Geriausiai šį rodiklį atspindį kainų pasiutpolkė parduotuvėse. Gelbėtis nuo visuotinio brangimo tautiečiai jau daug metų traukia į Lenkiją, o šiemet atrado naują apsipirkimo maršrutą – Latviją.

Pasvalyje ir Biržuose visi žino raudoną „Vynotekos“ autobusiuką: net kelis kartus per dieną jis kursuoja į Bauskę, kur tai pačiai įmonei priklausančioje išparduotuvėje alus ir nemažai stipresnių alkoholinių gėrimų perpus pigesni negu Lietuvoje. Šiaurės Lietuvos gyventojams įmonė siūlo nemokamą kelionę ir net paruošė svaigiųjų gėrimų lankstinuką, kad būtų aiškiau, ką Latvijoje pirkti labiausiai apsimoka.

Verslininkai tokius dalykus vadina rinkodara, žmonės – išsigelbėjimu nuo netoliaregiškos mūsų šalies valdžios politikos. Pasklidus žiniai apie naują apsipirkimo maršrutą, politikai suskato aiškinti, kad visi į Latviją neišvažiuos.

Iš Latvijos pilnomis bagažinėmis grįžtantys tautiečiai juokauja, kad kelionės kainą jie padengia latviškas pakuotes pridavę taromatuose – Latvijoje nėra užstato sistemos ir už pakuotes mokėti nereikia, todėl kiekviena skardinė atpinga dar 10 centų.

Eilės nebaugina


Rytas Suvalkuose prasideda anksti: saulei tekant prie „Piko“ mėsos ir pieno bazių išsirikiuoja sovietmetį primenančios eilės.

Žmonės nusiteikę po kelias valandas laukti lauke, kad galėtų nusipirkti pigesnių maisto produktų. Šeštadieniais toje eilėje visada gali sutikti daugybę pažįstamų – tai rodo, kad į Lenkiją traukiame masiškai.

„Pigi sprandinė“, – vos įėjus, jau pačioje pirmoje turgaus prekyvietėje, šypsosi lietuviškai neblogai pramokusi pardavėja. Verčiu į eurus. Tikrai – nekainuoja nė 3 eurų. Dar pigesnis kumpis ir šoninė. Brangiausias karbonadas, dėl kurio mėsėdžiai lietuviai eina iš proto, bet irgi tik 3,3 Eur/kg.

Lenkija tikriausiai yra vienintelė vieta, kur visi šypsosi. Šypsosi pardavėjai, kuriems lietuviai padidina apyvartą, šypsosi ir lietuviai, matydami kartais daugiau kaip perpus mažesnes mėsos, daržovių, pieno produktų kainas.

Lenkijoje vieni kitiems draugiškai dalijame patarimus, ką pirkti ir kaip geriau atsiskaityti kortele – eurais ar zlotais. Sakoma, kad Lenkijoje pigiau, nes skirtingoms prekių grupėms taikomas nevienodas pridėtinės vertės mokestis.

Mėsa, pienas, vaisiai, daržovės, uogos apmokestinti 5 proc. PVM, dauguma kitų prekių – 8 proc. PVM, o alkoholis, tabako gaminiai, saldainiai, arbata, kava, kitos ne maisto prekės – 23 proc. PVM.

Keturių asmenų šeima už 150 eurų Lenkijoje įsigyja maisto produktų, buities prekių visam mėnesiui ir sutaupo bent 50 eurų. Nepalyginamai daugiau sutaupo perkantieji statybines medžiagas, baldus.

Apie apsiperkamojo turizmo naudą gerai žino ir valdžia – premjeras Saulius Skvernelis prisipažino, kad anksčiau ir pats apsipirkdavo Lenkijoje.

Nors kiekvienas ten paliekame ne 10–20, o bent šimtą ar kelis šimtus eurų, politikai dažnai tvirtina, kad mūsų šalies ekonomikai tai nekenkia.

Lenkai geresni ūkininkai

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas, ekonomistas Kęstutis Glaveckas sako, kad apsiperkamasis turizmas populiarus visoje Europoje.

