Atvykstamojo turizmo įmonės „The Beautiful Land of Nevermind“ savininkas Kęstutis Lukoškinas nusitaikė į naują rinką – nusprendė Lietuvos ir kitų Baltijos šalių grožiu sužavėti Indijos piliečius.
„Jei sugebėtume pritraukti ir aptarnauti 0,5 proc. nuo 50 mln. kasmet aktyviai keliaujančių indų, teoriškai būtų galima tapti jiems vietiniu draugu-ekspertu ir nebeieškoti kitų rinkų“, - įsitikinęs K. Lukoškinas.
Pradėti bendrauti su turistais iš Indijos vilnietis pradėjo dėl savo asmeninių pomėgių.
„Pats seniai domiuosi Rytų kultūromis, filosofija ir istorija bei aktyviai užsiimu joga, todėl į Indiją dėmesys krypsta savaime. Gilinuosi į jos kultūrą, visuomenės sandarą, žaviuosi maistu ir istorija. Be to, Indija didžiąja dalimi yra anglakalbė, kas padeda bendrauti ir bendradarbiauti“, - pasakojo verslininkas.
K. Lukoškinas dar labiau Indija susižavėjo po poros mėnesių praleistų 1,25 mlrd. gyventojų turinčioje šalyje.
„Porą mėnesių gyvenau toje šalyje, norėdamas suprasti, kuo Lietuva, Baltijos šalys, Skandinavija galėtų būti įdomios indų turistams“, - pridėjo pašnekovas.
Dirbant su Indija reikia begalinės kantrybės ir daug subtilumo.
„Kol kas Indiją matau kaip neužimtą nišą ir noriu ją prisijaukinti. Keleri metai nuosekliai dirbame, ieškodami patikimų partnerių išvykstamojo turizmo srityje ir viliodami indus aplankyti Lietuvą, Latviją ir Estiją“, - prisipažino verslininkas.
Ilgas kelias pasiekti indų širdis
Pirmuosius kontaktus K. Lukoškinas Indijoje pradėjo megzti ten praleisdamas du mėnesius.
„Kreipiausi į Lietuvos ambasadą Indijoje – J.E. ambasadorių Laimoną Tallat-Kelpšą, patarėjus Dianą Mickevičienę ir Justiną Bakūną. Vėliau dalyvavau Indijos-Baltijos pramonės rūmų organizuotoje verslo misijoje Indijoje – po daugybės verslo susitikimų parašėme kalnus laiškų, norėdami asmeniškai prisistatyti, skridome į centrinius didžiųjų turizmo agentūrų biurus Mumbajuje, Čenajuje, Delyje, susitikome su kelionių agentūrų atstovais Goa, Keraloje, Andra Pradešo ir kitose valstijose. Toliau sekė vėl begalė laiškų. Visur, atrodė, sulaukėme susidomėjimo, ruošėme programas, skaičiavome pasiūlymus“, - pasakojo lietuvis.
Vis dėlto lietuviui teko suprasti, kad Indijoje bendraujama ir verslo ryšiai kuriasi šiek tiek kitaip nei įprasta Europoje.
„Toje kultūroje dalykinis bendravimas nėra toks, kokį mes įsivaizduojame: kad sutarei dėl dominančios paslaugos, išsiuntei patrauklų pasiūlymą, gal nuvykai į susitikimą, pateikei rekomendacijas ir garantijas ir suderini kainas ir sąlygas“, - kalbėjo pašnekovas.
Pasak lietuvio, Indijoje bendravimas elektroniniu paštu yra tik pagalbinė priemonė kuriant tikrus verslo santykius.
„Tikrieji dalykiniai santykiai prasideda nuo asmeninės pažinties su tuo žmogumi įmonėje, kuris iš tikrųjų priima sprendimus, o tai – nebūtinai įmonės direktorius. Tai gali būti šeimos patronas, kuris savo laiką leidžia sode. Be jo palaiminimo jokie pasikeitimai neįmanomi, net jeigu tai net ne visada pagrįsta verslo logika, o, pavyzdžiui, kaprizu nušluostyti nosį kaimynystėje taip pat verslui vadovaujančiam tokiam pat patronui“, - savo pastebėjimais dalijosi K. Lukoškinas.
„Kuo aukštesnės valstybinės institucijos palaikymu gali pasigirti, tuo esi labiau vertinamas. Čia Lietuvos ambasados parama mums ypač pravertė“, - prisipažino pašnekovas.
Lietuvis paminėjo, kad su potencialiais verslo partneriais reikia praleisti daug laiko: eiti vakarieniauti, pažindintis su šeima, ragauti ir girti šeimos moterų pagamintus patiekalus, žaisti ir susidraugauti su vaikais ir tuo metu besilankančiais giminaičiais. Reikia su visais rasti pokalbio temą, klausytis vyresniųjų prisiminimų.
