Entuziastingai nusiteikusi pora Panevėžyje įkūrė savo verslą – kavos namus.
Laimę rado tėvynėje
Iki grįžimo į Lietuvą Agnė Butautaitė ir jos mylimasis Christophas Pfeilstueckeris turėjo įdomius darbus Londone: Agnė dirbo „Hilton“ kompanijos apskaitos departamente, o Chrisas buvo kitos didelės kompanijos viešbučio direktorius.
Gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Darbai reikalavo atsidavimo, ilgų valandų, tačiau Agnė ir Christopfas visuomet jausdavosi patenkinti tuo, ką daro. Jie turėjo galimybę keliauti, atrasti ką nors naujo, tačiau ramybės nedavė bendra svajonė – turėti savo kavinukę.
Kelerius metus brandinta mintis tapo realybe. Po to, kai Panevėžyje buvo įžiebta kalėdinė eglė, prasidėjo naujas poros gyvenimo etapas. „Kavos dėžute“ pavadinta kavinukė Laisvės aikštėje – geram skoniui neabejingos poros viltis.
„Kavos gėrimas mums ritualas. Ryte su ja susikaupiame prasidedančiai dienai, per pietus atsipalaiduojame nuo spaudžiančių darbų, vakare prie kavos puodelio pažymime darbo dienos pabaigą ir poilsio pradžią. Mes labai džiaugiamės, kad galime dalytis savo aistra su klientais. Esame laimingi dirbdami su žmonėmis, kasdien išmokstame ką nors naujo. Neatidarėme šios kavinės galvodami, kad ji dirbs, o mes gulėsime. Tai labiau platforma, leidžianti bendrauti, tobulėti, kristi ir vėl atsikelti“, – pokalbį pradėjo naujakuriai.
Emigracijos pamokos
28 metų A. Butautaitė kilusi iš ūkininkų šeimos. Baigė Radviliškio Vaižganto gimnaziją, vėliau Vytauto Didžiojo universitete ekonomikos bakalauro studijas.
Kai rankose jau laikė aukštojo mokslo diplomą, pasirinko emigrantės kelią. Kaip ir daugelis, į Jungtinę Karalystę jauna mergina išvažiavo manydama, kad ten bus tik porą metų.
„Taip pasirinkau turbūt dėl to, kad tuomet turėjau tokią galimybę – mama dirbo Londone. Norėjau išmėginti kažką naujo, pamatyti kitokias kultūras, tačiau labiausiai norėjau išsiaiškinti, ar visur viskas yra taip pat kaip pas mus. Ar galima tas pačias problemas išspręsti skirtingai“, – „Sekundei“ pasakojo Agnė.
Lietuvė kurį laiką dirbo vieno viešbučio restorane bei registratūroje. O ten praleistas laikas, anot emigrantės, paliko kone geriausius atsiminimus. Ji turėjo progą dirbti kartu su iš Ispanijos, Danijos, Suomijos, Vengrijos, Indijos, Pakistano, Ganos ir kitų šalių atvykusiais žmonėmis.
„Čia išmokau, kad mūsų stereotipai apie žmones tėra stereotipai. Kad tas pats dalykas skirtingose pasaulio vietose gali būti priimtinas ir nepriimtinas ir tai priklauso tik nuo mūsų suvokimo ir išsilavinimo. Darbas didelėje tarptautinėje kompanijoje išmokė atsakingai vertinti patikėtas užduotis, parodė, kaip pagarbiai ir teisingai elgtis su kolegomis“, – kalbėjo A. Butaitė.
Įsimylėjo viršininką
Netrukus lietuvė susipažino su Chrisu. Jam keturiasdešimt vieneri metai, vyras save apibūdina kaip turintį prancūzų ir vokiečių kraujo. Mat jo tėvai kilę iš skirtingų šalių. Gyvenimas plaukė tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje. Liuksemburgo verslo mokykloje Chrisas baigė ekonomikos studijas.
„Su Chrisu susipažinome Londone, jis gavo viešbučio, kuriame aš dirbau, operacijų direktoriaus pareigas. Iš pradžių mėginau laikytis nuo jo kuo atokiau dėl jo užimamų pareigų, tačiau mane patraukė ne tik jo išorinės savybės, bet ir gebėjimas bendrauti su labai įvairiais žmonėmis. Su juo visuomet rasdavome apie ką diskutuoti, tai galioja ir praėjus ketveriems metams po mūsų pažinties“, – pasakojo Agnė.
Po kurio laiko pora persikėlė į Škotiją, Glazgo miestą. Kaip sako lietuvė, čia labai patobulėjo profesinėje srityje, iš ypatingų žmonių išmoko tolerancijos ir būtinybės nuolat tobulinti darbo įgūdžius.
Chrisas Agnei pasipiršo po kelių mėnesių draugystės – ryte, prie kavos puodelio. Tiesa, pora vis dar nesusituokusi, sako, jog kol kas tam neturintys laiko.
