Kalbant apie euro zonos politikus, juntamas akivaizdus palengvėjimas. Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi mostelėjo savo burtų lazdele ir, bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio, gana sėkmingai suvaldė ekonominę audrą. Už tai reikia dėkoti Vokietijos stiprybei – šalis už geresnį rytojų kovojo negailėdama jėgų. Panašu, jog prisiimti nuopelnus Berlynui itin malonu, ir jis neketina to slėpti. Kad ir kaip ten bebūtų, nuslūgus nerimui dėl finansinio kracho, Europos ūkiai gali pradėti tikrai netrumpai užtruksiančią reabilitacijos programą.
Ar viskas iš tikrųjų taip? Nors Europos ekonomika po truputį ir atgauna prarastą pusiausvyrą, jai padaryta žala tokia didelė, jog švęsti dar tikrai ne metas.
Nedarbas, kai kuriuose euro zonos valstybėse pasiekęs kritinę ribą, ir toliau auga, o ūkiai stojasi ant kojų itin vangiai. Situacija su kreditais ne ką geresnė, smulkiam ir vidutiniam verslui skirtos prognozės tikrai neįkvepiančios, mažai tikėtina, jog ateityje pavyks sukurti daugiau darbo vietų. Kaip teigiama naujausioje Škotijos karališkojo banko parengtoje ataskaitoje, Europos bankams, norintiems atitikti tarptautinius kapitalui keliamus reikalavimus, būtina skirti dar 3,2 trilijonų eurų (11,05 trln. Lt) (apytiksliai tiek vertas Vokietijos metinis BVP) vertės turto.
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) parengtoje ataskaitoje, kurią citavo Europos centrinis bankas, euro zonos „struktūrinis nedarbas“ – nedarbas, kurio problemos nepavyks išspręsti net ir ekonomikai galiausiai grįžus į normalias vėžes – siekia 10,1 procentinio punkto (prieš krizę šis skaičius siekė 7,4 procentinio punkto). Jeigu šie skaičiai teisingi, tai reiškia, jog Europos ekonomikos atsigavimas bus neatsiejamas nuo nedarbo.
Dar blogiau tai, jog tvariai bendros valiutos sąjungai reikalingos politinės, institucinės ir struktūrinės reformos praktiškai nepajudėjo iš pradžios taško. Vienintelis geras dalykas, kurį būtų galima pasakyti apie krizę euro zonoje, yra tai, jog ši krizė tarsi užsnūdęs žvėris. Bet jis bet kurią akimirką gali nubusti.
Skirtingai nuo vis dažniau girdimų optimistinių prognozių, kuriomis dalijasi tiek oficialūs, tiek išorės šaltiniai, konkretaus pagerėjimo galima tikėtis nebent per ateinančius metus. Krizės Europoje visada buvo tampriai susijusios – tiek politinės, tiek ekonominės.
Mažytis šviesos žiburėlis tunelio gale spingsi – pavyko pastebimai sumažinti biudžetų deficitą, kai kuriais atvejais jo visai atsikratyti. Tai reiškia, jog yra šalių, dar visai neseniai vargusių su biudžeto deficitu, kurioms jau nebereikia biudžeto skylių kaišioti lėšomis, gautomis iš už šalies ribų. Tokie pokyčiai padėjo palengvinti skolų krizės naštą.
Jeigu vidaus paklausos naikinimas įvardijamas kaip sėkmė (o Berlynas tą ir daro), situacija iš tikrųjų gali būti žymiai blogesnė, nei kad manėme. Derėtų klausti, ne ką euras gali padaryti dėl mūsų (perfrazuojant Johną F. Kennedy) – paklauskime, ką mes galite padaryti dėl euro.
Įsitikinimas, kurio vis dar noriai laikosi finansų sektoriaus bendruomenė, jog Vokietijos kanclerė savo nuopelnus pasirengusi įprasminti iki galo užbaigdama pradėtą darbą ir pritardama vienai ar kitai skolų pavertimo bendru reikalu formai, tėra tik iliuzija. Angela Merkel – lyderė, žengianti nedidelius, tačiau užtikrintus žingsnius. Ji pasisako už evoliuciją, o ne už revoliuciją.
Be to, nuotaikos pačioje Europoje tampa vis labiau nacionalistinės, integracija niekas taip nebesižavi. Kitais metais vyksiantys rinkimai į Europos Parlamentą greičiausiai suteiks progą iškilti euroskeptikams – gali būti, jog bus išrinkti nacionalistai, bandysiantys eliminuoti Europos Komisiją, o ne paversti ją alternatyvia valdžia. Daugiau galių Europos Komisijos sąskaita gali įgyti nebent ES Taryba.
Galima daryti išvadą, jog Europa ir toliau kentės nuo ekonominės depresijos – palengvėjimo dar tikrai teks palaukti.
