Darbo kodekso priėmimas Seime truko gerą pusdienį, nes parlamentarams reikėjo apsvarstyti ir balsuoti dėl kiekvieno kodekso straipsnio atskirai. Seimo nariai buvo užregistravę daugybę pataisų, tačiau didžiajai jų daliai nebuvo pritarta ir iš esmės pasilikta prie dar pernai mokslininkų parengto Darbo kodekso projekto, kuris yra platesnio socialinio modelio projekto dalis. Visą jį sudaro Darbo kodeksas ir įstatymai, reformuojantys socialinės apsaugos sistemą. Iš viso tai daugiau kaip 40 naujų ar taisomų teisės aktų. Tačiau baigęs pavasario sesiją šios kadencijos Seimas šių įstatymų jau nebepriims.
„Pasiūlymai, kurie nukrypo nuo to, ką mes prieš metus siūlėme Socialinių reikalų ir darbo komitete, nepraėjo, todėl balansas buvo išlaikytas, nors jį ir bandyta patraukti į profsąjungų ir darbuotojų pusę“, – po balsavimo sakė Lietuvos socialinį modelį kūrusios mokslininkų darbo grupės vadovas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Tomas Davulis.
Svarstant naująjį Darbo kodeksą ideologinės takoskyros peržengė partijų ribas. Socialdemokratai, teoriškai labiau turintys ginti darbuotojus, vieningai balsavo „už“, išskyrus iki tol aktyviu kodekso šalininku buvusį Algirdą Sysą, kuris pareiškė apskritai nebalsuosiąs. O konservatoriai pasidalijo į priešingas stovyklas: kone aktyviausiu kodekso priešininku tapo Rimantas Dagys, liberalesnes įstatymo pataisas siūlė kitas konservatorius Dainius Kreivys. Liberalai apgailestavo, kad kodeksas galėjo būti ambicingesnis, o darbo santykiai reglamentuoti dar lanksčiau, nors kai kurie Mišrios grupės parlamentarai būsimą padėtį lygino su Afrikos šalimis ir piešė liūdniausius emigracijos scenarijus.
Senasis kodeksas nefunkcionavo
Tačiau su Afrikos valstybėmis Lietuva lygiavosi kaip tik iki tol. Pasaulio ekonomikos forumo reitinge pagal darbo santykių lankstumą mūsų šalis pernai užėmė 106 vietą, kai kaimyninės Latvija ir Estija – atitinkamai 24-ą ir 9-ą pozicijas. Apie darbo santykių nelankstumą Lietuvoje ne kartą kalbėjo Tarptautinis valiutos fondas, Europos Komisija ir kiti ekspertai. Palyginus šį trijų regiono valstybių rodiklį, nesudėtinga nuspėti, kuria kryptimi potencialūs investuotojai tikriausiai nepasuks.
Naujojo Darbo kodekso priešininkai kovoja už dokumentą, įsigaliojusį 2003-iaisiais. Maždaug pusė nuostatų į jį buvo tiesiogiai perkeltos iš 1972 m. sovietinio teisės akto, pritaikyto tuometei ekonominei realybei, visų pirma fabrikų darbui. Todėl, pagal senąjį teisės aktą, skirtumo tarp gamyklos darbuotojo ir samdomos namų auklės iš esmės nebuvo. Tačiau maždaug du trečdalius darbo vietų šiandien sukuria smulkusis ir vidutinis verslas.
Dar didesnė problema buvo ta, kad senasis Darbo kodeksas dažniausiai tiesiog neveikė. Per ekonominę krizę masiškai atleidinėjant žmones, vos ketvirtadalis jų sulaukė išeitinės išmokos, o kiti esą išėjo savo noru arba buvo atleisti susitarus. Vos 5 proc. šalies įmonių darbuotojams mokėjo už viršvalandžius, nors manoma, kad realus viršvalandžių skaičius yra gerokai didesnis. Be to, apklausos rodo, kad 42 proc. apklaustųjų aplinkoje yra žmonių, dirbančių neoficialiai arba greta oficialaus atlyginimo gaunančių nelegalius vokelius.