„Ji labai graži, gera ir jautri. Versli, trokštanti žinių, švelni ir labai gera mama. Jos tobulas charakteris. Nežinau, ko dar galima norėti“, – komplimentus mylimajai bėrė Chrisas.
Jis savo išrinktąją lepina ne tik meile ar šiluma, bet ir gėlėmis, staigmenomis ar mažytėmis smulkmenėlėmis.
Namo parvežė sužadėtinis
Pora teigė labai mėgstantys gerą kavą. Jų laisvadienių rytai visuomet prasidėdavo kavinukėse. Gyvenant Glazge greta jų namų buvo kavinė pavadinimu „Tinder Box“ – medinė dėžutė.
Visi savaitgaliai prasidėdavo būtent ten. Bėgant laikui pora pradėjo kalbėtis apie bendrą svajonę – turėti savo kavinukę. Tiesa, iš pradžių manė, kad tai įvyks tik tuomet, kai abu išeis į pensiją.
Kaskart užėję į kavinę ar restoraną jie diskutuodavo net ir apie menkiausias smulkmenas, žiūrėdavo, kas patinka, o kas taisytina.
Mintyse pradėjo piešti savo svajonių kavinukę – kaip ji turėtų atrodyti, kokius produktus norėtų turėti ir panašiai.
„Gal tai taip ir būtų likusi tik idėja, tačiau abu pamažu pavargome nuo didelio darbo krūvio, pasiilgome saulės ir sužinojome, kad laukiamės dukrytės. Norėjosi ją auginti mažesniame mieste, tad nusprendėme, kad metas kraustytis. Būtent mano vyras pasiūlė, kad turėtume važiuoti į Lietuvą, arčiau mano šeimos, taip būsią lengviau rūpintis Jade, o ir verslo pradžia Lietuvoje bus lengvesnė nei jo gimtajame Liuksemburge. Nereikia nė sakyti, kad ilgai jo neatkalbinėjau, ir dabar esu jam itin dėkinga, kad parvežė mane namo“, – pasakojo A. Butautaitė.
Atidavė duoklę
Atvykę į Lietuvą partneriai jau turėjo aiškią idėją, ką nori sukurti. Žinojo net ir kavinės pavadinimą.
„Kavos dėžutė“ yra duoklė mūsų pamėgtai kavinei „Tinder Box“. Būtent čia ir gimė kavinės idėja, prie kavos puodelio ji ir buvo plėtojama“, – teigė Agnė.
Grįžę praėjusių metų sausį pradėjo ieškoti patalpų. Žvalgėsi Šiauliuose, Kaune bei Klaipėdoje. Pora ieškojo didelių patalpų, nes jiems įprasta, kad kavinė nėra vos kelių minučių užeiga. Anot jų, kavinėse žmonės turi susitikti, skirti pasimatymus, aptarti verslo reikalus, pailsėti su šeima.
Vos apžiūrėję patalpas Laisvės aikštėje verslininkai sako iš karto jomis susižavėję. Kurdami kavinės dizainą bandė skirtingas erdves pritaikyti skirtingiems žmonių skoniams ir poreikiams.
„Būtent čia radome tokia patalpas, apie kurias svajojome. Džiaugiamės, kad pavyko įkalbėti savininką jas išnuomoti būtent mums. Viskas ėjo po vieną mažą žingsnelį į priekį“, – pasakojo verslininkai.
Padėjo ir savi, ir svetimi
Daugelis sako, kad verslą kurti galima bet kur, tik ne Lietuvoje, tačiau ši pora šį teiginį paneigė.
„Tikrai nedrįsčiau teigti, kad Lietuvoje sunku pradėti verslą. Įmanoma viską padaryti paprastai ir greitai. Mokesčių sistema taip pat gana palanki. Ypač gerai norime atsiliepti apie valstybės paramą įdarbinant darbuotojus. Mano gimtajame Liuksemburge institucijos tik pasakytų, nuo ko pradėti verslą, tačiau neaiškintų, ką ir kaip daryti. Lietuvoje visi specialistai labai padėjo, stengėsi išaiškinti netgi tai, ko patys nežinojo“, – kalbėjo Chrisas.
Agnė ir Chrisas neslepia, kad siekiant užsibrėžto tikslo svarbiausia buvo jo nepamesti, rasti būdų, kaip viską daryti organizuotai.
Sunkiausiomis akimirkomis reikėjo išmokti būti pakantiems ir neleisti neigiamiems požiūriams sugriauti jų ilgai kurtą motyvaciją. O vertinimų būta pačių įvairiausių, tad pradedantys verslininkai reikalui esant užmerkdavo akis ir užsikimšdavo ausis.
