Savaitraštis „The Economist“ prieš kurį laiką „Doing Business“ reitingui išsakė kritiką dėl šių trijų dalykų: (1) šališkumo mažam reguliavimui ir mokesčiams, (2) kad nevertina tokių rodiklių kaip saugumas, korupcija ir kiti, (3) remiasi įstatymuose nurodytomis nuostatomis, o ne realia situacija šalyje.
Pavyzdžiui, trečiadienį Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) išplatintame pranešime žiniasklaidai jo viceprezidentas Vytautas Žukauskas teigė, kad Lietuvos reitingai indekse gerokai nukristų, jei PB vertintų darbo santykius ir sakė, kad tai daryti ateityje yra svarstoma.
Tačiau yra atvirkščiai. PB darbo santykius į „Doing Business“ reitingą įtraukdavo anksčiau, tačiau sulaukęs kritikos dėl šališkumo kuo mažesniam reguliavimui ir mokesčiams, šį rodiklį panaikino.
Kritikai siūlė išimti ir rodiklį, vertinantį prievolę mokėti mokesčius, kuriuo skaičiuojama, kokią dalį pelno įmonė turi atiduoti šalies biudžetui, tačiau kol jis dar išlikęs.
Galbūt maži mokesčiai ir gali būti patrauklūs potencialiems investuotojams, bet jeigu jie yra labai maži, tada valstybė neturi pakankamai lėšų infrastruktūros plėtrai, švietimui ar sveikatos apsaugai, o šie dalykai verslui taip pat labai svarbūs.
Kalbėdamas su DELFI V. Žukauskas sutiko, kad reitingas palankiau vertina investicinę aplinką, kurioje biurokratija ir mokesčiai yra mažesni.
„Jeigu tai vadinti šališkumu, tada jis šališkas, bet „Doing Business“ to niekada ir neslėpė, nes gerai investicinei aplinkai reikia palankaus reguliavimo ir mažesnių mokesčių. Šie rodikliai yra objektyviai svarbūs, kada investuotojai renkasi, kurioje šalyje investuoti“, – sakė jis.
Kur žiūri investuotojai
Nuomone apie didelius darbo mokesčius ir socialinio draudimo įmokas Lietuvoje socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalinęs „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis DELFI sakė, kad neteigia, jog maži mokesčiai vienareikšmiškai yra klestinčios valstybės ruožas.
„Visai jokių mokesčių nesurenkanti valstybė neturės nei tinkamos švietimo sistemos, nei sveikatos apsaugos, nei tinkamos infrastruktūros. Tačiau šis rodiklis rodo, kokią dalį potencialiai uždirbamo pelno kiekvienoje šalyje „suvalgo“ darbo mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos. Matome, kad čia atsiranda labai dideli skirtumai tarp valstybių, nes, pavyzdžiui, Skandinavijos valstybės, gali turėti gana didelius darbo mokesčius, bet tuo pat metu jose dėl labai žemo korupcijos lygio, išvystytos infrastruktūros, kokybiškos darbo jėgos, šešėlinės ekonomikos nebuvimo, įmonės gali uždirbti daug didesnį pelną. Tuomet tie darbo mokesčiai yra daug lengviau pakeliami ir ne taip atgrasantys tarptautinius investuotojus“, – paaiškino ekonomistas.
Tuo metu Lietuvoje, N. Mačiulio teigimu, mokesčiai, nors ir panašūs į kitų Europos valstybių, labai bado akis, kai juos lyginame su įmonių potencialu uždirbti pelną. Mažesnio išsivystymo valstybėje, su daug didesne šešėline ekonomika, didesne biurokratija ir korupcija, pelną uždirbti yra sunkiau.
„Esu įsitikinęs, kad tai yra rodiklis, į kurį tarptautiniai investuotojai žiūri. Pats reitingas aišku kažką pasako, bet rimtai investuoti svarstančios ir besirenkančios iš kelių alternatyvų įmonės į atskirus kriterijus pasianalizuoja giliau.
Įsivaizduokime didelę tarptautinę įmonę, kuri sprendžia kur pradėti vystyti didelės apimties gamybą. Tai jai tikrai mažiau svarbu, kiek laiko užtrunka užregistruoti įmonę arba ar PVM mokėtoju galima užsiregistruoti elektroniniu būdu. Tokie kriterijai svarbūs smulkiam verslui. Verslą pradėti norinčiam studentui tai yra labai svarbu, bet tarptautinei organizacijai tokie kriterijai yra beveik niekiniai“, – pažymėjo pašnekovas.
Parodo problemas
To, kad „Doing Business“ nevertina tokių sričių kaip saugumas, korupcija, rinkos dydis, finansinis stabilumas, infrastruktūra bei gyventojų gebėjimai, V. Žukauskas nesureikšmino.
„Taip, tikrai nėra vertinama viskas, kas verslui gali būti svarbu, bet visko įvertinti ir neįmanoma. Juk yra dalykų, dėl kurių nuomonės skiriasi“, – pastebėjo LLRI viceprezidentas.
Didelės problemos jis neįžvelgė ir tame, kad „Doing Business“ vertina tik tai, kas parašyta įstatymuose, bet nesiremia, pavyzdžiui, verslo atstovų apklausomis. Dėl to kartais galima netgi labai prasilenkti su realia situacija, nes neturtingos valstybės gali turėti daug įstatymų, bet nesugebėti jį vykdyti.
„Tai, kas parašyta įstatymuose yra svarbu, bet aišku kartais būna, kad realybė yra kitokia. Dėl to PB vertina ir paties verslo pozicijas. Yra taip vadinamųjų „minkštųjų rodiklių“, kai atstovai, ekspertai įvertina procedūras ir jų sudėtingumą. Taigi vertinami ne tik „kietieji“ duomenys, bet ir nuomonės“, – pažymėjo V. Žukauskas.
Ekonomistas sakė, kad „Doing Business“ tikslas yra atkreipti dėmesį į problemas, o kaip jas spręsti kiekviena šalis turi spręsti pati.
„Indeksas yra tam tikras parodymas ir bandymas pamatuoti sritis, kuriose šalys yra pažangiausios ir kuriose ne. Turime 10 sričių ir galime pasakyti, kad mokesčių srityje, lyginant su Lenkija ar Latvija, atrodome prasčiau“, – sakė V. Žukauskas.
N. Mačiulis pažymėjo, kad Doing Business“ nėra išsamus rodiklis. Norint pasigilinti labiau jis siūlė Pasaulio ekonomikos forumo Globalaus konkurencingumo indeksą, kuriame įvairiausių rodiklių yra 10 kartų daugiau.
„Doing Business“ indeksas yra gana siauras ir vien iš jo gero įspūdžio apie tai, kurioje valstybėje verslą pradėti yra geriau negalime susidaryti“, – sakė jis.
