Visas ES šalis, Australiją, Kanadą, Islandiją, Japoniją, Pietų Korėją, Naująją Zelandiją, Norvegija, Šveicariją, Turkiją ir JAV vertinančiame MIPEX indekse Lietuva užima 34 vietą iš 38.
Nuo 2010 iki 2014 metų šalis palypėjo viena pozicija aukštyn, tačiau už ją prasčiau atrodo tik Kipras, Latvija ir Turkija.
Pagal darbo rinkos mobilumą Lietuva įvertina 40 taškų iš 100. Pagal šeimų susijungimo politiką – 59, švietimą – 17, sveikatos apsaugą – 26, dalyvavimą politikoje – 16, nuolatinį gyvenimą šalyje – 59, galimybę gauti pilietybę – 35, antidiskriminacinę politiką – 43.
Lietuvos kaimynės Latvija ir Estija užima atitinkamai 37 ir 22 vietas. Pagrindinis migrantų tikslas Vokietija užima 10 vietą ir pasižymi labai gerais įvertinimais darbo rinkos ir galimybės gauti pilietybę srityse.
Pirmoje reitingo vietoje yra Švedija, antroje – Portugalija, trečioje – Naujoji Zelandija.
Būtent Švedija pastaruoju metu priėmė daugiausiai pabėgėlių, vertinant pagal jų skaičių vienam gyventojui. 10 mln. švedų priėmė 80 tūkst. atvykėlių.
Tačiau Švedijos migracijos ministras Morganas Johanssonas neseniai pareiškė, kad tokia padėtis nėra tvari. „Negali būti taip, kad pusė visų prieglobsčio prašytojų apsistoja Vokietijoje arba Švedijoje. Dabar visos šalys turi prisiimti atsakomybę“, – BBC radijui sakė jis.
M. Johanssonas taip pat pabrėžė, kad ilguoju laikotarpiu šie žmonės šaliai gali atnešti naudos. „Pavyzdžiui, net kas trečias į Švediją atvykstantis siras turi aukštąjį išsilavinimą – bent dvejus metus praleido universitete. Tai gydytojai, inžinieriai, seselės, tai žmonės, kurių mums savo ekonomikoje reikia jau dabar, o vėliau reikės dar labiau“, – pasakojo švedas.
Per daug nežinomųjų
G. Nausėda sakė, kad šiandien dar yra per daug nežinomųjų, norint nustatyti, ar Lietuvai priimti pabėgėlius būtų naudinga ekonomiškai.
„Pagrindinis nežinomasis – ar apskritai tai yra proceso pabaiga. Ar tai vienkartinis susitarimas, ar po šio susitarimo nebus poreikio jį nuolat peržiūrėti, kadangi srautas nenutrūks ir dramatiškai didės. Tada jau nežinosime, ką daryti, nes nebūsime pasirengę priimti tokio skaičiaus žmonių, koks bus nustatytas. Šiandien kalbėti apie šitą problemą, kaip apie kažkokią statišką tikrai nėra pagrindo“, – dėstė jis.
Ekonomistas taip pat pažymėjo, kad atvykusių žmonių įtraukimas į darbo rinką taip pat yra labai sąlygiškas. Jis priminė, kad dar visai neseniai skundėmės, kad trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, dabar jau skundžiamės, kad trūksta ir ypatingų įgūdžių nereikalaujančios darbo jėgos. Taigi teoriškai tuos žmones būtų galima įtraukti į darbo rinką ir pasinaudoti tam tikrais jų gebėjimais.
„Tačiau kalbos barjeras, kultūriniai skirtumai neleis iškart sklandžiai įsilieti. Juolab, kad jų normaliam apgyvendinimui šiuo metu nesame pasirengę. Matyt, kad per tam tikrą laiką šią problemą būtų galima išspręsti ir tikiuosi, kad jie prisidėtų prie mūsų ekonomikos, bet labai didelių iliuzijų nepuoselėju. Šiandien dar negalime pasakyti, kas tai per žmonės“, – įspėjo G. Nausėda.
Vietų yra
Šiuo metu Lietuvoje fiksuojamas jau seniai nematytas laisvų darbo vietų skaičius. Statistikos departamento duomenimis, 2015 metų antrąjį ketvirtį jų buvo 13 435, o tai 16,6 proc. daugiau nei tuo pačiu metu 2014 metais.
Tiesa, iki 2008 metų lygio dar toloka. 2014 metais bendrai laisvų darbo vietų užfiksuota 11 600, t. y. dvigubai mažiau nei prieš krizę.
G. Nausėda pastebėjo, kad yra dar bent keli rodikliai, kur Lietuva yra žemiau, nei 2008 metais. Pavyzdžiui, realaus darbo užmokesčio lygis taip pat vis dar yra žemiau antrojo 2008 metų ketvirčio rodiklio. Investicijos taip pat mažesnės.
Jis paaiškino: „Lietuvos ekonomikos talpumas – gebėjimas įtraukti žmones – iš dalies yra susijęs ir su ūkio augimu. Pirmąjį 2008 metų pusmetį BVP augo kelis kartus labiau, nei šiuo metu (1–1,5 proc.). Yra šalių, kur laikoma, kad toks augimas yra nepakankamas net ir nedarbo lygiui mažinti. Tuo metu Lietuvoje jis mažėja, nors ir nelabai įspūdingai“.
Inovacijų tektų palaukti
Kalbant apie atvykėlių iš užsienio priėmimą neretai pabrėžiama, kad jie paįvairintų šalies darbo rinką, paskatintų inovacijas ir taip keltų ūkį. Tačiau G. Nausėda šia tema optimizmu netryško.
„Sunku pasakyti per kur tos inovacijos turėtų atsirasti, – sakė jis. – Ar per darbuotojų inovatyvumą, ar dėl to, kad šie žmonės kartu atsineša ir tam tikrus vartojimo įpročius, o kartu sudaro sąlygas atsirasti tam tikriems paslaugų sektoriams. Pavyzdžiui, naujoms maitinimo įstaigoms, kurios tenkina jų kultūrinius poreikius, kažkokioms kitoms paslaugų sritims. Tačiau tai labiau nauja verslo galimybė, nei inovacija.“
Ekonomistas pažymėjo, kad atvykėliai bet kokiu atveju sudarytų didesnę konkurenciją darbo rinkoje. Lietuvos darbuotojai tuo greičiausiai labai neapsidžiaugtų. Ar tuo džiaugtųsi darbdaviai? Tai priklausytų nuo to, kiek šitie atvykėliai savo darbo arba asmeninėmis savybėmis būtų priimtini.
„Gali kilti nusivylimas: štai, priėmėme, bet, pasirodo, padarėme klaidą, nes tas žmogus netinkamas tai darbo vietai ir jį tenka atleisti. Iš to dar padaroma politinė problema ir sakoma, kad jis atleistas ne dėl to, kad blogai dirbo, o dėl to, kad yra atvykęs iš kažkur kitur“, – kalbėjo G. Nausėda ir pridūrė, kad apie migrantų sukurtą inovatyvumą būtų galima kalbėti tik labai ilgoje perspektyvoje.
