Tik tų aukso kasyklų darbininkai verkia kruvinomis ašaromis.

Nesuprato, ką darė

Raguvos gyventojų Airido ir Janinos Jakubauskų, Gintauto Skrebės ir dar bene devynių asmenų „sėkmės“ istorija prasidėjo 2008 metais. Tada buvo sunkmetis, žmonės ieškojo darbo ir atsirado galimybė užsidirbti.

„Labai reikėjo darbo. Iki tol dirbau miške, tad nusprendžiau eiti į lentpjūvę prašyti vietos. Pasikalbėjau su jos savininku Sauliumi Antanaičiu ir buvau pakviestas ateiti. Mane iš karto pristatė kapoti malkų“, – ilgą pokalbį su „Sekundės“ korespondente pradėjo A. Jakubauskas.

Jis su žmona Janina nusprendė paviešinti, kaip įkliuvo į įstatymų ir galbūt nesąžiningų asmenų pinkles.

„Labai džiaugiausi, kad galėjau dirbti. Draugavau su būsima žmona Janina ir labai norėjome pradėti normalų gyvenimą. Dar labiau buvau patenkintas, kai, pasibaigus darbo dienai, gaudavau tai 25, tai 30 litų. Netrukus darbo atsirado ir mano draugei. Bet oficialiai įdarbinti niekas neskubėjo“, – pasakojo Airidas.

Tuo metu lentpjūvėje, be S. Antanaičio, šeimininkavo ir kita jos savininkė – Lina Juknonienė. Praėjus kuriam laikui darbininkai, esą už gerą darbą, gavo vadovų pasiūlymą dirbti su verslo liudijimu. Mažai išsimokslinęs vyras prisipažino tuo metu net nesupratęs, ką reiškia tokia darbo forma, ir manęs, kad tai – įprastas įdarbinimas.

„Darbdaviai mus nuvežė į kažkokią vietą. Tik vėliau supratau, kad tai buvo Valstybinė mokesčių inspekcija. Ten pagal nurodymus užpildėme dokumentus pačiam pigiausiam verslo liudijimui. Už kelis litus mums nupirko čekių knygeles, jas Saulius su Lina pasiliko sau. Mes net nesupratome, kam jos reikalingos“, – nuosekliai dėstė pašnekovas.

Kaip tvirtino vyras, visas jo ir žmonos darbas būdavo skaldyti malkas ir dar kartais pasirašyti geltonus lapelius, kaip vėliau paaiškėjo, čekius. O juose sumos siekė tūkstančius litų.
„Aš net nenumaniau, kad tai man skirti pinigai, ir nieko neįtariau.

Maniau: jeigu liepia darbdavys pasirašyti, tai taip reikia. Lapeliuose nurodytos sumos siekė 20 tūkstančius ir daugiau litų. Mano žmonos pasirašytuose čekiuose per metus susikaupė net 70 000 litų. Aišku, tų pinigų mes nematėme – gaudavome, kaip ir visi, apie tūkstantį litų atlyginimą“, – kalbėjo A. Jakubauskas.

Pašnekovas pasakojo, kad darbdaviai jam su žmona parūpino banko korteles, bet jų neatidavė. Vėliau paaiškėjo, kad sąskaitose buvo daug pinigų. Tik jų kortelių savininkai nė regėt neregėjo.

Tapo verslininkais


Staiga „praturtėję“ sutuoktiniai po metų pateko į Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) akiratį. Išsigandę žmonės nuvyko į valstybės tarnybą pasiaiškinti ir, kaip patarė jų darbdaviai, išdėstė, kad neva įmonė, kuriai tiekė malkas, beveik bankrutuoja – joje vien sumaištis ir nieko negalima rasti.

Toks pamokymas tikriausiai leido išsukti uodegas aferos sumanytojams, o nieko nesuprantantys darbininkai užsitraukė kaltę.

Jiems buvo paaiškinta, kad, turint tokį verslo liudijimą, tiekti paslaugas medienos gamintojui negalima.

„Mes kapojome malkas, kaip liepė Lina ir Saulius. O kam jie jas gabeno, nežinojome. Čekiuose buvo rašoma, kad mums tuos didelius pinigus moka kita įmonė“, – sakė pašnekovas.

Kaip vėliau paaiškėjo, raguviškiai malkas tiekė bendrovei „LITA Intertrading“. Taip paprastiems malkų kapotojams buvo „prisiūta“ medienos gamyba, kurios jie negalėjo vykdyti, ir apskaičiuoti šios veiklos pajamų mokesčiai.

Visa alga – skolai

Dėl tokio pažeidimo raguviškiai tapo skolingi valstybei.