Dėl to užsienio įmonės, pratusios prie vakarietiškų standartų ir pažodžiui besilaikančios įstatymo raidės, dažnai vos pradėjusios veiklą pasijusdavo nekonkurencingos, nes neišmanė „vietinio konteksto“.
Žingsnis „lankstisaugos“ ekonomikos link
Tą patį pabrėžia ir Lietuvos pramonininkų konfederacija. Jos vertinimu, naujojo Darbo kodekso priėmimas yra pirmas realus žingsnis vykdant būtinas reformas, kurios įgyvendintų vadinamąjį „lankstisaugos“, arba „flexicurity“, modelį, galintį ne tik užtikrinti Lietuvos ekonomikos augimui palankią aplinką, bet ir atverti galimybes greičiau bei lanksčiau reaguoti į globalios ekonomikos aplinką, taip pat didinti darbuotojų gerovę.
„Didesnė darbo sutarčių įvairovė sudaro platesnes galimybes darbdaviui ir darbuotojui susitarti. Viešai keliamos abejonės, kad šis priimtas variantas nėra palankus darbuotojams, neatitinka tikrovės, nes nė vienas darbdavys neatsisakys įmonei pridėtinę vertę kuriančio darbuotojo ir, rinkoje esant kvalifikuotos darbo jėgos trūkumui, visomis išgalėmis stengsis tokį darbuotoją išlaikyti. Svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje jau dabar jaučiamas darbuotojų trūkumas, tad ateityje darbdavių siekis įmonėje išlaikyti darbuotojus bus grindžiamas vieninteliu būdu – gerinant jiems darbo sąlygas“, – teigia šalies pramonininkai.
„Flexicurity“ modelis, kaip „Veidui“ yra sakęs Danijos užimtumo ministerijos vyriausiasis politikos patarėjas Thomas Molstedas Jorgensenas, atsiremia į tris bazinius elementus: tam tikro lygio nedarbo draudimą ir socialinį saugumą, lanksčius ir dinamiškus darbo santykius, leidžiančius darbdaviui lengvai pasamdyti ir atleisti darbuotoją, bei dialogą ir konsensusą tarp socialinių partnerių.
Devynių rūšių darbo sutartys
Naująjį Darbo kodeksą iš viso sudaro 260 straipsnių, todėl jiems visiems apžvelgti būtų reikalinga atskira studija. Vis dėlto daugelis ekspertų ir darbdavių sutaria, kad viena svarbiausių darbo reglamentavimo naujovių yra net devynių rūšių darbo sutartys. Iki šiol šalyje buvo galima pasirašyti neterminuotas, terminuotas, trumpalaikes ir sezonines sutartis, taip pat susitarimus dėl antraeilių pareigų bei nuotolinio darbo. Terminuota darbo sutartis galėjo būti sudaroma ne ilgesniam nei penkerių metų laikotarpiui, trumpalaikė – dviem mėnesiams, sezoninė – aštuoniems mėnesiams.
Naujajame Darbo kodekse greta šių sutarčių atsiranda pameistrystės, laikinosios, nenustatytos apimties, projektinio darbo, darbo keliems darbdaviams darbo sutartys. Terminuotas darbo sutartis bus galima sudaryti tam tikram laikotarpiui arba konkrečių darbų atlikimo laikui. Šias sutartis bus galima sudaryti ir nuotoliniam darbui, tačiau jos negalės sudaryti daugiau nei penktadalio visų darbdavio sudarytų darbo sutarčių.
Laikinojo darbo sutartyje darbuotojas įsipareigos tam tikrą laikotarpį atlikti darbus laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens naudai. Daug aistrų Seime sukėlė faktas, kad laikinojo įdarbinimo įmonės nebus licencijuojamos, o tik prižiūrimos valstybės. Tuo tarpu pameistrystės darbo sutartis bus sudaroma priimant į darbą asmenį, siekiantį darbo vietoje įgyti profesijai reikalingą kvalifikaciją ar kompetencijų pameistrystės mokymo organizavimo forma. Maksimali jos trukmė – šeši mėnesiai.
