Mėsa ir palankumas demokratijai – kas, atrodo, čia gali būti bendro. Sociologas Vladas Gaidys pastebi tam tikrus dėsningumus. „Dėliodamas įvairių tyrimų duomenis apie maisto vartojimą, galima sakyti, atsitiktinai atradau netikėtą dėsningumą: per daugelį metų Lietuvoje atliktų gyventojų mėsos vartojimo tyrimų kreivė savo kryptimis yra labai panaši į kitą kreivę. Pastaroji rodo ilgamečio tų pačių žmonių palankumo demokratijos sistemai, jos institutams pokyčius. Ar išeitų, kad palankumas demokratijai priklauso nuo to, kiek mėsos suvartoja demokratijos sąlygomis gyvenantys piliečiai? Įdomus klausimas...“, - nutęsia sociologas.
Vladas Gaidys
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Būtume pavėlavę

Gimiau praėjus dvidešimtmečiui po II pasaulinio karo. Kol vaikiškoje galvoje pamažu kažin kas ėmė dėliotis į vertybių tvarką, pavirto patirtim ir atmintim, tasai karas jau buvo it baisi pasaka. Tiesa, šiek tiek sovietinės propagandos heroizuota. Juoba Vilniuje, kuriame gyvenome, senelių kaime, kur svečiuodavomės, nebebuvo nei didelių griuvėsių, nei neužžėlusių apkasų, kuriuose vaikystėje šovinius ir įvairiausius sprogmenis rinkdavo dešimčia metų vyresni vaikai. Dvidešimt metų tada atrodė ilgas amžius.

Kada dvidešimt stuktelėjo man pačiam, jau buvau demobilizuotas sovietų armijos kareivis. Maniau šiek tiek išmanąs net aplinkos rėmus surėdžiusią sistemą ir buvau skaitęs nemažai knygų. Ne tik raudonais viršeliais. Be to, buvau girdėjęs apie iš vergovės savo tautą ištisus du dvidešimtmečius per dykumą vedusį Mozę. Nors, jei neklystu, tada nebuvo itin svarbu, kad toji tauta buvo žydai. Pati vergovė atrodė tos tautos bei išimtinai anų amžių problema. Kitaip tariant, netgi toji „nevadovėlinė“ tema iš esmės atitiko tuometinės vidurinės mokyklos vadovėlio dvasią. Artikuliuotas Mozės žygio per Sinajų supratimas radosi šiek tiek vėliau, kažkur brandžiais Sąjūdžio laikais, 1990-ųjų kovo 11 d. išvakarėse beigi vėliau. Rožiniai iliuzijų akiniai dar nebuvo nuslinkę nuo nosies galiuko ir beviltiškai sudužę, o net rimčiausi to meto politikai, paprašyti ateities pranašysčių, dažnai užsimindavo apie Sinajaus legendą. Tatai reiškė, kad mąstysenos kelias į laisvę gali užtrukti kelias kartas.

Kai dar po penkiolikos metų klausimą – ar jau esame laisvi nuo totalitarinės praeities – pateikiau pirmajam nepriklausomos Estijos premjerui Martui Laarui, jis tarstelėjo atsakymo nežinąs. Tačiau pridūrė galįs įvertinti kitų SSRS tautų patyrimą (ypač tų, kurios, sukaustytos sovietinių retežių, gyveno dvidešimtmečiu ilgiau už mus – baltijiečius), todėl aiškiai įsivaizduojąs: jeigu galimybę kovoti dėl savo laisvės būtume gavę dar dvidešimtmečiu vėliau, galbūt nieko iš to nebebūtų išėję.

