Tarpinė stotelė
Pašnekovė tikina, jog restoranuose ir kavinėse personalo kaita labai didelė. Padavėjų – ypač, virtuvės darbuotojų – šiek tiek mažesnė. „Dirba jaunimas, dažniausiai studentai. Kurie į tai žiūri tik kaip į tarpinę pakopą – būdą užsidirbti papildomai pinigų. Jie nesieja savo ateities su šia profesija“, – nuomonę dėsto asociacijos atstovė. Žinoma, yra viešojo maitinimo įstaigų, kurios ieško tik patirtį turinčių profesionalų, tačiau tose vietose ir atlyginimas kitas.
Šito pasekmė – motyvacijos, bendravimo įgūdžių, psichologinių žinių bei konfliktų valdymo įgūdžių stoka. Anot E. Ližaitytės, Lietuvoje dar nėra kultūros į padavėjo profesiją žiūrėti rimtai ir sieti su ja ateitį, nors tokių pavyzdžių po truputį daugėja.
Uždirba daugiau nei biure
„Dažniausiai padavėjams moka minimumą, – teigia vykdančioji direktorė. – Tačiau jei žmogus apsukrus, moka užsienių kalbų, maloniai bendrauja, gali užsidirbti gerokai daugiau. Netgi daugiau nei kai kurie biuro darbuotojai.“
Pašnekovė pripažįsta, jog aptarnaujančio personalo atlygis priklauso nuo pačio restorano, miesto. Jos teigimu, jei tai tinklinė kavinė, kur žmonės skaičiuoja kiekvieną eurą – arbatpinigiai mažesni. O senamiestyje, kur daugiau verslo atstovų, užsieniečių – ten klientai atsidėkoja dosniau.
Paklausta, ar arbatpinigiai Lietuvoje dėl euro padidėjo – E. Ližaitytė neturėjo vienareikšmiško atsakymo: „Negirdėjau to pati, bet visai logiška.“
Piešia kitokį paveikslą
Maisto gamybos įmonė „Taurakalnis“, kuri organizuoja įvairius renginius ir banketus, situaciją mato šiek tiek kitaip. „Vasarą renginių ir pobūvių mažiau, tad su padavėjų trūkumu nesusidūrėme, – teigia bendrovės administratorė Olia Kušnariova. – Dažniausiai renginiai ir pobūviai užsakomi iš anksto, todėl niekas nesikeičia.“ Būtent dėl šios priežasties vasarą „Taurakalnis“ nesusiduria su darbuotojų stygiu nepaisant net oro sąlygų.
Anot moters, darbdavį dažniausiai nuvilia neatsakingumas ir nepunktualumas, todėl motyvacija ir darbštumas šioje šioje sferoje – vertybės. O ko tikisi darbuotojas? „Gero atlygio“, – šypsosi O. Kušnariova.