„Neigiamų nuomonių mes tiesiog neklausėme. Susitelkėme tik į gero linkinčius, palaikančius žmones, o tokių buvo tikrai nemažai. Daugelis net padėjo patardami, į ką atkreipti dėmesį, kur kreiptis dėl įvairios informacijos. Atvirai pasakius, ir dabar netikiu, kad ši kavinukė būtų gyva be vyro užnugario ir tikėjimo, kad viskas bus gerai. Jis yra tikrasis jos kūrėjas, aš tik padėjau įgyvendinti mūsų svajonę. Ypač noriu padėkoti mūsų abiejų šeimoms, be jų paramos ir darbo šios kavinės tikrai nebūtų“, – įsitikinusi A. Butautaitė.
Uždegė aistrą menui
Nors kavinė gyvuoja nepilnus du mėnesius, jau dabar ji išsiskiria savo unikalumu. Suskirstyta į skirtingas erdves jauki kavinukė žavi ne tik interjero detalėmis, bet ir kavos skoniu. Pora teigia, kad čia viskas daroma galvojant apie kiekvieną svečią – galima rinktis ne tik savo kavos tipą, bet ir pupeles.
Agnė su Chrisu atrinko kelias geriausias pupelių rūšis iš viso pasaulio. Savo meniu jie tobulina kiekvieną mėnesį pridėdami naujos šalies aromatą.
Kavinėje yra vieta, kur žmonės gali pažaisti įvairius stalo žaidimus, veikia knygų klubas.
„Panevėžyje tikrai nemažai veiklos, tačiau tikime, kad jos niekada nebus per daug. Taip pat pastebėjome, koks iniciatyvus yra mūsų jaunimas ir ne tik jis, kviečiame visus steigti savo klubus, dalytis savo pomėgiais, mes ne tik mielai suteiksime tam erdves, bet ir patys dalyvausime“, – sakė A. Butautaitė.
Pora pripažino, kad jų įkurtoje kavinėje apsilankantys klientai vis labiau juos įtraukia į įvairias veiklas, net uždegė aistra menui.
„Prieš atidarydami savo kavinę, mes daug laiko praleidome kitose kavinukėse Lietuvoje. Studijavome klientūrą, pirkimo įpročius, perkamąją galią, tačiau atidarę saviškę pastebėjome, kad pas mus ateina visai kitokie žmonės. Nuolat lankosi menininkai arba meno mylėtojai, labai išsilavinę žmonės. Dėl jų prieš kelias dienas atvežėme pianiną. Lankytojai verčia mus tobulėti ir mums tai labai patinka“, – šypsodamiesi kalbėjo Agnė ir Chrisas.
Svetimas nesijaučia
Chrisas daug keliavo, tad kad ir kur būtų, jis jaučiasi kaip namuose. Ne išimtis ir Lietuva. Panevėžyje jis jau rado daug įdomios veiklos. Kavinukėje dažnai apsilanko užsieniečiai. Duris praveria airiai, italai. Emigrantas turi progų prisiminti net ir prancūzų kalbą.
Kol kas daugiausia rūpesčių svečiui kelia mūsų gimtoji kalba. Linksniai jam vis dar neįkandami.
„Kasdien suprantu vis daugiau, stengiuosi daug kalbėti. Čia visi moka anglų kalbą, todėl į keblias situacijas patekti dar neteko“, – džiaugėsi Chrisas.
Be to, Agnė pridūrė, kad didžiausias pliusas yra žmonės: „Ateina ne tik gebanti angliškai kalbėti jaunuomenė, net ir vyresniems žmonėms pavyksta jį įtraukti į diskusijas apie keliones, fotografavimą ar kultūrų skirtumus.“
Patirtis – geriausia mokytoja
Tam, kad išsipildytų svajonės, pora visiems pataria bet kurioje veikloje turėti kantrybės, savo tikslo siekti atkakliai. Jei nesiseka, nenusiminti, kelyje pasimaišiusį akmenį tiesiog pakelti ir numesti į šalį. Nepasiklysti vertybėse ir branginti kiekvieną naują patirtį.
„Kol kas kiekviena mūsų diena yra skirtinga. Šiuo metu, žinoma, daugiausia laiko užima darbas kavinėje, mes vis dar dirbame prie dizaino, dekoracijų, produktų. Kiek galėdami daugiau laiko stengiamės praleisti su dukra, pažindami Panevėžį, kurdamiesi čia.
Mėgstame keliauti, o vyras visai geras fotografas. Kadangi ne tik jam, bet ir man Lietuvoje vis dar yra daug nežinomų vietų, naudojamės proga ir pamažu jas atrandame.
Žinoma, norėtųsi daugiau laiko skirti šeimai, ugdyti dukros asmenybę ir nepamiršti, kad šeima yra mūsų brangiausia vertybė. Mes labai spontaniški žmonės, viskas labai greitai keičiasi, tad tikrai nežinome, kur būsime po metų ar dešimties“, – pokalbį baigė pora.
