Biudžetas, biudžetas ir dar kartą biudžetas – būtent nesubalansuotas valstybės biudžetas šiuo metu yra Lietuvos ekonomikos Achilo kulnas. Kitaip tariant, kol kas viskas vyksta pagal pasakos apie tris Baltijos šalių paršelius – Litnifą, Latnafą ir Estnufą – siužetą. Estnufas, pats nuovokiausias paršelis, suprato, kad žiemai reikia ruoštis vasarą, tad ekonomikos pakilimo metais (2002–2007) ne išlaidavo, o priešingai – kaupė finansinius išteklius blogesniems laikams. Tad atėjus ekonomikos nuosmukiui Estnufas sugebėjo išlaikyti žemą skolos lygį ir išvengė skolinimosi milžiniškomis krizinėmis palūkanomis. Litnifas ir Latnufas – priešingai, ekonomikos pakilimo metais nesilaikė fiskalinės drausmės ir išlaidavo į kairę ir į dešinę, tad atėjus ekonominiam sunkmečiui buvo priversti brangiai sumokėti už savo trumparegiškumą. Latnafas buvo priverstas prašyti tarptautinių kreditorių pagalbos ir keleriems metams atidavė savo namelio ūkio valdymą į užsienio kreditorių rankas, o Litnifas (pats drąsiausias ir savarankiškiausias paršelis) nusprendė įveikti ekonominę žiemą savo jėgomis – brangiai skolinosi trūkstamas lėšas iš panikos apimtų užsienio rinkų.
Tačiau kas buvo, tas pražuvo, kapstytis po praeitį ir vertinti vienos ar kitos valstybės kovos su krize strategiją nėra šio straipsnio tikslas, juolab kad žvelgiant iš šios dienos perspektyvų situacija gali atrodyti visiškai kitaip nei prieš kelerius metus, kai reikėjo priimti lemiamus sprendimus. Kai kas nors nepavyksta, dažnai išgirstame atsakymą „Aš taip ir sakiau, kad taip bus“, tačiau šis pasakymas neturi didelės pridėtinės vertės, nes dažnai jau nebegalima nieko pakeisti... Tačiau iš savo klaidų vis dėlto reikia mokytis, o geriausios klaidos yra tos, kurias padarai pats. Tad pagrindinis šio straipsnio klausimas toks: ar mes ko nors pasimokėme iš savo klaidų, ar ir toliau lipsime ant to paties grėblio? Jei jau kitais metais ateitų ekonominė krizė, ar Lietuva būtų pasiruošusi atlaikyti ją savo jėgomis kaip Estnufas, ar būtų priversta prašyti tarptautinių kreditorių paramos kaip Latnafas, ar vėl lipti ant to paties grėblio ir milžiniškomis palūkanomis skolintis iš panikos apimtų finansų rinkų kaip Litnifas?
Lietuva vėl lipa ant to paties grėblio
Atsakymas į šį klausimą, deja, yra toks: Estija išmoko pamoką jau per 1998 m. Rusijos ekonominę krizę, Latvija – per 2008 m. pasaulinę ekonominę krizę, o Lietuva, atrodo, dar nepasimokė ir yra vėl pasirengusi lipti ant to paties grėblio. Tad atėjusi nauja ekonominės krizės banga (o pasaulio ekonomikos vandenynas dar toli gražu nėra, tiksliau – niekada ir nebuvo, nurimęs) Lietuvą vėl užkluptų nepasiruošusią ir priverstų arba vėl brangiai skolintis pinigus iš panikos apimtų pasaulinių finansų rinkų, arba prašyti tarptautinių institucijų pagalbos, arba bankrutuoti...