Dar viena svarbi naujovė yra vadinamoji tuščia darbo sutartis, pagal kurią darbo funkcijos atlikimo laikas iš anksto nėra nustatytas, tačiau darbuotojas įsipareigoja darbo funkciją atlikti darbdavio kvietimu, o darbdavys įsipareigoja darbuotojui sumokėti už jo atliktą darbą. Minimalioji darbo trukmė, kurią turi išdirbti darbuotojas, yra tik aštuonios valandos per kalendorinį mėnesį. Tokių sutarčių skaičius negali viršyti dešimtadalio visų darbdavio darbo sutarčių.
O pagal projektinio darbo sutartį darbdavys ir darbuotojas gali susitarti dirbti, apsibrėžiant konkretų projekto rezultatą ir nustatant jo pabaigą. Maksimalus jos terminas – dveji metai, o tokių sutarčių skaičius taip pat negali viršyti dešimtadalio visų sutarčių.
Daugiau viršvalandžių, lengvesnis atleidimas
Naujajame Darbo kodekse didinama maksimali viršvalandžių trukmė. Šiuo metu jie negali viršyti 120 valandų per metus, taip pat numatyta, kad darbuotojo darbas su viršvalandžiais per dvi dienas iš eilės neturi viršyti keturių valandų, o per savaitę – aštuonių valandų. Už šį darbą turi būti mokama ne mažiau kaip pusantro darbo užmokesčio.
Pagal naująjį įstatymą maksimali viršvalandžių trukmė išaugo iki 180 valandų per metus, o kolektyvinėje sutartyje galima susitarti ir dėl ilgesnių viršvalandžių. Per savaitę negalima dirbti daugiau kaip aštuonių valandų, nebent darbuotojas pats sutinka dirbti iki 12 valandų. Tokiu atveju per apskaitinį laikotarpį negalima dirbti daugiau kaip 48 valandų viršvalandžių. Išliko nuostata, kad už tokį darbą turi būti mokama pusantro darbo užmokesčio, už tokį darbą poilsio dieną arba naktį nustatytas ne mažesnis kaip dvigubas, už švenčių dieną – pustrečio darbo užmokesčio dydis.
Šiuo metu nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva darbuotojas turi apie tai būti įspėtas prieš du mėnesius, o išeitinė kompensacija jam išmokama pagal darbo stažą įmonėje. Išdirbus daugiau nei 20 metų išeitinė siekia net šešių mėnesių vidutinį darbo užmokestį. Darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikus iki 14 metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, o įspėjimas turi būti pateiktas prieš keturis mėnesius.
Nuo 2017 m., jeigu priimtas Darbo kodeksas įsigalios, nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva darbuotojas turės būti įspėtas prieš mėnesį, o išdirbus trumpiau nei metus – prieš dvi savaites. Terminai dvigubinami prieš tai minėtoms labiau pažeidžiamoms darbuotojų grupėms.
Atleidžiamam darbuotojui turės būti išmokėta vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o jeigu darbas truko trumpiau nei metus – pusės vidutinio dydžio išeitinė. Bus sukurtas Ilgalaikis darbo išmokų fondas, iš kurio bus papildomai mokama ilgesnį stažą turintiems darbuotojams. Darbo kodekse numatyta galimybė darbuotoją atleisti labai greitai ir nenurodant priežasties – tuomet apie tai reikės įspėti prieš tris darbo dienas ir išmokėti pusės metų darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.
Naujajame teisės akte taip pat numatyta pasikeitusi atostogų trukmė: vietoj 28 kalendorinių – 20 darbo dienų. Tai reiškia, kad skirtumą pajus darbuotojai, mėgstantys išnaudoti po vieną ar keletą atostogų dienų. Tokiu atveju laisvadienių jiems sumažės. Atostogaujant po 10 dienų iš eilės laisvadienių nebus prarandama.
www.veidas.lt taip pat skaitykite:
Nutrūkus ES paramai teks išmokti gyventi kitaip
Lietuvių akimis: ką reiškia dirbti „Google, „Facebook“ ar „Yahoo“