„Tokių „derybų“ metu verslo kontaktų skaičius auga geometrine progresija, tačiau kada kontaktai atneš rezultatų, numatyti neįmanoma. Kartais gauname užsakymus suorganizuoti didelės šeimos prabangias atostogas iš kokio nors čia žiemą apsilankiusio svečio, atvažiavusio į Lietuvą todėl, kad maloniai pasikalbėjo su mumis kurių nors vestuvių metu Indijoje“, - teigė lietuvis.
Darbu tampa ir dalyvavimas vestuvėse
K. Lukoškinas pabrėžė, kad uriant verslo santykius ir sulaukus pakvietimo į vestuves, jokiu būdu negalima atsisakyti.
„Būtina priimti „derybų“ metu gaunamus kvietimus į vestuves, nesvarbu, kad jaunųjų nepažįsti. Sezono metu Indijoje tokių kvietimų būna po kelis į savaitę, nes tuokiamasi ne savaitgaliais, o tą dieną, kurią numato šeimos astrologas, ir svečių kviečiama ne šimtais, o tūkstančiais. Padoriose vestuvėse turi būti iki 2 tūkst. svečių. Kukliose – bent aštuoni šimtai. Žemesniųjų kastų atstovai teišgali priimti vos du šimtus svečių“, - apie indų tradicijas kalbėjo pašnekovas.
Kiek indų „The Beautiful Land of Nevermind“ atvežė aprodyti Lietuvos, K. Lukoškinas neatskleidžia, bet teigė, kad kol kas indai turistai Lietuvoje sudaro nedidelę dalį.
„Statistiškai turistai iš Indijos vis dar patenka į grafą „kitos šalys“. Jų dalis mūsų įvažiuojamojo turizmo statistikos „pyrage“ dar vis menka. Bet čia vėlgi reikia kantrybės ir švietimo. Mes šiuo metu savo svečius skaičiuojame ne vienetais, o vizitų reikšmingumu: sakykime, kad dabar laukiame grupės vienos korporacijos darbuotojų. Jų vizito tikslas – įsitikinti, kad Lietuva ir konkrečiai Vilnius yra tinkami vieta organizuoti jų įmonės konferencijas. Kita šeima atvyko patikrinti, ar tikrai čia pakankamai patrauklu būtų suorganizuoti vieno iš šeimos narių jubiliejų“, - atviravo pašnekovas.
Žiemą Lietuvoje apsilankė įtakingas brahmanų kastos atstovas.
„Jis liko patenkintas, nepaisant tuo metu užklupusių šalčių ir rekomendavo mus draugams, kurie, patikėję jo žodžiu, užsisakė kelionę. Grįžusieji atgal į Indiją dabar yra patys geriausi mūsų viešųjų ryšių atstovai: pasakoja apie mus, giria paslaugas“, - džiaugėsi pašnekovas.
Lietuva turi kuo nustebinti
Pasiteiravus, kuo stebisi indai Lietuvoje, K. Lukoškinas visų pirma paminėjo vandenį.
„Kad jį galima gerti tiesiai iš krano. Netiki, bet vis tiek žavisi. Kad bemaž visuose vandens telkiniuose galima liesti vandenį. Sakytume, maudytis, bet indams maudynės asocijuojasi su ritualinėmis apeigomis, o taškytis vandenyje tiesiog šiaip nėra priimta“, - kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, indus taip pat stebina Lietuvos gamta, nedidelis gyventojų skaičius bei švara.
„Beprotiškai greitu internetu“, - prideda lietuvis. Taip pat indai džiaugiasi galimybe paslidinėti vasarą sniego arenoje Druskininkuose, skrydžiu oro balionu virš Vilniaus.
„Naujausias pastebėjimas – debesys Lietuvoje. Jie tokie gražūs. Indijoje beveik nebūna debesų – arba giedra, arba visas dangus užtrauktas“, - vardijo K. Lukoškinas.
Lietuvio pastebėjimu, tie indai, kurie gali sau leisti keliauti, tai daro nuolat: dažnai su vaikais, šeimomis, o pagrindinių turistinių krypčių aplankymas yra gero tono ženklas. Daug indų yra apsilankę Londone, Paryžiuje, Barselonoje ar Amsterdame.
„Paminėtina, kad indams šalies aplankymas dažniausiai reiškia sostinės aplankymą ir smagų apsipirkimą“, - pridėjo pašnekovas.
Kaip pastebėjo K. Lukoškinas, galintys sau leisti keliauti indai keliauja bent tris kartus metuose: vieną kartą su visa šeima (broliais, seserimis, tėvais, anūkais, tetomis ir dėdėmis), kitą kartą – su vaikais, trečią – vien tik poroje.
„Tokiai kelionei indai renkasi gerus viešbučius, teikiančius kuo daugiau papildomų paslaugų – SPA, baseinai, procedūros. Šiuo atveju mūsų Druskininkai jiems galėtų būti patrauklūs“, - pastebėjo verslininkas.