„Kai mus pradėjo gąsdinti nesumokėtais mokesčiais, darbdaviai iš pradžių liepė nebijoti ir nekreipti dėmesio. Bet 2012 metais viskas tapo rimta. Sužinojęs, kad valstybei esu skolingas apie septynis tūkstančius eurų, o žmona – dešimt tūkstančių eurų su visomis palūkanomis, apsiverkiau. Iš ko mums, vargšams, tokias sumas gauti?“ – verslo kulminacija tapusią akimirką prisimena vyras.
Jakubauskų šeimą pasivijo ir „Sodros“ skolos už verslą.

Dabar abu sutuoktiniai dirba kitoje įmonėje, augina neįgalų mažametį vaiką. J. Jakubauskienė sutiko su VMI ir „Sodros“ pasiūlymu išsimokėti skolą per tam tikrą laiką. Dabar ji valstybei kas mėnesi atiduoda visą savo 300 eurų algą.

Sodrai“ turiu grąžinti skolą per metus, Mokesčių inspekcijai – per penkerius metus. Gyvenam iš vyro 280 eurų algos. Jei jis sutiktų mokėti skolas, neturėtume nieko“, – verkė J. Jakubauskienė.

Buvę darbdaviai nuo Jakubauskų, pasak sutuoktinių, nusisuko. Nors L. Juknonienė dirba visai šalia nukentėjusiųjų, pasak pašnekovų, stengiasi nesirodyti akyse, o apie jų rūpesčius ir girdėti nenori.

„Dar dirbdamas pas Liną girdėjau jos ir kito savininko pokalbį, kad nereikėtų į čekius rašyti tokių didelių sumų, nes bus blogai. Kilo įtarimas, kodėl taip šneka, bet nieko nesupratau ir nedrįsau klausti. Viskas baigdavosi pasirašius tuos lapukus – grįždavau toliau kapoti“, – dejavo J. Jakubauskienė.

Pasak sutuoktinio, jo žmona labai patikli ir mokėsi specialiojoje mokykloje. Abu raguviškiai prisipažino, kad tikėjo viskuo, ką sakė darbdaviai.

Tyrimas nutrauktas

Daugiau nei 7 000 eurų skolą jau metus bando sumažinti ir kitas raguviškis – Gintaras Skrebė.

Jis „Sekundei“ papasakojo tą pačią istoriją, kaip, įsigijęs verslo liudijimą, tapo stambiuoju verslininku.

Vyras įsidarbino S. Antanaičio ir L. Juknonienės lentpjūvėje, naudojosi jų įrankiais, medžiagomis, pasirašydavo čekiuose, bet negaudavo juose nurodyto uždarbio.

Panašias sumas valstybei turi padengti ir daugiau šio miestelio gyventojų.

Praėjus aštuoneriems metams nuo vykdytos veiklos kai kurie skolininkai išdrįso teisybės ieškoti teisme. Tačiau viskas užstrigo Panevėžio apygardos prokuratūroje.

A. Jakubauskas su žmona ir Stasys Kulbokas praėjusią vasarą pateikė pareiškimus pradėti ikiteisminį tyrimą savo buvusių darbdavių – L. Juknonienės ir S. Antanaičio – atžvilgiu dėl galbūt padarytų nusikalstamų veiksmų, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo.

Šiuos asmenis buvę darbuotojai kaltina sukčiavus, neteisėtai naudojus banko korteles, klastojus dokumentus, vedus apgaulingą apskaitą.

Tačiau pritrūkus įrodymų ikiteisminis tyrimas rugsėjį nutrauktas.

„Mums padeda advokatas. Dabar mes kreipėmės į Aukščiausią Teismą Vilniuje dėl patirtos skriaudos. Nebežinome, kaip kitaip pasiekti teisybę, todėl nusprendėte prabilti. Susirasti naują darbą ateityje mums bus labai sunku – bijome buvusios darbdavės keršto. Rodos, niekas nebesiseka…“ – skundėsi A. Jakubauskas.

Nedarbino, nerašė ir netikrino

„Iš kur tokie pinigai, kad gali kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą, – tokiais žodžiais „Sekundę“ pasitiko pareiškėjų apkaltinta verslininkė L. Juknonienė. – Ne kartą tais metais girdėjau, kad Airidas pragėrė tris tūkstančius, penkis tūkstančius litų.“

Šioje byloje verslininkė save laiko tokia pačia nukentėjusia, kaip ir minėti raguviečiai. Kaip teigė moteris, ji taip pat 2009 metais įsigijo verslo liudijimą, susijusį su malkų gamyba, ir teikė produkciją UAB „LITA Intertraiding“. O šiai esą nesumokėjus mokesčių, L. Juknonienė taip pat liko skolinga valstybei.

