L.Valickas. Smulkieji kreditai saugesni „iš šešėlio“?

 (12)
L.Valickas. Smulkieji kreditai saugesni „iš šešėlio“?
© DELFI (D.Sinkevičiaus nuotr.)

Turbūt griūvančių bankų ir uždarinėjamų kredito unijų fone kalbėti apie smulkiuosius vartojimo kreditus nėra reikalo. Juk bene griežčiausiai Europoje reglamentuojamos, įmonių nuosavomis lėšomis (ne indėlininkų, kaip bankuose ar kredito unijose) teikiamos vartojimo kredito paslaugos nekelia ekonominės grėsmės visuomenei. Bankrutavus vartojimo kredito įmonei, mokesčių mokėtojai nebus verčiami nei jos „gaivinti“, nei jos įsipareigojimus padengti. Tad kodėl valstybės institucijos ruošiasi taikyti neadekvačius ribojimus smulkiojo verslo atstovams – smulkiųjų vartojimo kredito davėjams?

Lietuvos bankas nutarimu be eilės kitų ribojimų ketina patvirtinti „40-ies procentų taisyklę“, t.y. reikalavimą, kad prieš išduodama smulkųjį vartojimo kreditą įmonė turėtų patikrinti, ar besiskolinančio asmens bendra finansų įstaigoms grąžinama suma per mėnesį neviršija 40 proc. tvarių mėnesinių pajamų. Tokia planuojama taisyklė stebina rinkos dalyvius. Juk klientų mokumo vertinimas smulkiųjų vartojimo kreditų davėjų visada taikė privalomai – netinkamai įvertinusi kliento mokumą įmonė rizikuoja prarasti (neatgauti) nuosavas lėšas, todėl tai atidžiausiai vertinamas etapas prieš išduodant kreditą.

Tad kodėl „finansų rinkos prievaizdas“ tokį ribojimą vis tik siekia įvesti?

Apytiksliais skaičiavimais, šiuo vienu savo sprendimu Lietuvos banko valdyba 400 tūkst. Lietuvos gyventojų panaikintų galimybę pasiskolinti. Ir tikėtina, kad šiuos gyventojus prievarta nukreiptų skolintis iš „šešėlio“, t.y. iš neoficialiai vartojimo kreditus teikiančių įmonių ir fizinių asmenų. 400 tūkst. gyventojų – daug tai ar mažai? Įvairiais skaičiavimais tai yra bene trečdalis visų šiuo metu šalyje dirbančių asmenų.

Ar tokia finansų rinkos prievaizdo dovana pasaldintų komercinių bankų nūdieną ir garantuotų geresnes sąlygas vartotojams? Deja, besinaudojantys smulkiaisiais vartojimo kreditais niekada netaps bankų ar kitų „tradicinių“ finansų įstaigų klientais, o tik persikels į „šešėlį“ dėl priežasčių, kurias oficialioji statistika ir pareigūnai linkę nutylėti.

Viešai internete pagrindiniai šalies komerciniai bankai savo paskolų skaičiuoklėse brėžia labai aiškias ribas, kokį vartojamąjį kreditą gali tikėtis gauti eilinis banko klientas. Dažniausiai pamatysite minimalią 1 tūkst. litų kredito sumą, reikalavimą turėti bent 800-900 litų per mėnesį siekiančias nuolatines pajamas (po visų išlaidų), pasirinkti bent 3-5 mėnesių minimalų paskolos grąžinimo terminą. Ar daug tokius reikalavimus atitinkančių žmonių turime Lietuvoje? Oficialūs Lietuvos statistikos duomenys rodo, kad 2 iš 3 gyventojų tokius reikalavimus teoriškai atitinka ir gali tapti bankų klientais. O ką daryti likusiam trečdaliui šalies dirbančiųjų?

Ką daryti neturintiems nuolatinių pajamų, dirbantiems kintančiu grafiku ar sezoninį darbą, neturintiems darbo sutarties, o pajamas uždirbantiems pagal verslo liudijimą, individualios veiklos ar kitu pagrindu, išlaikomiems užsienyje dirbančių vaikų, tėvų, giminaičių ar pan.?

Pasitelkiant „40-ies procentų taisyklę“ neva siekiama „pažaboti“ smulkiųjų vartojimo kreditų rinkos augimą ir taip galimai apginti gyventojus nuo „prasiskolinimo“. Tuo tarpu Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos duomenimis (apibendrinti 13-os narių duomenys) tik 1-as iš 20-ies paslaugos vartotojų susiduria su sunkumais grąžinant pasiimtą kreditą, o kiti sėkmingai atsiskaito ir paslaugą vertina kaip neturinčią alternatyvų, t.y. komercinių bankų teikiamų vartojimo kreditų nelaiko šios paslaugos pakaitalu.

Ar teisinga, kad dėl 5 procentų klientų, kurie dėl nenumatytai pasikeitusių aplinkybių ar savo neatsakingumo, lengvabūdiškumo tapo skolingais, net iš 380 tūkstančių gyventojų bus atimta teisė kreiptis dėl trumpalaikio vartojimo kredito finansiniams srautams sureguliuoti? Ar teisinga, kad visi jie (vaizdžiai – visas Kauno mietas su priemiesčiais) neturės objektyvių galimybių ir kito būdo teisėtai kreiptis finansinės pagalbos, todėl bus priversti ieškoti „šešėlyje“ teikiamų finansinių paslaugų?

Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija ne kartą pabrėžė, jog būtina atidžiai analizuoti ir imtis efektyvių prevencinių priemonių, užkertančių kelią neatsakingam skolinimuisi. Socialiai atsakingo verslo skatinimas, įmonių narystė asociacijose, finansinis žmonių švietimas, vartotojų informavimas, atsakomybės už savo veiksmus jaunimui skiepijimas ir pan. yra tik keletas pavyzdžių, kaip efektyviai galima siekti to paties tikslo – pasverto ir atsakingo finansinio vartotojų sprendimo.

Deja, „40-ies procentų taisyklė“ šio tikslo pasiekti nepadės. Ją patvirtinus šiandieniniams smulkiųjų vartojimo kreditų vartotojams liks galimybė tik neatsakingai skolintis visiškai nereguliuojamame „šešėlyje“. Juk pinigų poreikis ligos atveju (vaistams, gydymui), komunaliniams mokesčiams, vaikų mokslams, automobilio ar smulkiam namų remontui ir kitoms, klientų dažniausiai įvardinamoms, reikmėms išliks. Tikėtina , jog neturėdami legalios alternatyvos visi jie skolinsis iš „šešėlio“. Žinoma, vienas iš sprendimų – ignoruoti šiuos 400 tūkst. piliečių ir jų teisėtus lūkesčius. Galbūt ši problema „finansų rinkos prievaizdui“ neaktuali, juk „šešėlyje“ teikiamos finansinės paslaugos – ne Lietuvos banko kompetencija.

Galbūt šie tūkstančiai žmonių niekada neišeis į gatves ir nedalyvaus piketuose dėl teisės gauti paslaugą, kurios jiems reikia. Tikėtina, kad ir teismų šviesos neišvys šešėlyje vykstantys sandoriai, o skolos bus išieškomos jas „išmušant“. Nebus net ir teorinių galimybių apskaičiuoti besiskolinančiuosius „šešėlyje“.

Tuo pat metu smulkiųjų vartojimo kreditų rinkos faktinis panaikinimas iškeltų ir dar vieną klausimą – kokį signalą būsimiems investuotojams siunčia Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos bankas? Kaip tai siejasi su Lietuva – saugia vieta ilgalaikėms investicijoms?

Naująja tvarka tarsi siekiama apsaugoti vartotojus ir juos „perkelti“ į tradicinių finansų įstaigų erdvę. Deja, rezultatas būtų kitoks – vietoj siekiamos vartotojų apsaugos jie atsidurtų „šešėlyje“. Tai nebus nauja situacija, tiesiog grįšime į kelerių metų praeitį, kai smulkieji kreditai buvo teikiami turguje, per skelbimus ant stulpo, laikraštyje ar dar kur nors, tik ne viešai, tik ne skaidriai ir tik be valstybinių įstaigų priežiūros.

 
12
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Verslo naujienos

Paralyžiuotas teniso profesionalas iš sukurto verslo uždirba daugiau nei iš sporto iš „Forum One" (10)

2014 spalio mėn. 24 d. 11:43
Tai, kaip suvokiate save ir savo verslą, atsispindi jūsų įvaizdyje, sako lyderystės ir motyvacijos treneris Borisas Grundlas. Pranešėjas susirinkusiems pasakojo savo asmeninę istoriją: profesionaliu teniso žaidėju Vokietijoje buvęs vyras per nelaimingą atsitikimą liko paralyžiuotas, tačiau permąstęs savo galimybes pamatė, kuo jis gali būti naudingas kitiems žmonėms ir kodėl yra nepakeičiamas.

Bankai sunerimo dėl padėties (1)

2014 spalio mėn. 24 d. 11:26
Lietuvoje veikiančios finansų įstaigos pastaruosius dvejus metus didžiausia rizika laikiusios užsitęsusį mažų palūkanų laikotarpį, dabar labiausiai nerimauja dėl įtemptos geopolitinės padėties Rytų Europoje keliamos rizikos ir su ja susijusių sankcijų ekonominių padarinių, rodo Lietuvos banko atlikta apklausa.

Išsirinko, kam parduoti „Finastą“ (1)

2014 spalio mėn. 24 d. 10:26
Bankrutavusio banko „Snoras“ kreditorių komitetasnustatė minimalią „Finastos“ bankinės grupės pardavimo kainą ir pardavimo metodą bei įgaliojo bankroto administratorių užbaigti derybas su geriausią pasiūlymą pateikusiu investuotoju – investicijų bendrovės „Invalda LT” vadovaujamu konsorciumu.

K. Leontjeva: už tą patį mokame antrą kartą (23)

2014 spalio mėn. 24 d. 08:32
Kaetana Leontjeva
A.Solomino nuotr.
Paaiškėjus, kad žemės mokestį turi mokėti ir naujos statybos daugiabučiuose gyvenantys žmonės, Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Kaetana Leontjeva „Žinių radijui“ sakė, kad tai nėra pagrįstas mokestis ir natūralu, kad žmonės jo nesupranta.

Artėjant eurui bankuose daugėja indelių (17)

2014 spalio mėn. 23 d. 21:00
Artėjantis euras spaudžia greičiau apsispręsti, ką daryti su savo santaupomis. Bankininkai pastebi, kad santūrieji skuba dėti indėlius, nors palūkanos beveik nulinės, bet daugėja ir pradedančių investuoti, o savo pinigams jie ieško patrauklių rinkų, dažniausiai užsienio akcijų rinkose.