Liūdnas idilės likimas

Vladas Gaidys, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro Vilmorus vadovas, pirmiausiai taria žodį „solidarumas“. Vienos iš dviejų Lietuvoje veikiančių viešosios nuomonės tyrimo bendrovių, kurių branduolys susikūrė daugiau nei prieš dvidešimtmetį, direktoriaus prašau apibrėžti išskirtinius Sąjūdžio ir Kovo 11-osios laikų Lietuvos visuomenės bruožus. Jis sako, kad anų laikų žmonių solidarumas buvo net perdėm didžiulis. Mes prisimename „Baltijos kelią“, šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus. V.Gaidys sako, jog vienybės jausmą prisimename ne tik mes; šiuolaikinės nuomonės apklausos rodo, jog tą išskirtinę istorinę patirtį iki šiol prisimena daugelis žmonių. Lietuviai išskirtinai pasitikėję Sąjūdžiu, Lietuvos komunistų partija, Landsbergiu, Brazausku – pasitikėjimas formaliais ir neformaliais visuomenės institutais dabar atrodo neįtikėtinai didelis.

„Vienoje anų laikų apklausoje 75 proc. Lietuvos žmonių sakė pasirengę paaukoti dalį savo uždirbtų pinigų, jei tik žinotų, kad jie bus panaudoti aplinkos apsaugai“,– užrašus varto „Vilmorus” vadovas. Jo požiūriu, tai buvę ne tik gražūs ketinimai: už asmenines lėšas įgytas ir iki šiol išsaugotas „Blokados fondas“ liudija tikrą pasiryžimą dalį savo asmeninės gerovės aukoti bendram tikslui.

Nepaneigiama, V.Gaidžio požiūriu, tai: lietuviai 1990-aisiais labai norėjo turėti savo nepriklausomą šalį, atsiskirti nuo tuometinės Sovietų Sąjungos ir gyventi demokratijos institutais surėdytoje valstybėje. Jokiu būdu – ne totalitarinėje. Prieš dvidešimt metų mes šlovinome „švediškąjį socializmą“. Tai buvo tiesiog įsivaizduojamos „laisvosios rinkos, kurioje žmonės padeda vieni kitiems“, kultas.

„Be to, buvo palyginti nedaug tokių, kurie tikėjosi, kad gerovė stos tuojau pat“,– sako V. Gaidys. Kita vertus, suprasdami, kad sukurti naujos ekonomikos neįmanoma neįgyvendinus reformų, diduma tuometinės Lietuvos nenorėjo patirti „šoko terapijos“ ir tikėjosi, jog radikalūs pokyčiai bus įgyvendinami pamažu.

„Vis dėlto, nepaisant pamatuoto požiūrio į ateitį, žmonės nesitikėjo, kad ūkis kris taip žemai, o valstybės turto privatizavimas bus „toks neteisingas,– svarsto sociologas.– Politinę, administracinę galią be skrupulų konvertuojant kapitalu.“ Genialių sukčių, intrigantų aukso amžius, padidėjus nusikalstamumui, griuvus pirmiesiems bankams. Tai buvo džiunglės, o ne „švediškas socializmas“.

Vladas Gaidys: „Klausimą, kur dėjosi toji solidarumo idilė, kartą netikėtai su kolegomis aptarėme mūsų Filosofijos institute, plėšdami cigarečių dūmus. Mes diskutavome mėgindami rasti atsakymą: kodėl Lietuvos žmonės taip susiriejo. O vienas kolega tada sakė: na, įsivaizduokite, kad mums – profesoriams, docentams – šiandien pasiūlytų „teisingai“ pasidalinti Filosofijos institutą. „Susiprivatizuoti“. Net filosofai, paprastai plaukiojantys aukštose materijose, būtų priversti nusileisti ant žemės ir atrasti nuosavybės dalybų kriterijus. Į procesą įsijungtų ne tik čia dirbantieji, bet ir jų artimieji. „Nebūk idiotas, kovok už savo interesus“,– krioktų artimi ir tolimesni giminės, į procesą įsijungtų advokatai, teismai. Kol galų gale taikusis filosofų institutas virstų rietenų būda. Taip, kaip buvo visoje Lietuvoje. Ir vargu ar galėjo būti kitaip.“

