigrantams patraukliomis šalimis vidutiniam verslui yra neįmanoma.“
A.Mackevičius pridūrė, kad didelę konkurenciją sąžiningam verslui ir nedarbo lygiui turi nelegalus darbas.
Darbas nuvertėjo
Sociologas Romas Lazutka įsitikinęs, kad esant tokiai situacijai jokiu būdu negalima mažinti socialinių pašalpų, lengvatų, išmokų. „Jei atimtume ir tuos varganus pinigus, tik paskatintume vagystes, kitus nusikaltimus, o ar sugrąžintume motyvaciją darbui, niekas tikrai nežino“, – kalbėjo mokslininkas.
Jo nuomone, socialinė parama mažina norą dirbti tik dėl to, kad žmogus nemato didelio skirtumo tarp minimalios algos ir išmokų. „Ilgainiui jis pripranta tenkinti tik minimalius poreikius, atpranta nuo darbo režimo, – sakė R.Lazutka. – Ilgalaikė bedarbystė didina socialinę atskirtį, nes darbas yra vienas pagrindinių būdų integruotis į visuomenę, išreikšti save, bendrauti. Ilgai nedirbant prarandami ir kvalifikaciniai įgūdžiai.“
Pasak mokslininko, valstybei daugiau kainuoja, kai žmogui tenka rinktis tarp darbo ir išmokų. „Ekonominė situacija tokia, kad tikėtis didelių algų daug kam yra neįmanoma, bet jeigu socialinė parama išliktų ir įsidarbinus, nustačius uždarbio ribas, iki kurių dar mokamos išmokos, būtų daugiau norinčiųjų dirbti net ir už minimumą, – mano jis. – Valstybei tai būtų mažesnė našta, nes dirbantis žmogus mokėtų mokesčius. O dabar sunkiai besiverčiantis priverstas rinktis vien išlaikytinio dalią.“
R.Lazutka įsitikinęs, kad būtina grąžinti išmokas ir už paaugusius vaikus, kaip buvo iki krizės, bei nemokamą maitinimą mokyklose. „Nieko baisaus, jei kartu nemokamai maitinsis ir neskurstančių tėvų atžalos, juk šios šeimos prisideda prie bendros paramos mokesčiais“, – tvirtino R.Lazutka.
Bedarbių kalvės
Konsultacijų ir įdarbinimo bendrovės „Strategic Staffing Solutions International“ vadovas Lietuvoje Andrius Francas pasigenda bendros darbo rinkos strategijos. „Tai būtina daryti dėl to, kad valstybės finansuojamos studijų vietos kainuoja visai visuomenei, – teigė jis. – Tuo tarpu dabar niekam neįdomu, kad ir toliau vidurinių mokyklų absolventai masiškai stoja į teisę ir vadybą, nors šių specialistų jau pakankamai turime geram dešimtmečiui.“
Pasak įdarbinimo įmonės vadovo, dabar rinkoje paklausiausios finansų apskaitos ir informacinių technologijų specialybės. „O jei dar toks specialistas moka kurią nors skandinavų kalbą, jis garantuotai ras gerą darbą ir Lietuvoje. Taip pat niekada nepražus kvalifikuotą darbininkišką profesiją turintis žmogus“, – tvirtino A.Francas.
Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentė Ieva Dičmonaitė minėjo, kad pernai valstybės išleisti 600 tūkst. Lt valstybės poreikiams svarbioms studijų kryptims universitetuose ir kolegijose populiarinti rezultatų nedavė – besirenkančiųjų technologinius ir fizinius mokslus netgi sumažėjo. Tuo tarpu socialinius mokslus rinkosi daugiau kaip pusė stojančiųjų.
„Akivaizdu, kad valstybė šioms studijų programoms turėtų didinti valstybės finansuojamų vietų skaičių, o socialiniams mokslams atvirkščiai – mažinti, – įsitikinęs A.Francas. – Jei žmogus labai nori būti nepaklausus rinkoje teisininkas ar vadybininkas, tegul už studijas moka pats.“
Birža – menkas pagalbininkas
Netekusiam darbo žmogui neretai tenka keisti nepaklausią specialybę. „Kiekvienam bedarbiui, registruotam darbo biržoje, sudaromi individualios užimtumo veiklos planai. Juose bedarbis nurodo pageidaujamą specialybę, kvalifikaciją, kurią norėtų įgyti“, – sakė Lietuvos darbo biržos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Milda Jankauskienė.
Mokymo metu bedarbiui mokama mokymo stipendija – 560 Lt per mėnesį, kompensuojamos viešojo transporto nuvykimui į mokymus išlaidos. Maksimali bedarbio išmoka yra 650 Lt, minimali – 350 Lt.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas yra skelbęs, kad tokie biržos kursai neefektyvūs, geriau tai darytų viešo konkurso būdu atrinktos privačios bendrovės ar mokyklos. Akivaizdžiausias neefektyvaus lėšų mokymams švaistymo pavyzdys – pernai rengti kursai Panevėžio teritorinėje darbo biržoje. Ten 24 savaites 12 bedarbių buvo mokomi keramikos amato. Įdomu, kad tarp kursų klausytojų buvo ir keramikė, kuri dėl padidėjusių mokesčių ir menkos paklausos atsisakė šio verslo ir atėjo į biržą.
Beje, darbo biržos darbuotojams krizė jau baigėsi. Šiais metais direktoriaus alga (neatskaičius mokesčių) padidėjo nuo 4218 iki 4475 Lt, skyrių vedėjų – nuo 3834 iki 4000 Lt, vyriausiųjų specialistų – nuo 2837 iki 3061 Lt, vyresniųjų specialistų – nuo 2220 iki 2383 Lt.
Neskuba įdarbinti
Vytautas Žukauskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas
Nepaisant atsigaunančios Lietuvos ekonomikos, nedarbo problema išliks aktuali ne tik šiais, tačiau ir kitais metais. Viena iš priežasčių, kodėl nedarbo mažėjimas atsilieka nuo ekonomikos atsigavimo, yra griežtas darbo santykių reguliavimas. Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu nebuvo daug pasistūmėta laisvinant darbo santykių reguliavimą ir gerinant įdarbinimo galimybes. Pasamdyti ir atleisti darbuotoją kainuoja daug, todėl verslininkas, nebūdamas tikras dėl ateities, neskuba priimti naujų darbuotojų.
Nedarbą mažins tik verslo plėtra
Rimantas Rudzkis, ekonomistas
Bedarbiai, kaip ir visame pasaulyje, skaičiuoja, kas jiems labiau apsimoka – dirbti ar bandyti išgyventi iš pašalpų. Pašalpų mažinti jau neįmanoma, nes jos ir taip menkos. Telieka skatinti algų didėjimą. Tai įmanoma padaryti tik sudarant palankesnes sąlygas verslui: mažinti kontroliuojančių įstaigų skaičių, biurokratinę naštą, supaprastinti finansinę apskaitą. Dabar esame patekę į užburtą ratą – gerų darbo vietų stoka gena energingus gyventojus į užsienį, o kvalifikuotų darbuotojų trūkumas tampa kliūtimi kurti šias vietas.
