Lietuvoje įkūrė japonišką sodą: nebereikia eiti į darbą

Netoli Kretingos, Palangos ar Šventosios, prie Darbėnų miestelio, yra įsikūręs Šarūno Kasmausko japoniškas sodas.

Prie sodo su šeima gyvenantis ir dirbantis Š. Kasmauskas sako, kad dabartinis jo gyvenimo būdas – išpildyta vaikystės svajonė.

„Vieni svajoja skristi į kosmosą, kiti svajoja traktorių vairuoti, o aš svajojau turėti sodą. Jaunystėje norėjau būti miškininku, bet mane atkalbėjo, sakė, kad sunku, reikės daug lotyniškų pavadinimų mokėti, tai tapau gydytoju - gyvenimas atseikėjo, dabar abu dalykus išmanau ir dar japonų kalbą mokausi“, - trumpai save pristato Š. Kasmauskas.

Pasak jo, sodą gydytojas ryžosi kurti tuomet, kai atėjo vidurinio amžiaus krizė ir jis nusivylė savo darbu.

„Man buvo beveik 40 metų, kai mečiau darbą ir pagalvojau, kad pats laikas savo svajonę nutverti už uodegos. Ėjau domėtis, kokį sodą kurti: nuvažiavau pas Palangos botanikos sodo direktorių ir paprašiau vadovėlių apie parkus, nes aš nelabai ką žinojau. Pradėjau skaityti ir senoje rusiškoje knygoje radau vieną sakinį, kad gražiausias pasaulyje japoniškas sodas yra pagrindiniame Japonijos turizmo centre Kiote. Supratau, kad man būtent to ir reikia“, - pasakojo Š. Kasmauskas.

Tuomet prasidėjo paieškos, kas gali japonišką sodą sukurti.

„Suradau vieną žmogų, amžiną atilsį, kuris mokėsi pas japonus sodininkystės ir jis pasiūlė parašyti laišką jo mokytojui. Taip gavosi, kad jis labai greitai atvažiavo, siaučiant uraganui Ervinui, sausį“, - apie sodo kūrimo pradžią pasakojo jis.

Dabar iš 16 ha japoniško sodo ploto jau yra įrengti 25 proc., sodo kūrimui ir plėtrai vadovauja meistrai iš Japonijos.

Paklaustas, kokius darbus iki japoniško sodo kūrimo medikui teko dirbti, jis vardija, kad pareigos buvo atsakingos ir įdomios.

„Tik baigęs universitetą gavau pasiūlymą dirbti Lietuvos karinėse jūrų pajėgose medicinos tarnybos viršininku, - prisimena jis. - Įdomu, gyvenimas man gerai sekėsi, bet paskui pasidarė nebeįdomu. O čia į darbą nereikia. Išeinu penktą ar pusę penkių į kiemą, pasiimu šunis, pasižiūrime, kas kaip, pasitinkame saulę, yra vietos, kur norisi pabūti, pasėdėti. Darbą pradedu apie 7 val., labai mėgstu darbus su ekskavatoriumi“, - kalbėjo Š. Kasmauskas.

Ar japoniškas sodas yra atsiperkantis projektas, Š. Kasmauskas sako nėra skaičiavęs, kaip ir nėra galvojęs, kam jį paliks. Jo filosofija – gyvenimas šia diena.

Gyvena drauge su savanoriais

Japoniško sodo kūrėjas pasakoja, kad kai nebereikia eiti į darbą, atsirado daugiau laiko pabūti su savimi, šeima ir svečiais.

„Visi žmonės, kas čia dirba, dirba praktiškai savanoriškais pagrindais, tai ne tik mes, bet ir japonai, ar iš kitų pasaulio kampelių atvažiuojantys savanoriai. Savanorių ieškome per tarptautinius tinklalapius, turėjome žmonių iš Australijos, Prancūzijos, Slovėnijos, - vardijo jis. - Džiaugiamės gyvenimu, į darbą nebeeiname, einame į kiemą. O prie sodo priežiūros yra tikrai daug darbų: ir akmenis dėti, ir ravėti.“

Prie japoniško sodo gyvena ne tik Š. Kasmausko šeima, bet ir svečias iš Japonijos, kuriam dabar – beveik 70 metų.

„Jis iš Lietuvos išskrenda su paukščiais ir pavasarį vėl parskrenda“, - šypteli pašnekovas.

