Baltijos jūroje esanti nafta praėjusio dešimtmečio viduryje kėlė didžiules politines aistras Lietuvoje ir Latvijoje. Tačiau vėliau viskas lyg ir nutilo, o naftą savo telkinyje D-6 sėkmingai išgauna tik Rusija. Atrodo, kad Baltijos jūros dugne esanti nafta jau nebedomina nei latvių, nei lietuvių politikų.
Nafta, naftos pramonė
© Reuters/Scanpix
Maišiagalos sukeltos aistros

1995 m. gegužės antrą pusę Lietuvoje kilo nemenkas šurmulys dėl galimų naftos atsargų Baltijos jūroje. Tiesa, ginčijamasi buvo ne tiek dėl žaliavos kiekio, jos išgavimo perspektyvų ir kaštų, kiek dėl politinio dialogo su Latvija, su kuria jūros siena ir turėjo nulemti, kas pretenduos į didesniąją telkinio ar telkinių dalį.

Tų pačių metų gegužės 20 d. Maišiagaloje vykusiame neformaliame tuometinio Lietuvos Prezidento Algirdo Brazausko susitikime su Latvijos kolega Gunčiu Ulmaniu buvo priimti sprendimai dėl jūros sienos, kurie, kaip parodė žemėlapiuose brėžtos linijos, Lietuvai nebuvo naudingi.

Galima priminti, kad dar 1994 m. pabaigoje Lietuvos ir Latvijos atstovai sutarė tarpvalstybinę jūros sieną nustatyti remdamiesi 1958 m. konvencijos dėl teritorinės jūros numatytu lygių atstumų metodu. Savo ruožtu, ekonominė zona, kurioje valstybė gali plačiai vykdyti komercinę veiklą, turėjo būti nustatoma kaip vidurio linija tarp variantų, kuriuos siūlys Vilnius ir Ryga. Geografiniai skaičiavimai parodė, kad šios zonos koordinatės turėjo eiti ties 55 laipsnių 58 minučių ir 3 sekundžių paralele iki Švedijos ekonominės zonos. Svarbu pastebėti, kad iki pat vadinamojo Maišiagalos memorandumo galiojo ir susitarimas nesiderėti dėl kontinentinio šelfo panaudojimo su trečiosiomis šalimis, kol bus nustatyta Lietuvos ir Latvijos jūros siena.

Tuo tarpu Maišiagaloje Lietuvos atstovai iš esmės savanoriškai atsisakė dalies jūrinės šalies teritorijos motyvuodami tai, pasak tuometinio premjero Adolfo Šleževičiaus, „politiniu sprendimu“.

Didžiausios aistros dėl tokio geografinio persistumdymo kilo paaiškėjus, kad ginčytinose jūros teritorijose yra nemenkas naftos telkinys, siekis kurį kuo greičiau eksploatuoti ir buvo pagrindinis Latvijos derybų „variklis“. Dar didesnis konfliktas įsiplieskė po to, kai kaimyninė valstybė, siekdama į naftos paieškas Baltijos jūroje pritraukti tarptautinius investuotojus, prisiskyrė sau netgi ne ginčytiną, o Lietuvos jurisdikcijai priklausančią kontinentinio šelfo dalį ir su Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kompanija AMOCO pradėjo derybas, kurios baigėsi sutarties pasirašymu.

Tiesa, tuometinis Latvijos užsienio reikalų ministras Valdis Birkavas stebėjosi Lietuvos nepasitenkinimu, sakydamas, kad Latvija „daugiau kaip trejus metus dirbo su šia sutartimi. Lietuvos pusė gavo visą medžiagą, net konfidencialią informaciją apie tai, kokios naftos gavybos perspektyvos, kokie ištekliai.“

Tačiau Lietuvoje kokių nors pastebimų diskusijų apie V. Birkavo minėtą medžiagą ir informaciją, deja, nebuvo, o dėl masinio piktinimosi latvių veiksmais Lietuvos veikėjams, susijusiems su Maišiagalos memorandumu, pavyko išsisukti nuo politinės atsakomybės. Atsistatydinimų ar atstatydinimų buvo išvengta, o praėjus kiek laiko, 1996 m. rudens pabaigoje, ir pats A. Brazauskas savotiškai išsižadėjo susitarimų su G. Ulmaniu, paskelbdamas negaliojančiu tų pačių metų spalio 25 d. savo dekretą, kuriuo teikė Seimui svarstyti laikinąjį įstatymo projektą, skirtą teritorinės jūros, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo Baltijos jūroje šiaurinės ribos nustatymui.

