L.Valickas. Smulkieji kreditai saugesni „iš šešėlio“?

 (12)
Turbūt griūvančių bankų ir uždarinėjamų kredito unijų fone kalbėti apie smulkiuosius vartojimo kreditus nėra reikalo. Juk bene griežčiausiai Europoje reglamentuojamos, įmonių nuosavomis lėšomis (ne indėlininkų, kaip bankuose ar kredito unijose) teikiamos vartojimo kredito paslaugos nekelia ekonominės grėsmės visuomenei. Bankrutavus vartojimo kredito įmonei, mokesčių mokėtojai nebus verčiami nei jos „gaivinti“, nei jos įsipareigojimus padengti. Tad kodėl valstybės institucijos ruošiasi taikyti neadekvačius ribojimus smulkiojo verslo atstovams – smulkiųjų vartojimo kredito davėjams?
© DELFI (D.Sinkevičiaus nuotr.)

Lietuvos bankas nutarimu be eilės kitų ribojimų ketina patvirtinti „40-ies procentų taisyklę“, t.y. reikalavimą, kad prieš išduodama smulkųjį vartojimo kreditą įmonė turėtų patikrinti, ar besiskolinančio asmens bendra finansų įstaigoms grąžinama suma per mėnesį neviršija 40 proc. tvarių mėnesinių pajamų. Tokia planuojama taisyklė stebina rinkos dalyvius. Juk klientų mokumo vertinimas smulkiųjų vartojimo kreditų davėjų visada taikė privalomai – netinkamai įvertinusi kliento mokumą įmonė rizikuoja prarasti (neatgauti) nuosavas lėšas, todėl tai atidžiausiai vertinamas etapas prieš išduodant kreditą.

Tad kodėl „finansų rinkos prievaizdas“ tokį ribojimą vis tik siekia įvesti?

Apytiksliais skaičiavimais, šiuo vienu savo sprendimu Lietuvos banko valdyba 400 tūkst. Lietuvos gyventojų panaikintų galimybę pasiskolinti. Ir tikėtina, kad šiuos gyventojus prievarta nukreiptų skolintis iš „šešėlio“, t.y. iš neoficialiai vartojimo kreditus teikiančių įmonių ir fizinių asmenų. 400 tūkst. gyventojų – daug tai ar mažai? Įvairiais skaičiavimais tai yra bene trečdalis visų šiuo metu šalyje dirbančių asmenų.

Ar tokia finansų rinkos prievaizdo dovana pasaldintų komercinių bankų nūdieną ir garantuotų geresnes sąlygas vartotojams? Deja, besinaudojantys smulkiaisiais vartojimo kreditais niekada netaps bankų ar kitų „tradicinių“ finansų įstaigų klientais, o tik persikels į „šešėlį“ dėl priežasčių, kurias oficialioji statistika ir pareigūnai linkę nutylėti.

Viešai internete pagrindiniai šalies komerciniai bankai savo paskolų skaičiuoklėse brėžia labai aiškias ribas, kokį vartojamąjį kreditą gali tikėtis gauti eilinis banko klientas. Dažniausiai pamatysite minimalią 1 tūkst. litų kredito sumą, reikalavimą turėti bent 800-900 litų per mėnesį siekiančias nuolatines pajamas (po visų išlaidų), pasirinkti bent 3-5 mėnesių minimalų paskolos grąžinimo terminą. Ar daug tokius reikalavimus atitinkančių žmonių turime Lietuvoje? Oficialūs Lietuvos statistikos duomenys rodo, kad 2 iš 3 gyventojų tokius reikalavimus teoriškai atitinka ir gali tapti bankų klientais. O ką daryti likusiam trečdaliui šalies dirbančiųjų?

Ką daryti neturintiems nuolatinių pajamų, dirbantiems kintančiu grafiku ar sezoninį darbą, neturintiems darbo sutarties, o pajamas uždirbantiems pagal verslo liudijimą, individualios veiklos ar kitu pagrindu, išlaikomiems užsienyje dirbančių vaikų, tėvų, giminaičių ar pan.?

Pasitelkiant „40-ies procentų taisyklę“ neva siekiama „pažaboti“ smulkiųjų vartojimo kreditų rinkos augimą ir taip galimai apginti gyventojus nuo „prasiskolinimo“. Tuo tarpu Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos duomenimis (apibendrinti 13-os narių duomenys) tik 1-as iš 20-ies paslaugos vartotojų susiduria su sunkumais grąžinant pasiimtą kreditą, o kiti sėkmingai atsiskaito ir paslaugą vertina kaip neturinčią alternatyvų, t.y. komercinių bankų teikiamų vartojimo kreditų nelaiko šios paslaugos pakaitalu.

Ar teisinga, kad dėl 5 procentų klientų, kurie dėl nenumatytai pasikeitusių aplinkybių ar savo neatsakingumo, lengvabūdiškumo tapo skolingais, net iš 380 tūkstančių gyventojų bus atimta teisė kreiptis dėl trumpalaikio vartojimo kredito finansiniams srautams sureguliuoti? Ar teisinga, kad visi jie (vaizdžiai – visas Kauno mietas su priemiesčiais) neturės objektyvių galimybių ir kito būdo teisėtai kreiptis finansinės pagalbos, todėl bus priversti ieškoti „šešėlyje“ teikiamų finansinių paslaugų?

Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija ne kartą pabrėžė, jog būtina atidžiai analizuoti ir imtis efektyvių prevencinių priemonių, užkertančių kelią neatsakingam skolinimuisi. Socialiai atsakingo verslo skatinimas, įmonių narystė asociacijose, finansinis žmonių švietimas, vartotojų informavimas, atsakomybės už savo veiksmus jaunimui skiepijimas ir pan. yra tik keletas pavyzdžių, kaip efektyviai galima siekti to paties tikslo – pasverto ir atsakingo finansinio vartotojų sprendimo.

Deja, „40-ies procentų taisyklė“ šio tikslo pasiekti nepadės. Ją patvirtinus šiandieniniams smulkiųjų vartojimo kreditų vartotojams liks galimybė tik neatsakingai skolintis visiškai nereguliuojamame „šešėlyje“. Juk pinigų poreikis ligos atveju (vaistams, gydymui), komunaliniams mokesčiams, vaikų mokslams, automobilio ar smulkiam namų remontui ir kitoms, klientų dažniausiai įvardinamoms, reikmėms išliks. Tikėtina , jog neturėdami legalios alternatyvos visi jie skolinsis iš „šešėlio“. Žinoma, vienas iš sprendimų – ignoruoti šiuos 400 tūkst. piliečių ir jų teisėtus lūkesčius. Galbūt ši problema „finansų rinkos prievaizdui“ neaktuali, juk „šešėlyje“ teikiamos finansinės paslaugos – ne Lietuvos banko kompetencija.

Galbūt šie tūkstančiai žmonių niekada neišeis į gatves ir nedalyvaus piketuose dėl teisės gauti paslaugą, kurios jiems reikia. Tikėtina, kad ir teismų šviesos neišvys šešėlyje vykstantys sandoriai, o skolos bus išieškomos jas „išmušant“. Nebus net ir teorinių galimybių apskaičiuoti besiskolinančiuosius „šešėlyje“.

Tuo pat metu smulkiųjų vartojimo kreditų rinkos faktinis panaikinimas iškeltų ir dar vieną klausimą – kokį signalą būsimiems investuotojams siunčia Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos bankas? Kaip tai siejasi su Lietuva – saugia vieta ilgalaikėms investicijoms?

Naująja tvarka tarsi siekiama apsaugoti vartotojus ir juos „perkelti“ į tradicinių finansų įstaigų erdvę. Deja, rezultatas būtų kitoks – vietoj siekiamos vartotojų apsaugos jie atsidurtų „šešėlyje“. Tai nebus nauja situacija, tiesiog grįšime į kelerių metų praeitį, kai smulkieji kreditai buvo teikiami turguje, per skelbimus ant stulpo, laikraštyje ar dar kur nors, tik ne viešai, tik ne skaidriai ir tik be valstybinių įstaigų priežiūros.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Naujienos

D. Trumpas gaivina „Keystone“ ir Dakotos naftotiekių projektus (8)

JAV prezidentas Donaldas Trumpas antradienį pasirašė vykdomuosius potvarkius, pagal kuriuos atgaivinamas dviejų prieštaringai vertinamų naftotiekių tiesimas, tačiau pareiškė, kad dėl šių projektų turės būti iš naujo susiderėta.

Dėl kredito unijos „Žemaitijos iždas" veiklos informuota teisėsauga (4)

Kredito unija „Žemaitijos iždas“ nesilaikė teisės aktų reikalavimų tvarkydama buhalterinę apskaitą, todėl dėl kilusios grėsmės jos veiklos stabilumui ir patikimumui Lietuvos banko Priežiūros tarnyba iki šių metų kovo 31 d. apribojo kredito unijos veiklą ir paskyrė laikinąjį administratorių. Veiklos apribojimo (moratoriumo) metu kredito unija laikinai negali teikti finansinių paslaugų (įskaitant indėlių grąžinimą).

„Alibaba“ pardavimų prognozės – optimistinės (7)

Kinijos prekybos internetu milžinės „Alibaba Group Holding“ pardavimai pastaruoju metu smarkiai kilo, prie to prisidėjo lapkričio 11-ąją minima vadinamoji vienišių diena Kinijoje, kuri šalyje yra laikoma juodojo penktadienio atitikmeniu, skelbia BBC.

Europos Parlamento komitetas pritarė ES laisvosios prekybos sutarčiai su Kanada

Europos Parlamento (EP) Tarptautinės prekybos komitetas balsų dauguma pritarė Europos Sąjungos (ES)-Kanados laisvosios prekybos susitarimui. Šio komiteto, kurio narė yra ir Lietuvos atstovė Laima Andrikienė, pritarimas yra būtinas, kad laisvosios prekybos susitarimas būtų ratifikuojamas Europos Parlamento.

MTZ už buvusio atstovo skolas gali atitekti gamykla Lietuvoje (58)

„Minsko traktorių gamykla“ (MTZ) mėgina išsiieškoti skolas iš buvusio savo įmonės atstovo Lietuvoje, tačiau vietoj pinigų Baltarusijos įmonei gali atitekti Vilniaus grąžtų gamykla, rašo naviny.by.