Pirma, Lietuvos biudžeto deficitas yra didžiausias iš visų Baltijos valstybių. Štai 2012-aisiais valdžios sektoriaus deficitas Estijoje siekė vos 0,3 proc., Latvijoje – 1,2 proc., Lietuvoje – net 3,2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Prognozuojama, kad šiais metais Latvijoje ir Estijoje biudžeto deficitas bus beveik subalansuotas, o Lietuvoje dėl prastesnio negu planuota pridėtinės vertės (PVM) ir akcizo mokesčių surinkimo biudžeto deficitas vėl sieks apie 3 proc. BVP. Jei biudžeto deficitas šiais metais viršys 3 proc. BVP ribą, apie eurą 2015 m. Lietuvai teks tik pasvajoti. Beje, deficito lyginimas su šalies BVP yra klaidinantis, nes šalies biudžeto pajamos nebūtinai tiesiogiai priklauso nuo BVP – labiau nuo to, kaip sekasi surinkti mokesčius į biudžetą, tad biudžeto deficitą tikslingiau būtų lyginti su biudžeto pajamomis. Tokiu atveju Lietuvos deficitas 2012 m. siekė 10,1 proc. biudžeto pajamų ir buvo dešimtas didžiausias visoje ES (didesnis negu Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje ar Vengrijoje). Palyginkime: Estijoje deficitas siekė vos 0,8 proc. biudžeto pajamų, Latvijoje – 3,4 procento. Vaizdžiai tariant, praėjusiais metais kas dešimtas išleistas Lietuvos valstybės biudžeto litas buvo skolintas.
Antra, Lietuvai labai prastai sekasi surinkti mokesčius. Nors mokesčių tarifai visose Baltijos šalyse panašūs, Estijai ir Latvijai daug geriau sekasi rinkti mokesčius negu Lietuvai. Štai pagal mokesčių pajamų ir BVP santykį 2011 m. Lietuva nukrito į paskutinę (!!!) vietą visoje ES, į priekį praleido net valstybes, turinčias itin didelę šešėlinę ekonomiką, tokias kaip Bulgarija, Rumunija ar Latvija. Būtent prastas mokesčių surinkimas paaiškina, kodėl biudžeto deficitas, palyginti su BVP, neatrodo toks didelis, tačiau, palyginti su biudžeto pajamomis, jis yra vienas didžiausių Europoje. Beje, įdomu tai, kad padidinus PVM ir kitų mokesčių tarifus 2009 m., mokesčių ir BVP santykis ne padidėjo, kaip buvo tikėtasi, o sumažėjo (!!!). Taigi, galima konstatuoti, kad padidinus mokesčių tarifus buvo pasiektas atvirkštinis variantas – surinkta ne daugiau, o mažiau mokesčių. Užtat mokesčių pakėlimas kaip rudeninis lietus išaugino nuodingą šešėlinės ekonomikos musmirę, kurios niekaip nepavyksta pažaboti. Beje, Estijoje pakėlus mokesčių tarifus mokesčių pajamų ir BVP santykis padidėjo, tad mokesčių kėlimo taktika krizės metais šioje šalyje, priešingai negu Lietuvoje, bent iš dalies pasiteisino.
Trečia, Lietuvai labai prastai sekasi mažinti biudžeto išlaidas. Palyginkime: Latvija per trejus metus (2008–2011) sugebėjo sumažinti biudžeto išlaidas net 13 proc., Estija – 5 proc., Lietuva – vos 1 procentu. Įdomu tai, kad 2012 m. Lietuvos biudžeto išlaidos buvo vos 2 proc. mažesnės negu švaistūniškais 2008-aisiais. Tad Lietuvai prasčiau negu kitoms Baltijos sesėms sekasi kontroliuoti tiek biudžeto išlaidas, tiek pajamas.
