Lietuvą gelbsti tik taupymas ir romumas

Mus kamuoja daugybė problemų: ir emigracija, ir mažas gimstamumas, ir nedarbas, ir skolos. Maža to, išaiškėjo, kad turėtume jaudintis ir dėl iš Lietuvos „dingstančių“ pinigų. Pakomentuoti šios problemos mastą ir grėsmę paprašėme Finansų analitikų asociacijos prezidento Mindaugo Vaičiulio.

– Pasirodo, neigiamas importo ir eksporto balansas vyravo per visą nepriklausomybės laikotarpį, ir niekas dėl to pernelyg nesijaudino. Kodėl?

– Taip, iš tikrųjų jis buvo teigiamas tik labai trumpai, per patį krizės įkarštį. Keliolikos procentų einamosios sąskaitos deficitas iš tiesų yra per didelis, didesnis būtų net pavojingas – tai reiškia, kad tiek procentų išleidžiame daugiau, nei uždirbame, ir geruoju tai negali baigtis. Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas sakė, kad kreditų apimtys šių metų trečiąjį ketvirtį po gana ilgos pertraukos vėl išaugo, tad reikalai galbūt pasitaisys. Apie tai, kad importo ir eksporto balansas visuomet būtų teigiamas, svajoti sunku, tačiau tam tikrų ribų turi būti paisoma.

– Koks tas einamosios sąskaitos deficitas turėtų būti?

– Mums lipant iš krizės iki 10 proc. deficitas nebūtų baisus, tačiau visuomet svarbu, kaip lėšos išleidžiamos. Mes daugelį metų turime tą pačią problemą, kad pinigai išleidžiami toms prekėms, kurios suvartojamos ir iš kurių nieko nelieka ateičiai. Nebūtų gaila pinigus, kad ir skolintus, išleisti, jeigu tos lėšos būtų investicijos į tai, kas ateityje atneštų naudą – gamybos pajėgumus, technologijas, net ir išsilavinimą.

– Turbūt yra nemažai šalių, kurių teigiamas užsienio prekybos balansas?

– Be jokių abejonių. Geriausias pavyzdys – Kinija. Ji daug eksportuoja ir gautas lėšas investuoja. Sakykim, didžiausia Jungtinių Amerikos Valstijų vertybinių popierių pirkėja – būtent Kinija. Beje, konkurencinga yra ne viena Azijos šalis.

– Koks to nuolatinio deficito finalas?

– Viskas – labai paprasta: deficitas finansuojamas paskolomis, ir ilgainiui jos gali pasiekti pavojingą lygį. Tai galima pastebėti ir mikroekonominiu lygiu – kai pasikeitė paskolų sąlygos ar jos išvis nebebuvo suteikiamos, ne vieną įmonę ištiko bankrotas. Tiesa, reikėtų pasakyti, kad Lietuvos skola buvo auginama sparčiai, tačiau neilgai, tad mes neturime tiek skolų, kiek kitos Europos šalys. Sakykim, Graikija turi 160 proc. BVP dydžio skolą, net Vokietija – 80 proc. Mums didelės bėdos kol kas negresia, nes turime 40 proc. metinio BVP dydžio skolą.

– Kaip gerai, kad yra Graikija, su kuria galima lygintis ir džiaugtis...

– Graikijos pavyzdys mums svarbus tuo, kad akivaizdžiai parodo, jog kažkada paskolas vis dėlto prisieina grąžinti. Kitaip sakant, nuolat skolindamasis anksčiau ar vėliau liepto galą prieisi, ypač jei pinigus išleidi trumpalaikiams tikslams, užkaišai skyles.

– Ar panašios tendencijos, tik mažesniu mastu, nevyrauja ir Lietuvoje?

– Lietuvoje bent jau yra finansinė drausmė, ir tai – labai geras dalykas. Lėšos – taupomos, kai kurių sričių finansavimas – karpomas. Žinoma, visuomet galima diskutuoti dėl to, ar karpoma ten, kur reikia. Faktas, kad nemažai lėšų skiriama sritims, kurios negarantuoja Lietuvos ekonomikos augimo. Be abejonės, socialinė parama, išmokos yra neišvengiamos, tačiau reikia rūpintis ir ateitimi. Reikia sprendimų, kurie duos naudos po 10 ar daugiau metų, be to, juos būtina priimti nedelsiant.

– Pakalbėkime apie kai kuriuos mitus. Žmonės pastebi, kad Lietuvoje visi tik prekiauja, tačiau mažai gamina, ypač konkurencingos produkcijos. Kaip pavyzdys pateikiama Sovietų Sąjunga, kur visuomet ūžė daugybė gamyklų. Ar mūsų valdžia ta linkme turėtų veikti?

– Reikėtų bakstelėti pirštu į Baltarusiją ir paklausti, ar jos žmonėms dabar yra gerai. Žinoma, uždarose ekonomikose valdžios sprendimais galima tam tikrą laiką maskuoti problemas, tai gali trukti ir gana ilgai – net krizės laikotarpiu gyvenimas šioje šalyje atrodė neblogai, tačiau finalas visuomet būna vienodas. Sakykim, Baltarusijos gyvenimas laikėsi ant Rusijos subsidijuojamų energijos išteklių. Gamyba vien tik tam, kad gamintum, nieko gero neduoda. Reikia gaminti konkurencingą produkciją, kurią norėtų pirkti ne tik tos šalies, bet ir kitų šalių žmonės.

– Kaip manote, prekyba – mūsų charakterio polinkis ar normalus ekonominis reiškinys tokiomis sąlygomis, kurios susiklostė mūsų šalyje? O gal valdžia turėtų dėti daugiau pastangų, kad mes galėtume sukurti ką nors vertinga?

– Turime gerų pavyzdžių, kai būtent privati iniciatyva, geri vadovai ir specialistai pasiekė puikių rezultatų be jokios valdžios pagalbos. Tam tikra parama duoda paskatą, bet nėra lemiama. Prekyba taip pat yra veikla, kuri duoda naudą, bet svarbu, kad ekonomika būtų nukreipta į keletą sričių. Akivaizdu, kad ir prekybos srityje mes nenukonkuruosime Azijos – turime konkuruoti greičiu, kokybe, didele pridėtine verte. To kaip tik ir reikėtų siekti bei negailėti kredituoti. Prieš imdamas paskolą, verslininkas visuomet gerai apgalvoja ir riziką, ir grąžą. Kai to imasi valstybė, ne visuomet yra garantija, kad ji panaudos lėšas taip, kaip reikia. Tuomet būtina žiniasklaidos, visuomenės, atitinkamų institucijų kontrolė, tačiau ir ji ne visuomet būna operatyvi bei efektyvi...