Po dvidešimties metų

„Vilmorus” direktoriaus požiūriu, rišančioji šiandieninės Lietuvos visuomenės medžiaga – bendra praeitis, kultūra ir kalba. Absoliuti dauguma žmonių didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiai. Nostalgija „seniesiems laikams“ yra dvejopa. 2004-aisiais atlikus tyrimą daugelyje Rytų ir Vidurio Europos šalių, paaiškėjo, kad Lietuvoje teigiamai („rojaus ir pragaro“ skalė – nuo -100 iki +100) komunistinius laikus vertina 59 proc. žmonių, o 33 proc. – neigiamai. Tačiau panašiai yra ir kitur: Estijoje teigiamų vertinimų buvo 55 proc., Vengrijoje – 58 proc., Latvijoje – 50 proc., Lenkijoje, Slovakijoje – po 51 proc., Slovėnijoje ir Bulgarijoje – po 68 proc. Ir tik Čekijoje tokia komunizmo nostalgija kankino 32 proc. gyventojų. Tačiau V.Gaidys pažymi, jog paklausus, ar žmonės norėtų sugrįžti prie komunistinio valdymo, palankių atsakymų sumažėja iki 5–7 proc.

Ar lietuvius šiais laikais tebejungia rinkos ūkio idėja – ponas Gaidys neabejodamas atsako „taip“. Tačiau didžiausias šiuolaikinės Lietuvos problemas simbolizuoja emigracijos mastai. Sociologas tvirtina esą jo neįtikina teorijos, kad į britų salas, Ispaniją važiuojama ieškoti ilgesnio lito. Lietuva užima vieną paskutinių vietų Europos Sąjungoje pagal vienam gyventojui tenkančių mažojo verslo įmonių skaičių, o ūkininkų turgeliai didmiesčiuose atsirado tik dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais.

„Lietuvoje realizuota grynoji laisvosios rinkos idėja, kurios esmė – smulkus savininkas yra neefektyvus, todėl reikia jo atsikratyti kaip nereikalingo rūpesčio,“– kalba V. Gaidys. Tačiau tarp bandelių kepyklėlės, mėsos parduotuvėlės savininko ir prie „Maximos“ kasos aparato sėdinčio samdinio yra esminių skirtumų: „Savininkas yra aktyvus pilietis, besidomintis bent jau mokesčių politika, o samdinys, deja, dažniau yra neiniciatyvus, nematantis savo socialinės raidos perspektyvų.“

Jeigu šalyje nėra galimybių būti smulkiu savininku, teturint pasirinkimą, kur parsisamdyti stumdyti prekybos centrų vežimėlius, žinoma, kad geriau juos stumdyti Airijoje – tokia V.Gaidžio teorijos esmė, kurios sociologas niekam nesirengia piršti. Norintieji ieškoti kitų, laisvi jas atrasti kad ir katalikiškoje tradicijoje. Antai neįprasta estų protestantą girdėti guodžiantis dėl patiriamų sunkumų – skųstis jam gėda, nes tenykštės vertybės žymi: pats esi savo likimo kalvis, nebent būtum tinginys. Katalikai atsakomybę visai ne prieš deleguoti kam nors kitam, savo laimės sulaukti „kada nors“.

Tačiau V.Gaidys siūlytų politikams prisiminti apie 1990-uosius buvusį lietuvių verslumą: tulpių augintojus, kurie gabeno gėles iki pat Baikalo, prekiavo Turkijos, Lenkijos turguose ir tikėjo galį ne tik pasirūpinti savimi, bet ir prakusti. Politikai turi padėti realizuoti žmogaus polinkį būti savininku, o ne skatinti stoti į eilę didesnių socialinių išmokų. „Jeigu matyčiau kokią kitą priežastį, vargu ar būtų prasmė diskutuoti,“– sako sociologas.

Vladas Gaidys: „Prieš vieną konferenciją, kurioje buvo aptariamos įvairių šalių gyventojų maisto vartojimo preferencijos, prisiminiau ta tema neturįs pranešimo. Dėliodamas įvairių tyrimų duomenis apie maisto vartojimą, galima sakyti, atsitiktinai atradau netikėtą dėsningumą: per daugelį metų Lietuvoje atliktų gyventojų mėsos vartojimo tyrimų kreivė savo kryptimis yra labai panaši į kitą kreivę. Pastaroji rodo ilgamečio tų pačių žmonių palankumo demokratijos sistemai, jos institutams pokyčius. Ar išeitų, kad palankumas demokratijai priklauso nuo to, kiek mėsos suvartoja demokratijos sąlygomis gyvenantys piliečiai? Įdomus klausimas...“

Ir dar po dvidešimties...

