Šiandieninėje visuomenėje manoma, kad atlyginimas turi priklausyti nuo asmens sugebėjimų ir nuopelnų, todėl ir lygybės nėra ir negali būti. Žemėje nėra tokios šalies, kur moterys uždirbtų daugiau arba vienodai kaip vyrai. Jos uždirba mažiau arba daug mažiau, o kai kuriose šalyse vis dar kovoja už teisę dirbti.
Šiuo požiūriu Lietuva – stipri vidutiniokė, o kalbant apie lyčių lygybę įpratome pabrėžti, kad prezidento ir Seimo pirmininko postuose dirba moterys. Tačiau naujausi statistikos departamento duomenys rodo, kad moterys Lietuvoje uždirba beveik 14 proc. mažiau negu vyrai, o finansinės ir draudimo veiklos įmonėse ir įstaigose atlyginimų skirtumas siekia net 40 proc.
„Kuo yra aukštesnės pozicijos, kur, atitinkamai, atlyginimas yra ženkliai didesnis, tuo vyrų yra daugiau, kuo tos pozicijos yra žemesnės, tuo moterų yra daugiau. Taip pat prie šito atotrūkio prisideda netolygus globos pasiskirstymas ir taip vadinama, indėlis į tą šeimos ekonomiką arba globos ekonomiką arba rūpinimąsi buitimi“, – pasakojo Margarita Jankauskaitė, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė.
„Tyrimai rodo, kad moterys rečiau eina ir prašo atlyginimo padidinimo, galbūt jaučiasi nesaugios, kai tuo tarpu vyrai daug dažniau ir daug rizikingiau tai daro. Tose šalyse, kur yra stipresnės profesinės sąjungos ir kolektyvinis derybų lygis, vėlgi tos problemos tampa mažesnės ir ne tokios reikšmingos, nes kalbama apie visus darbuotojus“, – aiškino Europos lyčių lygybės instituto tyrėja Viginta Ivaškaitė-Tamošiūnė.
Sostinėje veikiančioje duonos kepykloje tuos pačius darbus dirba ir moterys, ir vyrai, o įmonės vadovai tvirtina net nesvarstantys, kad jų atlyginimai gali skirtis.
„Manau, kad darbuotojus motyvuoja ne tai, kad vienodas atlyginimas, o pats žinojimas, kad įmonėje, kurioje dirba, elgiasi sąžiningai, teisingai, etiškai savo darbuotojų atžvilgiu“,– sakė „Vilniaus duonos“ Teisės ir personalo sk. direktorė Jūratė Kudabaitė-Staškevičienė.
Lyčių lygybės tyrinėtojai pabrėžia, kad skirtingo darbo užmokesčio vyrams ir moterims problema turi gilias istorines šaknis ir yra kompleksinė. Esą nuo mažumės mergaitės ir berniukai raginami rinktis profesijas pagal jų menamą tinkamumą lyčiai, tad moterys dažniau eina į sektorius, kur darbo užmokesčiai mažesni – pavyzdžiui, slaugą ar švietimą.
Be to, nors net 65 proc. aukštąjį išsilavinimą įgijusių Lietuvos gyventojų yra moterys, net ir sektoriuose, kuriuose vyrauja moterys, vadovų pozicijų jos beveik nepasiekia.
„Kas tai veikia, irgi labai sunku pasakyti, bet tiesioginės diskriminacijos elementas čia irgi yra, kad tiesiog žiūrima skirtingai į vyrus ir moteris ir taip jau socializacijos procese mes tikimės iš vyrų ir moterų šiek tiek skirtingų dalykų – mes galvojame, kad moterys galbūt mažiau įsipareigos darbui, jos dažniau iškris iš darbo rinkos“, – pasakojo V. Ivaškaitė-Tamošiūnė.
„Kadangi moterims yra užkraunama vaikų priežiūros atsakomybė, jos labiau rizikuoja, kad bus patrauktas darbo stažas. Ne paslaptis, kad netgi tuomet, kada įstatymai sako, kad tau turi būti užtvirtinama darbo vieta sugrįžus po motinystės atostogų, labai dažnai būna, kad tu kaip ir grįžti į tą pačią instituciją, bet negrįžti į tą pačią poziciją“- sakė M. Jankauskaitė.
Problemą bandoma spręsti įvedant lyčių kvotas – remiantis Pasauline moterų kvotų duomenų baze, per pastaruosius 20 metų įvairių tipų moterų kvotų klausimas buvo svarstomas net 103 šalyse, o atkreipti dėmesį į šią bėdą bandoma įvairiausiais būdais.
„Užsienio praktika irgi rodo, kad, įvedus kvotų sistemą didelėse įmonėse – mes nekalbame apie mažas ar vidutines, mes kalbam apie dideles įmones –, pradeda didėti moterų skaičius valdybose, moterų vadovų skaičius“,– pasakojo Moterų informacijos centro projektų vadovė Rugilė Butkevičiūtė.
„Estijoj įtraukiamos net ir kavinės, pavyzdžiui, yra taip vadinamos nelaimingos valandos dienos metu, kai moterims suteikiama nuolaida maistui ir gėrimams. Ir būtent ta nuolaida yra tokio dydžio, koks yra darbo užmokesčio atotrūkis“, – pasakojo Europos lyčių lygybės instituto tyrėja.
Eurostato duomenimis, didžiausias Europos Sąjungos teritorijoje moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis fiksuojamas Estijoje, o mažiausias – Slovėnijoje, kur jis vos viršija tris procentus. Visoje bendrijoje atotrūkis svyruoja apie 16 procentų.
