Gyvendamas Kijeve D. Tamauskas dalyvauja ir įvairių jaunimo organizacijų veikloje, pavyzdžiui, spalį jis planuoja atvykti į Lietuvoje pirmą kartą vyksiantį kasmetinį Pasaulio ekonomikos forumo jaunimo tinklo „Global Shapers“ Europos susitikimą „Shape Europe“.
- Kodėl ir kada išvykote iš Lietuvos?
- Kai Lietuvoje baigiau mokslus Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, buvo 2008-ieji ir niekas nekalbėjo apie galimą krizę. Tuomet galėjau rinktis arba tarnybą kariuomenėje, arba ieškoti kitos veiklos. Norėjau pamatyti pasaulio, mokėjau anglų kalbą, todėl surizikavau, atlyginau valstybei išlaidas už savo mokslus ir išvykau studijuoti į Jungtinę Karalystę. Ten studijavau tarptautinio verslo vadybą. Mokslus baigiau pačiame ekonominės krizės įkarštyje, bet man pasisekė – gavau darbą. Ketverius metus dirbau su investicinių situacijų analizėmis.
Viskas klojosi neblogai, bet laikui bėgant pradėjau norėti pokyčių, supratau, kad nesu visiškai laimingas tik eidamas į darbą ir gerai uždirbdamas. Truko laiko sau, draugams, nejaučiau pasitenkinimo dėl to, ką darau. Kad ir kaip banaliai skamba, į darbą eidavau ne su didžiausia šypsena, nors gal daug kas norėjo būti mano vietoje. Galiausiai ėmiau galvoti, kam visa tai?
- Tada išėjote iš darbo?
Į Kijevą vykau savaitei, bet pailsėti nelabai pavyko, nes turėjau daug dalykinių susitikimų, kurios man suorganizavo vietiniai „Global Shapers“ nariai. Grįžęs į Londoną supratau, kad noriu atgal į Kijevą, nes gyventi ten man buvo labai įdomu - tuo metu tik prasidėjo derybos, kurios virto Minsko susitarimu. Ėmiau ruoštis kelionei atgal.
- Ką veikėte atvykęs į Ukrainos sostinę?
- Ėmiau domėtis, kas vyksta šalyje, eiti į renginius, susipažinau su naujais žmonėmis – o ką daugiau daryti, jei neturi šalyje darbo ir daug draugų? Ukrainoje iš tiesų yra svarbu su žmonėmis susipažinti, manau, svarbiau nei Lietuvoje. Kai atvažiavau į Kijevą antrą kartą, turėjau britiškų santaupų, todėl man nereikėjo trūks plyš ieškoti darbo, tiesiog buvau nusiteikęs, kad jei bus mane dominančių galimybių, jas pamatysiu, bet privatus bankinis sektorius nedomino – šioje srityje dirbau Londone.
Kai prasidėjo specialistų paieškos Ukrainos valdančiosioms institucijoms iš Lietuvos, Gruzijos ir kitų užsienio šalių, ėmiau domėtis, ar mano patirtis būtų įdomi ir naudinga, sulaukiau kelių mane sudominusių pasiūlymų. Ne kartą manęs buvo klausiama, ar sutikčiau pakeisti pilietybę, tada galėčiau paprasčiau tapti valstybės tarnautoju. Mano tėvynė Lietuva, aišku, nesutikau, bet kai užsieniečiai nori įsidarbinti valstybės tarnyboje ir kartu likti savo šalies piliečiais, tai padaryti ne taip paprasta, pokalbiai gali tęstis mėnesius. Tad kol kas esu nepriklausomu patarėju finansiniais klausimais.
- Ką reiškia Kijeve būti lietuviu?
- Būti lietuviu Kijeve yra labai gerai, visi žino, kas yra mūsų prezidentė ir kokia jos pozicija. Kai žmonės išgirsta, kad esu lietuvis, tarsi avansu mane teigiamai įvertina. Lengviau ir dėl to, kad galiu susikalbėti rusiškai - šią kalbą mokėjau iš vaikystės. Tiesa, Kijeve pirmą kartą pradėjau rusiškai kalbėti nuolat, reikėjo laiko kalbą prisiminti, nors dabar ukrainiečiai, kurį laiką manęs pasiklausę pagal akcentą išgirsta, kad atvykau iš vienos Baltijos šalių. Kijeve, jei kalbi rusiškai, niekas prie kryžiaus tavęs nekala, bet ukrainiečių kalba taip pat naudojama vis dažniau.
- Kaip sekasi įsikurti Ukrainoje?