Pavyzdžiui, Skandinavijos šalių gyventojai važiuoja apsipirkti į Vokietiją, kur visos prekės gerokai pigesnės.

Pasak K. Glavecko, paaiškinimą, kodėl Lenkijoje viskas pigiau, rasti nesunku.

Lenkija yra didelė šalis, turinti net 40 mln. gyventojų. Ten kiti ekonomikos pamatai, kita struktūra ir visiškai kitokia socialinė politika. Jos ekonomika stipri, todėl Lenkija gali taikyti lengvatinį apmokestinimą maisto produktams ir kitoms svarbesnėms prekių grupėms.

Lietuva maža, mūsų ekonomika, palyginti su kitomis šalimis, yra silpna, ir jei norime surinkti, pasak K. Glavecko, valstybės biudžete vienam šalies gyventojui bent panašią pinigų sumą, turime taikyti didesnius mokesčius.

Kęstutis Glaveckas

„Lenkijoje maisto produktai pigesni pirmiausia dėl to, kad ten efektyvesnė žemės ūkio gamyba. Ypač sodininkystė, nes palankesnės klimato sąlygos. Ir tradicijos ten kitos.

Lenkijoje net okupacijos laikotarpiu kaimo gyventojams skirdavo 5 ha žemės – jie seniai ūkininkauja, todėl pagamina daugiau ir pigiau negu mes“, – tvirtina K. Glaveckas.

Kitas dalykas, pasak ekonomisto, yra tai, kad Lenkija gali padėti savo ekonomikai sumažindama ar padidindama zloto kursą. Dėl to ji vienintelė 2008–2009 metais ne tik nepajuto ekonomikos krizės, bet ir ją dar šiek tiek pagilino.

„O mes esame pastatyti į vieną gretą su turtingiausiomis Europos šalimis ir jaučiamės nuo jų priklausomi. Kai kainos kyla Vokietijoje, ten tiek pat kyla ir atlyginimai. Uždirbantiesiems 3 000 eurų 10 proc. papildomai prideda 300 eurų, o mūsų vidutinis atlyginimas 800 eurų – taigi tiek pat padidinus, papildomai gauname tik 80 eurų, būtent dėl to kainų augimą pajuntame gerokai skaudžiau“, – skaičiuoja Seimo narys.

Paklodė visiems per maža

K. Glaveckas sako nuolat girdintis reikalavimus sumažinti PVM maisto produktams, bet netiki, kad lietuviams šis valdžios sprendimas taptų išsigelbėjimu.

Pasak jo, tai labai pakenktų valstybės biudžetui, o kainų veikiausiai net nesumažintų – tik padidintų prekybininkų pelnus.

„Prisiminkite, kaip buvo žadama įvedus eurą nekelti kainų. Praėjo visai nedaug laiko, o Lietuva jau pirmauja pagal kainų augimą – šiemet jos didėjo vidutiniškai 3,5 proc. Biudžetui tai gerai: iškart didėja akcizai, visi kiti mokesčiai. Už tą pačią prekę biudžetas gauna daugiau įplaukų, bet žmonės didesnę dalį savo pajamų išleidžia maistui“, – teigia Seimo narys.

Kad sumažinus PVM kainos iš esmės nepakinta, K. Glavecko nuomone, patvirtina ir viešbučiams taikyta lengvata.

Ar padidėtų vartojimas, irgi klausimas – sumažinus PVM pirkėjai nepajustų didelio poveikio, taigi ir daugiau nei iki šiol maisto produktų nepirktų.

„Į Lenkiją važiuoja apsipirkti žmonės, kurie priklauso žemesniems visuomenės sluoksniams. Turtingesni nei alaus į Latviją, nei kiaulienos į Lenkiją pirkti tikrai nevažiuoja.

Reikėtų galvoti, kaip atpiginti tuos produktus, kurių jie vartoja daugiausia, pavyzdžiui, skurdžiau gyvenantieji dažniau valgo kiaulieną, o ne jautieną. Tačiau ir tokia praktika kažin ar pasiteisintų“, – abejoja ekonomistas.