Vis dėlto lietuvis pastebėjo, kad svarbiau už infrastruktūrą indams – susidraugauti su svečios šalies atstovu: gerti arbatą, kalbėtis apie verslą bei kasdienius rūpesčius gražioje ir prabangioje aplinkoje, nusifotografuoti.
„Daug ir dažnai. Istorija, architektūra ir kultūra – vėliau“, - šypsosi lietuvis. Taip užgimsta ilgalaikiai santykiai, kurie iš lūpų į lūpas pritraukia ir naujų klientų.
„Tai iliustruoja, kaip giliai įsišaknijusi yra kastų sistema, priklausymas institucijai ar kitai socialinei grupei. Tokiu būdu naujos patirtys, nauji kontaktai tarsi „nusavinami“ ir jais dalijamasi su kitais, taip pabrėžiant savo vertę ir reikšmingumą“, - kalbėjo lietuvis.
Kyla problemų su maitinimu
Organizuojant idealias atostogas Lietuvoje indams, K. Lukoškinui tenka pavargti dėl maitinimo.
„Indijoje labai didelė dalis gyventojų – vegetarai arba veganai. Iš viso indams maistas ir mityba kelionėje – vienas svarbiausių faktorių. Kai kurie pageidauja tik indiško maisto visos kelionės metu, kai kurie atvirkščiai – smalsauja, domisi ir nori ragauti visko, atsisako lankytis vietiniuose indiškuose restoranuose“, - pastebėjo pašnekovas.
Pasak lietuvio, yra šeimų, kur tabu yra valgyti ne tik bet kokios gyvulinės kilmės produktus, bet ir svogūnus bei česnakus. Tokiu atveju jie dažnai vežasi savo maistą ar užkandžius, kad neturėtų nenumatytų rūpesčių kelionės metu.
„Tenka pripažinti, kad Lietuvoje, o ypač ne sostinėje, suorganizuoti tinkamą svečių maitinimą yra tikras iššūkis. Apmaudu būna tuomet, kai restorane užsakius, tarkime, sriubos be mėsos, atneša vištienos sultinį tik be mėsos gabaliukų. Arba „tikrai vegetariškus“ šaltibarščius – su juose įpjaustytu kiaušiniu“, - savo patirtimi lietuviškose maitinimo įstaigose dalijosi pašnekovas.
Lietuvis pastebėjo, kad derinti meniu su lietuviškais restoranais pagal indų tradicijas nėra paprasta. Panašią patirtį K. Lukoškinui teko patirti ir su turistais iš Prancūzijos.
Iš kitos pusės gastronominiams iššūkiams pasiruošę indai džiaugiasi lietuvišku maistu.
K. Lukoškinas paminėjo, kad Indijoje yra priimtina valgyti rankomis, indai šios tradicijos kartais neatsisako ir Lietuvoje, todėl kartais į juos būna keistai žiūrima.
„Tai nėra nemandagumo ženklas, o atvirkščiai – ypatingos pagarbos maistui ženklas. Maisto jokiu būdu negalima liesti kairiąja ranka, ir jei taip atsitiktų, kad paduodamas duoną, atlauždamas ją abiejomis rankomis, greičiausiai giliai įžeistumėte vyresnio amžiaus svečią. Jis to neparodytų, bet tolesni dalykiniai santykiai taptų neįmanomi“, - svarstė lietuvis.
Gali užtekti tik vienos rinkos
Pašnekovas teigė, kad į savo paslaugų reklamą jau nebereikia tiek daug investuoti: apie lietuvį indai sužino iš jau čia apsilankiusių tautiečių.
„Jei sugebėtume pritraukti ir aptarnauti 0,5 proc. nuo 50 mln. kasmet aktyviai keliaujančių indų, teoriškai būtų galima tapti jiems vietiniu draugu-ekspertu ir nebeieškoti kitų rinkų. Svarbu įgyti pasitikėjimą – beveik tapti šeimos nariu ir išlaikyti aukščiausią svetingumo paslaugų kokybę. Kita vertus, indai dažniausiai aktyviai keliauja vasarą, todėl ieškome būdų juos pritraukti į Lietuvą ir kitais metų laikais, ypač žiemą. Leisti jiems pajusti -20 C temperatūrą, pasivaikščioti užšalusiais ežerais ir nusimaudyti pirtyje“, - kalbėjo K. Lukoškinas.
Į Lietuvą užsukantys indai keliauja įvairiai: vieni aplanko kelias valstybes – pradeda nuo Baltijos šalių, o kiti jas pasilieka desertui. Kai kurie atvyksta vieni arba su verslo reikalais, vėliau atsiveža draugus ar gimines, šeimas, kolegas.
Lietuva, pasak K. Lukoškino, domina daug keliavusius ir mačius indus. Čia jie nustemba sužinoję apie lietuvių ir sanskrito kalbų sąsajas, kad beveik visi iš visų daugiau nei 2300 ežerų turi švarų vandenį, kad Lietuvoje yra geografinis Europos centras.