„Kiek galima mane šmeižti? Jie pas mane tada nedirbo. Yra sutartis, kad tik 2010 metais juos įsidarbinau įmonėje „Eksmeda“. Iki tol visi dirbome su verslo liudijimais“, – tvirtino verslininkė.

Ji teigė nežiūrėdavusi, kiek kiti malkų kapotojai gaudavo pinigų – kiek jų buvo nurodyta čekiuose. Be to, pašnekovė tikino neliepusi nieko pasirašinėti.

„Kaip galėjau ką nors rašyti, jeigu jų čekių knygelių neturėjau. O jei jas mano patalpose ir laikė, tai aš nieko neliečiau“, – piktinosi L. Juknonienė.

A. Jakubauską buvusi darbdavė apibūdino kaip niekam tikusį žmogų – šis esą ateidavo į darbą, kada sugalvodavo, pasiimdavo atostogų ir kreipdavosi į Darbo biržą. O jos įmonė „Eksmeda“ esą ir dabar stabiliai dirba.

Įklampino „mafiozas“

Buvęs darbdavys S. Antanaitis nei Jakubauskų, nei kitų savo buvusių darbuotojų nelinkęs smerkti. Jis taip pat prisipažintas padaręs žalą valstybei, nes, kaip ir visi, tiekė malkas turėdamas verslo liudijimą.

„Jau dvejus metus bandau įrodyti, kad nei aš, nei kiti mano darbuotojai nepadarėme jokios žalos. Man, kaip ir kitiems, apskaičiuota apie 6 000 eurų skola su palūkanomis. Visa bėda, kad mes nežinojome, jog malkas tiekiame medžio gamybos įmonei.

Pasirodo, jei ji gamina malkas, tai negali tokių pačių paslaugų pirkti iš patentininkų. O ką mums, žmogeliams su kirviais, suprasti apie tai. Atvažiavo „mafiozas“ į kiemą, pasakė, kad reikia malkų, ir dirbam“, – kalbėjo S. Antanaitis.

Jis teigė težinojęs, kad įmonė „LITA Intertrading“ tik parduoda medieną ir nevykdo gamybos.

„VMI nustatė, kad ta įmonė, būdama gamintoja, užsitraukė didžiulę baudą. Šią bendrovė apskundė teismui, ir Mokesčių inspekcija atsisuko į mus, vargšelius“, – aiškino pašnekovas.

S. Antanaitis dėl viso šio ginčo ir skolų kaltina tik VMI. Ši esą nesugebėjo išsiaiškinti, kas ką apgavo, ir nuskriaudė pačius silpniausius.

„Nekaltinų darbininkų – jie iš nevilties nebežino, ką daryti. Aš taip pat dvejus metus bandžiau rasti teisybę, bet nuleidau rankas“, – visą istoriją apvertė verslininkas.

Smulkiųjų verslininkų ir medžio įmonės ginčą, anot jo, sprendė Ginčų komisija Vilniuje bei teismas. Bet skolos liko kaip buvusios.

Pakalbinti UAB „Lita Intertrading“ atstovų nepavyko. Panevėžio apygardos teismas 2016 metai priėmė pareiškimą iškelti šiai įmonei bankroto bylą.

Pasinaudoti nesunku

Raguvoje šio miestelio gyventojų istorija graudina visus. Kalbinti žmonės tiki, kad Airidas su žmona ir kiti darbininkai meluoti negalėtų. Kai kurie šioje istorijoje nukentėję asmenys, anot jų, jau mirę.

Tačiau visa Raguva palaiko ir taip gyvenimo nelepintus žmones, kurie pateko į itin keblią situaciją.

„Iš pradžių netikėjau, kad taip gali būti. Bet prieš metus pas mane atėjo Airidas ir viską papasakojo. Jis nėra baigęs mokslų, mąsto lėčiau, vyrui trūksta žinių. Pasinaudoti juo tikrai nebuvo sunku“, – „Sekundei“ tvirtino Raguvos seniūnas Juozas Skorulskis.

Jis prisimena, kad A. Jakubauskas tik įsidarbinęs pasigyrė tapęs netgi įmonės direktoriaus pavaduotoju. Tai, pasak seniūno, gal buvo tik žabangos, kad žmogus pasirašytų reikalingus dokumentus. O darbininkas nieko nesuprato.

„Galiu tik patikinti, kad tai darbštūs žmonės, alkoholiu nepiktnaudžiauja“, – apie Jakubauskus sakė seniūnas.