Pasak jo, geriausiai būtų daryti taip, kaip daro dauguma Europos šalių: socialiai remiamų grupių gyventojams išduoda kreditines korteles, suteikiančias teisę pigiau pirkti maisto produktus, bet neleidžiančias įsigyti alkoholio ir rūkalų.

„Paklodė maža, visų uždengti negalime, todėl reikėtų atskirti, kuriems turime padėti, nuo tų, kurie gali patys savimi pasirūpinti“, – įsitikinęs K. Glaveckas.

Emocinis pasipriešinimas

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas tikina, kad nėra priemonių, kuriomis galima būtų sulaikyti į Lenkiją apsipirkti važiuojančius lietuvius: „Nebent tvorą pastatytume“.

Tokios pat nuomonės ir DNB banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė: „Nereikia stebėtis, kad mūsų žmonės važiuoja apsipirkti ten, kur jiems geriau ir pigiau – Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, galioja laisvas prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas.“

Tačiau, pasak jos, tie mąstai nėra tokie reikšmingi, kad keltų susirūpinimą ar verstų prekybininkus koreguoti kainas.

„Lietuvoje mažmeninės prekybos apyvarta auga: sausio–gegužės mėnesiais, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, ji padidėjo 6,5 proc. Augimas yra gana spartus ir jo apimtys tenkina verslą, taigi jokio kritinio poveikio mūsų verslui apsipirkimas Lenkijoje nedaro. Vertinčiau jį tik kaip emocinį bandymą pasipriešinti kylančioms kainoms. Sudėjus laiko sąnaudas ir kelionės išlaidas, kažin ar verta gaišti laiką dėl kelių sutaupytų eurų – gal geriau tuo metu su šeima ką nors malonaus nuveikti“, – sako DNB vyriausioji analitikė.

Ji įsitikinusi, kad žmonės, ypač gyvenantys pasienio regione, visada važiavo ir važiuos pirkti į gretimą valstybę, jei kurios nors prekės bus pigesnės, kaip dabar Biržų ar Pasvalio gyventojai važiuoja į Latviją alaus.

Ten mus traukia tik ta vienintelė prekių grupė – „Eurostat“ duomenimis, kainos Latvijoje ir Estijoje didesnės negu Lietuvoje.

„Nepalaikau laisvos prekybos alkoholiu ir manau, kad kokių nors priemonių reikėjo imtis, tik jos turėjo būti nukreiptos į tuos žmones, kuriems alkoholio vartojimas tapo liga. Kai imamasi prekybą alkoholiu riboti Vilniaus centre veikiančiose kavinėse, nieko gero negali tikėtis – tai kenkia ne tik verslui, bet ir šalies įvaizdžiui. Kas čia blogo, jei atvykę turistai sostinėje nori pasimėgauti gero vyno taure ar bokalu alaus?“ – I. Genytė-Pikčienė sakė nesuprantanti valdžios sprendimų.

Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, Suvalkų turguje uodas nebūtų įkišęs nosies: jau tapo įprasta, kad tautiečiai per valstybines šventes apsiperka Lenkijoje.

„Į Lenkiją žmonės važiuoja net ir dėl 20 proc. pigesnių prekių“, – sako K. Glaveckas.

I. Genytė-Pikčienė įsitikinusi, kad vienintelis dalykas, ką gali padaryti valdžia, tai kurti tokią terpę, kad žmonės patys norėtų gyventi Lietuvoje.

„Esame laisvi žmonės ir tai, kad galime pasirinkti, kur norime apsipirkti, kur išleisti savo pinigus, kur norime dirbti ir gyventi, yra nuostabu. Įstodami į Europos Sąjungą visiems tiems dalykams pasakėme didelį, riebų „taip“ – ir dabar turime tikrai džiaugtis, kad tokia laisvė mums yra duota“, – sakė DNB banko vyriausioji analitikė.