Ketvirta, Lietuvai prasčiau sekasi mažinti biurokratinį aparatą. Nuo 2008 iki 2012 m. privačiajame sektoriuje dirbančių gyventojų skaičius Lietuvoje ir Latvijoje sumažėjo atitinkamai 18 ir 22 proc., o valdininkų – atitinkamai 10 ir 30 procentų. Tad Latvija valdininkų skaičių mažino gerokai sparčiau, negu mažėjo darbuotojų privačiajame, tai yra mokesčius mokančiame, sektoriuje (ne be Tarptautinio valiutos fondo pagalbos), o Lietuvoje atvirkščiai – valdininkų skaičius mažėjo gerokai lėčiau negu privačiojo sektoriaus darbuotojų. 2008 m. 100 privačiojo sektoriaus darbuotojų Lietuvoje tekdavo 7 valdininkai, o 2012 m. jų skaičius išaugo iki 7,6. Latvijoje tuo pačiu metu šis santykis sumažėjo nuo 9,8 iki 8,9. Įdomu ir tai, kad nežymiai mažėjantis valdininkų skaičius Lietuvai netrukdė mažinti kitų viešojo sektoriaus darbuotojų skaičiaus: štai švietimo ir sveikatos apsaugos sričių darbuotojų skaičius mažėjo gerokai sparčiau negu valdininkų (priešingai negu Latvijoje).
Penkta, Lietuvos valstybės skola yra didžiausia iš visų Baltijos valstybių: 2013 m. pirmą ketvirtį Estijoje ji siekė 10 proc., Latvijoje – 39,1 proc., Lietuvoje – net 40,8 proc. BVP. Turint omenyje, kad Lietuvos biudžeto deficitas yra didžiausias iš visų Baltijos valstybių, Lietuvos skola artimiausiu metu turėtų išlikti didžiausia. Įdomu tai, kad jei valstybės skolą palygintume ne su šalies BVP, o su biudžeto pajamomis (būtent šios pajamos yra ir ateityje bus naudojamos grąžinant valstybės skolą), tuomet Lietuvos skolos ir biudžeto pajamų santykis 2012 m. buvo 124 proc., tai yra, norint grąžinti valstybės skolą, Lietuvai reikėtų 15 mėnesių neišleisti nė lito biudžeto pajamų. Latvijoje šis santykis buvo 117 proc., Estijoje – vos 27 procentai. Tad, žvelgiant iš šios perspektyvos, teiginys, kad Lietuvos skola yra maža, praranda savo žavesį.
Kas gali atsitikti užlipus ant grėblio?
Ne veltui sakoma, kad istorija mus moko, kad mes nesimokome iš istorijos, tačiau aš vis dėlto norėčiau atsiversti istorijos vadovėlį ir pažvelgti, kas gresia Lietuvos ekonomikai, jei ji nesutvarkys savo viešųjų finansų. Kadangi 2008–2009 m. Lietuva savo kailiu patyrė, kuo gali grėsti neatsakingai vykdoma valstybės biudžeto politika, norėčiau tik labai trumpai priminti biudžeto deficito padarinių šalies ekonomikai ABC.
Pirma, kuo didesnis valstybės biudžeto deficitas, tuo daugiau reikia skolintis. Antra, kuo daugiau reikia skolintis, tuo didesnė valstybės skola. Trečia, kuo didesnė valstybės skola, tuo brangiau kainuoja jos valdymas. Ketvirta, kuo brangiau kainuoja jos valdymas, tuo mažiau lėšų lieka būtinoms valstybės funkcijoms, pavyzdžiui, sveikatos apsaugai, švietimui, viešajai tvarkai. Penkta, kuo mažiau lėšų lieka būtinoms valstybės funkcijoms, tuo didesnis tampa valstybės biudžeto deficitas. Šešta, kuo didesnis valstybės biudžeto deficitas, tuo didesnė tikimybė, kad valstybė įsisuks į augančios skolos ir mažėjančių biudžeto pajamų spiralę, kol galų gale niekas nebenorės tokiai valstybei skolinti ir jos neišvengiamai lauks bankrotas. Lietuvos ekonomikai toks viešųjų finansų raidos scenarijus darytų milžinišką žalą.
Pirma, tiek užsienio, tiek ir vietos investuotojai nenorės investuoti į šalį, kurios galbūt laukia bankrotas. Šį teiginį puikiai iliustruoja tai, kad 2013 m. mažiausias investicinis aktyvumas visoje ES yra būtent Kipre, Graikijoje ir Airijoje – šalyse, turinčiose didžiausią biudžeto deficitą ir skolą visoje ES. Šiuo metu Lietuvos bankroto tikimybė per artimiausius penkerius metus siekia kiek mažiau negu 2 proc. – kone du kartus mažiau negu krizės krečiamos Ispanijos ir Italijos, tačiau gerokai daugiau negu pagrindinių Lietuvos regioninių konkurenčių Estijos, Lenkijos, Čekijos ar Slovakijos, o ką jau kalbėti apie Skandinaviją.