- Kijevas yra kaip didelis Vilnius, tik prieš 15 metų, ten tarsi kontroliuojamas chaosas. Tiesa, gyvenimo kokybė Kijeve niekuo nenusileidžia Vilniui ir būdamas ten tikrai nepasiilgstu Londono. Vietos gyventojams – sunku. Po to, kai prasidėjo karas, žmonių perkamoji galia labai sumažėjo. Tarkime, iki karo žmogaus pajamos siekė 8 tūkst. grivinų ir tai sudarė apie 1 tūkst. JAV dolerių, dabar JAV dolerio kaina - 22-23 grivinos ir žmonės nebegali laiku bankams grąžinti paskolų, išvykti į užsienį tapo labai brangu, o kainos dėl infliacijos augo, ypač prekėms iš užsienio.
- Kaip jums pavyksta išgyventi Kijeve? Ar jūsų algos pakanka jūsų poreikiams?
- Galiu pasakyti tik tiek, kad Ukrainoje jaučiuosi finansiškai saugesniu, nes ilgą laiką dirbau Londone, pavyko sukaupti santaupų. Dabar į darbą einu žinodamas, kad laukia įdomi diena, kažko naujo išmoksiu, susipažinsiu su naujais žmonėmis. Aišku, pasitaiko visko, bet matau žmonių, kurie dirba iš idėjos, yra ir tokių, kuriuos reikėtų keisti. Kartais sunku suvokti, kaip žmonės dirba su tokiu užsidegimu ir palyginti mažu atlyginimu.
Tiesa užsieniečiai Kijeve – ne retenybė, ten yra atvykusių ir menininkų, ir programuotojų, kuriems nebūtina dirbti iš savo šalis. Yra ir nemažai ukrainiečių, kurie prasidėjus neramumams, grįžo iš užsienio ir dirba už simbolinius 100 eurų, o gyvena iš santaupų, aukodami savo profesionalumą karo krečiamai šaliai.
- Kai atvažiavote į Kijevą, ar nustebote pamatęs, kas jūsų laukia?
- Nenustebau, bet man, kaip turbūt ir daugeliui kitų šalies gyventojų, norėtųsi, kad procesai vyktų sparčiau. Manau, Lietuvoje, nepaisant visos biurokratijos, procesai vyksta greičiau. Pavyzdžiui, Ukrainoje sprendimai gali būti priimti greitai, bet visokie patvirtinimai užtruks mėnesius. Visuomenėje yra nekantrumo jausmas, bet greitų permainų nėra, šalies ekonomika bei žmonių pajamos neatsigauna taip sparčiai, kaip norėtųsi. Matau, kaip ukrainiečių karštas būdas ir nekantrumas pasireiškia visur: ir gatvių sankryžose, ir laukiant politinių rezultatų.
- Ar planuojate likti dirbti Kijeve?
- Jeigu kas prieš metus būtų pasakęs, kad aš savo paprastą ir malonų gyvenimą Londone iškeisiu į tai, ką darau dabar, būčiau nesupratęs, apie ką kalbama. Kur būsiu po metų – sunku pasakyti, bet suprantu, kad tai, ką veikiu dabar, yra kartą gyvenime pasitaikanti galimybė. Net ir mano patirtis Lietuvoje Ukrainoje jau yra vakarietiška patirtis, jaučiu, kad su savo pasaulėžiūra galiu stengtis kai ką pakeisti.
Kijeve jaučiuosi reikalingesnis ir naudingesnis, nei kur kitur anksčiau. Kitaip pradėjau vertinti ir pinigus - anksčiau man buvo svarbu karjera ir pinigai, o dabar pamačiau ir kitą medalio pusę, kad yra ir kitų dalykų, kurie teikia malonumą, pavyzdžiui, darbo prasmė. Nors tai, ką darau dabar, man nėra taip naudinga finansiškai, kaip darbas Londone, jaučiuosi geriau.
- Ar Kijeve susidūrėte su korupcija, šešėline ekonomika, skurdu?
Tiesa, aš kaip užsienietis su kyšiais nesu susidūręs – iš manęs jų niekas nėra prašęs, nors jau esu tikrinęsis sveikatą.
- Kaip manote, kiek laiko reikės Ukrainai atsitiesti?
- Ukrainiečiai dabar viliasi, kad šalies ekonomika pasiektų tokį lygmenį, kurį ji turėjo iki karo, baigtųsi valiutos krizė. Tai įmanoma tik tuomet, kai baigsis kariniai veiksmai. Aš viliuosi, kad per ateinančius metus konfliktas baigsis ir tik tuomet bus galima tikėtis palaipsnio grįžimo į prieš krizinį lygį.
Kaip patys ukrainiečiai sako, jie pirmą kartą po 20-ies metų pasijuto vieningesni ir dabartinę situaciją palygina su 1990-aisiais Lietuvoje, kurios istorija jie žavisi. Manau, kad dabar Ukrainai atsitiesti yra geriausias laikas, tik reikia neprarasti iniciatyvumo, tikėjimo ir kantrybės.
- Ačiū už pokalbį.
