Vienas iš minėtų įstatymų projektų – Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) įstatymo pakeitimas, įtvirtinantis verslo solidarią atsakomybę už PVM sumokėjimą į biudžetą. Pagal dabartinius įstatymus už PVM sumokėjimą yra atsakingas prekių ar paslaugų pardavėjas. VMI rūpinasi, kad pardavėjas šią pareigą vykdytų. Tuo tarpu Vyriausybės pateiktame įstatymo projekte siūloma, kad atsakomybė už PVM sumokėjimą solidariai tektų visoms sandorio šalims. Projekte apibrėžta, kad visi prekių ar paslaugų teikimo sandoryje dalyvaujantys asmenys, žinoję arba turėję galimybę žinoti, kad už sandorį paskaičiuota PVM suma nebus sumokėta, laikomi solidariai atsakingais už mokesčio sumokėjimą. Seimas pataisai galutinai pritars arba nepritars artimiausiu metu.
Projekto autoriai teigia, jog minėta nuostata skirta PVM sukčiavimo atvejams. Tačiau projekto tekste apie PVM sukčiavimą nėra užsimenama. Solidarioji atsakomybė siejama su „žinojimu arba turėjimu žinoti, kad apskaičiuotas PVM nebus sumokėtas į biudžetą“.
Verslo atstovai LR Seimo Biudžeto ir Finansų komiteto posėdyje pasigedo aiškumo, taip pat iš esmės iškėlė klausimą, ar galima solidarioji atsakomybė viešojoje teisėje. Komiteto nariams buvo iškelti elementarūs klausimai dėl būsimo įstatymo taikymo praktikoje. Pavyzdžiui, kodėl kažkam nesumokėjus PVM, už jį turės sumokėti kiti asmenys, turėję komercinių santykių su PVM skolininku; kada bus laikoma, kad asmuo nesumokėjo PVM – iškart po deklaracijos pateikimo, po 10 dienų, po 20 darbo dienų ar po mėnesio ir t. t.; ar bus grąžinta išieškota PVM suma, jei praėjus, pavyzdžiui, metams ar dvejiems, PVM skolininkas ims ir sumokės; kaip bus paskirstyta nesumokėta PVM suma tarp susijusių įmonių; kodėl visa suma gali būti VMI pasirinkimu išieškota tik iš kažkurio vieno verslo partnerio; kokiais objektyviais principais bus atrenkamas tas laimingasis, kuriam bus suteikta garbė dar kartą sumokėti PVM.
Kilus diskusijai tarp komiteto narių, atsirado minčių, jog įstatymo tekstas turėtų būti aiškesnis. Buvo nuspręsta, jog būtina patikslinti įstatymo tekstą, atsakant į visus kilusius klausimus. Sprendimo paieška užtruko ne ilgiau kaip 30–60 sekundžių. Nuspręsta, kad aiškumas atsiras įrašius žodį „įrodyta“. Taigi, dabar solidarioji atsakomybė įmonėms bus pradėta taikyti, jeigu jos „žinojo arba įrodyta, jog turėjo žinoti, kad apskaičiuotas PVM nebus sumokėtas į biudžetą“. Ir paprasta, ir aišku, ir elementaru, ir jokių klausimų.
Už projektą pasisakantys politikai, viešojoje erdvėje nerausdami aiškina, kad šis įstatymas skirtas sukčiavimo atvejams ir tai bus nustatoma ir įrodoma ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau Seimo nario Gintaro Steponavičiaus pateiktas pasiūlymas dar trimis žodžiais patikslinti formuluotę, t. y. įrašyti į projektą, jog įrodyta turi būti baudžiamojo proceso tvarka, ir kad būtų aišku, kad tokia atsakomybė bus taikoma tik rimtų pažeidimų atvejais, komiteto narių buvo sutiktas su nepasitikėjimu. Likau nesupratęs kodėl. Matyt, staiga aiškumo pasidarė per daug.
Man tai primena tokią situaciją, kai tau pristato kažkaip supakuotą krėslą (kurio, tarp kitko tu neužsisakinėjai) ir laukia pinigų, tačiau praplėšus pakuotę, matosi, kad ten ne krėslas, o taburetė, be to, akivaizdžiai kyšo laidai pajungimui prie elektros srovės. Asmenys, pristatę tą prekę ir pajungę prie srovės, tave labai ramina, siūlo sėstis, aiškina, kad tau labai patiks ir nesupranta bei piktinasi, kodėl tu nesišypsai ir neskubi džiaugtis. Ir, nejučia kyla klausimas, kas čia ką apgauti bando ir kodėl.
Projekto aiškinamajame rašte gausu tokių „raminimų ir patikinimų“, nurodoma, kad šiuo projektu įgyvendinama ES PVM direktyva. Išanalizavus direktyvos tekstą, paaiškėjo, kad šiuo projektu vis dėl to ES direktyva nėra įgyvendinama. Teisingumo ministerijos pastabose aiškiai nurodoma, kad šiuo projektu, skirtingai nei teigia projekto autoriai, nėra įgyvendinamos ES direktyvos nuostatos, taip pat neaiškios solidariosios atsakomybės taikymo sąlygos ir galimybės bei kaip bus apskaičiuojamos ir paskirstomos PVM sumos tarp visų sandorių dalyvių.
Truputį keista, kad tokie, rimtų pasekmių verslui galintys turėti įstatymai, bus priimti be didesnių diskusijų, lyginant kiek pasipiktinimo sukėlė praėjusi ankstesnė „naktinė reforma“. Akivaizdu, kad verslo asocijuotos struktūros neturi pajėgumų susekti visą teisės aktų pakeitimų laviną, ypač kai tai susiję su specialių sričių reglamentavimu. Komiteto posėdyje vienas iš komiteto narių su rūpesčiu pasiteiravo, kaip įstatymo pataisos atsilieps paprastiems žmonėms. Į klausimą buvo atsakyta, kad šis įstatymas taikomas mokesčių mokėtojams, t. y. PVM mokėtojams. Šiuo atsakymu susirūpinimas buvo išsklaidytas. Mano žiniomis, PVM mokėtojai, taip pat yra ir gyventojų pajamų mokesčio, žemės, nekilnojamo turto ir aibės kitų mokesčių mokėtojai. Nesuprantu, kuo jie skiriasi nuo paprastų žmonių.