Antra, biudžeto deficitas signalizuoja, kad bandydama didinti biudžeto pajamas ateityje valstybė gali nuspręsti didinti mokesčius, tad investuotojai mieliau investuoja į tas šalis, kurios turi mažesnį skolos ir deficito lygį. Lietuva šiame kontekste atrodo itin prastai. Lietuvių darbuotojai yra kone labiausiai apmokestinti visame pasaulyje, tačiau pagal surenkamų mokesčių ir BVP santykį mūsų šalis yra paskutinėje vietoje visoje ES. Priežastys paprastos, aiškios, daug kartų aptartos ir visiems žinomos: didelė dalis mokesčių naštos Lietuvoje tenka samdomiems darbuotojams (ypač gaunantiems mažesnes pajamas), o turtas, vartojimas ir kitos gyventojų pajamos yra menkai apmokestinamos. Tokia mokesčių sistema skatina šešėlinės ekonomikos augimą, demotyvuoja sąžiningai mokesčius mokančius gyventojus ir ilgainiui iškreipia visą ekonomikos struktūrą. Pavyzdžiui, minimalų darbo užmokestį gaunantis darbuotojas per metus į rankas gauna 9 900 litų, o mokesčių sumoka 5 850 litų, tai yra jo efektyvus pajamų mokesčio tarifas yra 37 proc. (įskaitant „Sodros“, gyventojų pajamų ir sveikatos mokesčius). Išties įspūdinga, vertinant tai, kad ne su darbo santykiais susijusias pajamas gaunantys gyventojai, pavyzdžiui, akcininkai, investuotojai, nekilnojamojo turto spekuliantai, retai kada moka didesnius negu 20 proc. siekiančius mokesčius, be to, dalis jų mokesčių beveik visai nemoka. Kitaip tariant, vertinant per mokesčių sistemos prizmę, dirbti (bent jau oficialiai) Lietuvoje neapsimoka dėl regresinės ir nesąžiningos mokesčių sistemos. Tačiau dar blogiau tai, kad esama mokesčių sistema grįsta principu „Viena ranka duoda, kita atima“, kai dėl didelės mokesčių naštos minimalų darbo užmokestį gaunantys darbuotojai nesugeba užsitikrinti oraus gyvenimo, tad valstybė, neva gelbėdama nuskriaustuosius (kuriuos, beje, pati ir nuskriaudžia atimdama daugiau negu trečdalį „oficialaus“ darbo užmokesčio), sugalvoja įvairių neva labiausiai nepasiturinčių šalies gyventojų padėtį gerinančių (iš tiesų, verslininkų padėtį gerinančių) mokesčių lengvatų, tokių kaip PVM lengvata šildymui ar nulinis importuojamų gamtinių dujų akcizų mokestis. Tad Lietuvos mokesčių sistemą reikėtų skubiai reformuoti, tačiau didelis biudžeto deficitas naudojamas kaip pasiteisinimas nesiimti tokių reikalingų ir svarbių mokesčių struktūros reformų. Štai Latvija ir Estija patvirtino planus toliau mažinti gyventojų pajamų mokestį, o Lietuva kol kas trypčioja vietoje ir kitais metais apsiribos vos 100 litų didesniu neapmokestinamuoju pajamų dydžiu. Jei Latvijos ir Estijos vykdoma valstybės biudžeto politika padės joms įgyvendinti planus ir sumažinti pajamų mokesčius, šios šalys ilgainiui taps konkurencingesnės už Lietuvą ir tai padės joms pritraukti daugiau investicijų bei specialistų. Egzistuoja reali grėsmė, kad Lietuva trypčios vietoje ir toliau vengs reformuoti jai netinkančią ir ekonomiką iškraipančią mokesčių sistemą.