J. Skorulskis gaili tų gyventojų, bet kaip jiems padėti, nežino. Gavęs vienkartinę 100 eurų pašalpą, anot jo, žmogus nuostolio neatlygins.

Seniūnas pasidžiaugė, kad jo seniūnijos gyventojai stengiasi nepasiduoti ir dirba. Šiame miestelyje, pasak jo, veikia nemažai įmonių ir bedarbių liko visai nedaug.

Socialines pašalpas Raguvoje gauna tik 16 gyventojų.

Tyčia paverčia verslininkais

Pagal Jakubauskams pateiktą Panevėžio apygardos prokuratūros medžiagą VMI 2011 metais patikrino UAB „LITA Intertrading“, surašė aktą ir nurodė sumokėti mokesčius.

Vėliau sprendimas panaikintas, tyrimas pakartotas ir po dvejų metų bendrovei apskaičiuotus mokesčius pavesta sumokėti fiziniams asmenims – tai yra darbininkams.

„Jūsų minimu atveju buvo atliktas bendrovės patikrinimas. Nustatyta, kad bendrovei paslaugas teikė turintys verslo liudijimus gyventojai, jų veikla sutapo su veikla (malkų ir kito biokuro gamyba), kurią faktiškai vykdė bendrovė.

Jai paslaugas teikę gyventojai per patikrinimą inspektoriams tvirtino, jog jie patys įsigijo verslo liudijimus, su kuriais ir dirbo, ir veiklą vykdė savarankiškai. Tokiu atveju, kai gyventojas, dirbantis su verslo liudijimu, teikia paslaugas įmonei, iš pastarosios gautos pajamos turi būti deklaruotos ir sumokėti privalomi mokesčiai“, – Raguvos kriminalą „Sekundei“ paaiškino Panevėžio apskrities VMI Kontrolės departamento direktoriaus pavaduotojas Vidas Osipovas.

Pasak jo, Mokesčių inspekcija yra nustačiusi ne vieną panašų atvejį, kai bendrovės, siekdamos išvengti mokesčių, faktiškai įmonėje dirbančius žmones (statybininkus, medienos apdirbėjus, nekilnojamojo turto perleidimo tarpininkus, draudimo brokerius ir kt.) paverčia individualiąją veiklą vykdančiais verslininkais.

Taip jos stengiasi atsikratyti prievolių, susijusių su gyventojų pajamų mokesčio, socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimu.

Tačiau įstatymai numato, kad gyventojo pagal verslo liudijimą vykdoma veikla negali sutapti su veikla, kurią vykdo įmonė, pavyzdžiui, medienos ruošos bendrovėje negali dirbti asmenys su verslo liudijimais, suteikiančiais teisę atlikti medienos ruošos darbus.

„Panašiai buvo išaiškinta viena medienos ruošos bendrovė, kuri, vengdama mokesčių, miško darbams atlikti samdė medkirčius, įregistravusius individualiąją veiklą.

Tikrinant nustatyta, kad medkirčiams, kurie pagal neterminuotas sutartis buvo samdomi įmonės užsakovų miško ruošos darbams atlikti, kas mėnesį reguliariai buvo mokamas atlygis.

Įvertinus bendrovės sandorius su individualiąją medienos ruošos veiklą įregistravusiais gyventojais paaiškėjo, kad tokia veikla turėjo darbo santykiams būdingų požymių, o gyventojų gautos pajamos neatitiko individualiajai veiklai nustatytų požymių“, – panašų pavyzdį pateikė V. Osipovas.

Minėtu atveju, pasak pavaduotojo, miško darbams pasamdyti gyventojai, tapę nuolatiniais bendrovės „subrangovais“, apibrėžtą laiką dirbdavo jos nurodytame miško plote, į darbo vietą buvo vežami įmonės transportu, juos aprūpindavo darbo priemonėmis.

Medkirčiai, be kita ko, buvo įsipareigoję darbo vietoje laikytis darbuotojų saugos ir kitų reikalavimų, o įvykus nelaimingam atsitikimui darbe – atlyginti žalą ir patys incidentą ištirti. Tokius atvejus Mokesčių administratorius vertina kaip darbo santykių slėpimą, ir už tai tenka atsakomybė įmonei.

„Santykiai tarp šalių – darbdavio ir darbuotojo, bendrovės ir jai paslaugas teikiančių asmenų ir pan. – turi būti įforminti atsižvelgiant į tikrąjį jų turinį, pagal kurį ir turi būti apskaičiuojami bei sumokami mokesčiai“, – kaip darbuotojams išvengti bėdų patarė V. Osipovas.