Japoniškame sode yra pastatyti keli gyvenamieji namai, kuriuose planuojama apgyvendinti ir daugiau svečių bei savanorių. Įdomu tai, kad jie šildomi geoterminiu būdu.

Sodo savanoriai pritraukia ir kitų užsieniečių dėmesį, pavyzdžiui, prieš keletą metų savaitę ten gyveno Tokijo televizijos atstovai, kurie aiškinosi, kaip iš 500 jenų arba 12,5 litų (3,7 euro) per dieną Lietuvoje išgyvena japonas.

„Jiems tai – labai maži pinigai, tad žurnalistai aiškinosi, kaip jis leidžia pinigus. Paaiškėjo, kad daugiau nei pusė pinigų „išeina“ cigaretėms, o maistas vietoje auga, nes yra daržas, kur, ką reikia, tą nusiskini“, - pasakojo Š. Kasmauskas.

Kaip sukūrė japonišką sodą

Sodo kūrimas pradėtas 2007 m. rudenį, tuomet buvo paimta ir apie 200 tūkst. litų siekianti paskola iš banko.

Š. Kasmauskas pasakoja, kad norėta skolintis daugiau, bet, laimei, bankas paskolos nedavė, nes ruoštasi skolintis dar 5 mln. Lt. Pašnekovas dabar mano, kad šią paskolą paėmus, veikiausiai svajonė liktų neįgyvendinta.

Todėl dabar laikomasi kitos filosofijos: paskolos iš bankų neimamos, o japoniškas sodas yra labdaros ir paramos fondas, kuris gali priimti aukas ir dovanas.

Dovanų sulaukiama ne tik iš Lietuvos gyventojų ir verslininkų, bet ir iš užsieniečių, pavyzdžiui, Japonijos bonsų medžių augintojai sodui padovanojo 1 tūkst. medelių, kurių vyriausiam – 220 metų.

„Nors projekte nebuvo planų kurti bonsų sodą, gavę dovanų jį padarėme, bet, atrodo, jis gavosi per mažas, medeliai panašūs į sustatytus „Maximoje“, nes per tankiai sudėti“, - kalbėjo Š. Kasmauskas.

Kita iniciatyva: sode kuriama vardinių sakurų alėją, kur kiekvienas, paaukojęs sodui, gali pasodinti savo medelį. Yra ir japoniška norų išsipildymo sienelė, kur, kaip ir Japonijoje, ant lapelio galima parašyti savo svajonę, paaukoti ir jį pritvirtinti prie sienelės.

Š. Kasmauskas yra užveisęs ir japoniškų karpių tvenkinį, kur jų dabar yra apie 80. Tačiau šie karpiai dar nevalgo iš rankų, priešingai nei Japonijoje.

„Tai yra tik laiko klausimas, reikia jais užsiimti. Kai baigsime sodinti medžius, eisime dresuoti karpių“, - šmaikštavo pašnekovas.

Dėl lietuviškos žiemos japoniškame sode neprigijo apie 10-15 proc. augalų, tačiau dauguma jų išgyvena iš šaltą lietuvišką žiemą.

Sodą puošia ir iš Japonijos atvežti daiktai, tai: autentiški vartai į sodą, iš Japonijos specialiai laivais atgabenti senoviniai betoniniai žibintai, kurių keli – senesni nei 100 metų.

Japoniško sodo kūrėjo šeima vykdo ir gamtinę žemdirbystę: augina daugiau kaip 50 rūšių pomidorų, saldžiuosius kukurūzus, daikonus, geltekles, burokus, tiesa, jais neprekiauja, nes viską suvartoja patys. Kol kas jie neaugina gyvulių ar paukščių, bet planuoja turėti vištų.

„Karvių neturime, bet jas augina kaimynas, nereikia dubliuotis, sūrį ir pieną perku pas jį“, - dėsto Š. Kasmauskas.

Pasak jo, didžiausios investicijos keliauja į sodo kūrimą: į jo teritoriją yra atvežta apie 12 tūkst. tonų akmenų, o vien juos atvežti, skaičiuojama, kainavo apie 1 mln. Lt.

„Vieni akmenis augina inkstuose, kiti – kepenyse, o mes – kieme“, - šmaikštavo medikas.

Pažintinę verslo misiją, skatinančią atvykstamąjį ir vietinį turizmą, organizavo Valstybinis turizmo departamentas ir "Estravel".