Kokia Lietuva bus dar po vieno dvidešimtmečio, V.Gaidys sako niekada rimtai negalvojęs: „Kas prieš du dešimtmečius galėjo papasakoti apie būsimąją mobiliųjų telefonų ar interneto reikšmę.“ Tačiau nepaisant globalios technologijų pažangos, sociologo požiūriu, būtinas ir kitoks požiūris į problemą, kokią visuomenę kuriame. Jeigu smulkiojo verslo puoselėjimo politikos nebus, po kelių dešimtmečių užsienyje plėsis lietuviškos bendruomenės, o čia turėsime milijoną pagyvenusių ir neįgalių žmonių ir didelę imigrantų iš trečiųjų šalių bendruomenę. Mūsų pensininkai ir neįgalieji gyvens iš imigrantų daugiausiai paslaugų sektoriuje sukuriamos pridėtinės vertės. „Laisvosios rinkos ideologija bus galutinai įtvirtinta“,– sako V. Gaidys.

Ir atvirkščiai: jeigu smulkiajam verslui bus leista kvėpuoti, Lietuva išliks ekologiška šalis ir užteks politinės valios sujungti ją su Europa greitkeliais, geležinkeliu, ji bus patraukti ir mums patiems, ir užsienio investuotojams. Norėtųsi, kad sulauktume ir teigiamos dabar emigracijoje gyvenančių Lietuvos piliečių patirties. Galbūt jie sugrįžtų, jeigu čia būtų sudarytos sąlygos būti savininku. „Blogiausia, ką šiuo metu galime padaryti,– kurti politines emigrantų „susigrąžinimo“ programas: ko gero, niekas taip nežeidžia išvykusių tautiečių kaip „susigrąžinimo“ šūkiai“,– sako „Vilmorus” vadovas.

Išsamiau žurnale KELIAS

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Rekordiškai padaugėjo Didžiojoje Britanijoje dirbančių ES šalių piliečių (11)

Didžiojoje Britanijoje dirbančių Europos Sąjungos šalių piliečių skaičius antrąjį šį...

Dėl teroro aktų Ispanijoje atpigusios aviakompanijų akcijos nusitempė žemyn visą Europos akcijų rinką (8)

Europos vertybinių popierių rinka penktadienį smuktelėjo, nes dėl Ispanijoje įvykdytų kelių...

Pertvarkoma Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (8)

Pertvarkoma Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ( VVTAT ): jai perduodamos Europos...

Krintant svarui, toliau daugėja Didžiąją Britaniją lankančių turistų skaičius (10)

Didžiąją Britaniją birželį aplankiusių turistų skaičius, palyginti su tuo pačiu 2016 m....

B. Bradauskui priklausantis „Lamantinas“ šiemet uždirbo 471 tūkst. eurų pelno (50)

Lietuvos ne gyvybės draudimo bendrovė „Lamantinas“ pirmąjį šių metų pusmetį uždirbo 471...

Top naujienos

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (34)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (27)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Po lietaus dalis sostinės gyventojų liko be elektros (29)

Į DELFI redakciją šeštadienio vakarą kreipėsi vilnietis, kurio teigimu, pusė sostinės...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (82)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (86)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Latvijos talentų nesulaikiusi Lietuvos rinktinė kapituliavo Rygoje (1126)

Kontrolinėse rungtynėse Rygoje Europos čempionatui besirengianti Lietuvos rinktinė pralaimėjo...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (53)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (85)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Atrodo paprasta, bet efektyvu: kaip miestai gelbėjasi nuo nepakeliamos kaitros (5)

Didmiesčiai visame pasaulyje ieško būdų, kaip išgyventi vasarą ir išsaugoti gyvybes. Kovoje su...