Trečia, biudžeto deficitas signalizuoja, kad ateityje valstybė gali mažinti jai svarbių funkcijų, tokių kaip sveikatos apsauga, švietimas ir viešoji tvarka, finansavimą. Taigi, šios specialybės taps dar nepatrauklesnės geriems specialistams, o tai skatins jų emigraciją arba migraciją į privatųjį sektorių. Pavyzdžiui, Lietuva praranda milžiniškas lėšas dėl to, kad mūsų studentai išvažiuoja mokytis svetur, užuot likę Lietuvoje, ypač jei studijuojama ne pačiuose geriausiuose užsienio universitetuose. Kita vertus, mažėjant finansavimui, gali prastėti šių paslaugų kokybė, tad gyventojai taps dar labiau demotyvuoti mokėti mokesčius į valstybės biudžetą.
Ketvirta, didesnis biudžeto deficitas – tai didesnė šalies rizika, o tai atitinkamai didina šalies skolinimosi palūkanų normas. Lietuva 2012 m. vien skolos palūkanoms išleido 5,6 proc. visų biudžeto pajamų (įskaitant ES paramą) – tai dvigubai daugiau, negu skiriame krašto apsaugai, ir beveik tiek, kiek skiriame viešajai tvarkai palaikyti. Lietuva skolos palūkanų normoms 2012 m. išleido 2,1 mlrd. litų, arba po 690 litų vienam gyventojui, arba dar įspūdingiau – po 1 630 litų vienam namų ūkiui!!! Taigi, kiekvienas Lietuvos namų ūkis valstybės skolos palūkanoms mokėti atiduoda daugiau savo pajamų negu visam šildymo sezonui... Be abejo, mes šios sumos tiesiogiai nematome, bet dėl jos mažėja mokytojų, medikų ar policininkų atlyginimai, senatvės pensijos, motinystės išmokos ar investicijos į kelių infrastruktūrą. 1 proc. didesnės palūkanų normos Lietuvai skolos valdymo išlaidas padidina 430 mln. litų. Jei būtume tokie patikimi kaip estai, galėtume kasmet sutaupyti po kelis šimtus milijonų litų. Beje, kitų šalių patirtis rodo, kad euras pats savaime nepadeda sumažinti valstybės skolinimosi išlaidų, tad Lietuvai reikėtų visų pirma susitvarkyti savo kiemą, o ne puoselėti nepagrįstus lūkesčius.
Taigi, viešųjų finansų padėtis yra Lietuvos ekonomikos Achilo kulnas, į kurią kiekvieną minutę paleisti mirtiną strėlę taikosi daugybė konkurentų. Tad Lietuvai šiuo metu labai svarbu tęsti atsakingą fiskalinę politiką kovojant dviem frontais: didinant biudžeto pajamas (nekeliant mokesčių tarifų) ir nepasiduodant pagundoms išlaidauti. Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi, tad Lietuvai reikėtų liautis save apgaudinėti ir džiaugtis mažesniu biudžeto deficitu negu Graikijoje ar Ispanijoje, susiimti ir tęsti atsakingą fiskalinę politiką, nes mes akivaizdžiai atsiliekame nuo savo Baltijos sesių ir elgiamės pagal pasakos apie tris Baltijos šalių paršelius – Litnifą, Latnafą ir Estnufą – siužetą. Blogiausia tai, kad Latvija išmoko pamoką, tad kitos krizės metais (o ji tikrai anksčiau ar vėliau ateis) mes galime būti trečio brolio vietoje. Tad geriausia strategija Lietuvai šiuo metu būtų dėti visas pastangas, kad biudžeto deficitas ir mokesčių našta nebūtų didesnė negu Estijoje – tik tada būtų galima kalbėti apie diržų atlaisvinimą. Nepasinaudojus šia galimybe, Lietuvai gali prilipti Baltijos paršelio etiketė, kurią nusiplauti bus be galo sunku.