Išspręsta ar pamiršta problema

Kai Rusija paskelbė apie savo planus Baltijos jūroje ne per toliausiai nuo Kuršių nerijos eksploatuoti telkinį D-6, aukščiausiuose Lietuvos politiniuose sluoksniuose kilo tam tikrų ne itin garsių ir faktiškai vien ekologiniais motyvais paremtų protestų. Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, Rusijai tai nesukėlė kliūčių pradėti naftos gavybą, kurios eksportas į Vakarus, atsižvelgiant į geografinę telkinio padėtį, yra pigesnis nei žaliavos, išgaunamos Sibire ar Tolimuosiuose Rytuose.

Dar didesnė problema šalies ūkiui iškilo, kai „Mažeikių naftą“ pardavus Lenkijos kompanijai „PKN Orlen“ Rusijos kompanijos „Transneft“ atstovai pranešė apie avariją naftotiekyje „Družba“, kuriuo nafta buvo tiekiama į Mažeikius. Buvusį žaliavos trūkumą ir dabar tenka kompensuoti brangesniu būdu – gabenantis naftą jūra. Galima prisiminti ir tai, kad po ilgų kalbų apie užtruksiantį remontą „Transneft“ galų gale pareiškė išvis abejojanti galimybėmis toliau naudoti minėtą vamzdyną ir ketinanti susitelkti ties naujo naftotiekio statybos projektu.

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes ir pabrėžiant, kad alternatyvioji energetika Lietuvoje, deja, dar yra embrioninėje stadijoje, galima teigti, jog sava nafta Lietuvai tikrai būtų naudinga. Žinoma, jūrinio naftos telkinio eksploatavimas yra nemenkas verslo projektas, tačiau juk nafta, kaip niekas kitas, masina užsienio investuotojus. Žinant, kad nei Latvijoje, nei Lietuvoje su pastaraisiais nesielgiama kaip, pavyzdžiui, Rusijos naftos gavybos sektoriuje, susitarimas būtų įmanomas, juolab kad galima remtis Latvijos pavyzdžiu. Maišiagalos memorandumo laikais kaimynai sugebėjo susitarti su amerikiečių AMOCO. Susitarimo įgyvendinimą nutraukė tik punktas, pagal kurį naftos žvalgybos darbų nebuvo galima pradėti nepasiekus galutinio sutarimo dėl jūros sienos su Lietuva.

Tačiau šiandien tenka pripažinti, kad 1995 m. ir 1996 m. virusios aistros dėl jūros sienos, po kuriomis aiškiai matėsi naftos ir su ja susijusių pajamų potekstė, yra visiškai pamirštos, kaip tarsi pamiršta ir Baltijos jūros dugne esanti nafta, kuri jau lyg ir nebedomina nei latvių, nei lietuvių. Todėl, matant tokį abiejų valstybių politikų, prieš dešimt metų „laužiusių ietis“, ir verslininkų abejingumą, susidaro įspūdis, kad aptariama nafta Baltijos jūroje dingo. Tiesa, geologiniai argumentai aiškiai nurodo, kad tokių dalykų būti negali – vadinasi, šią problemą savotiškai palaidojo tik politinė konjunktūra.

1999 m. liepos mėnesį vis dėlto buvo pasirašyta Lietuvos ir Latvijos sutartis dėl teritorinės jūros, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo atribojimo Baltijos jūroje. Dar tų pačių metų spalio pabaigoje Lietuvos Seimas ją ratifikavo, o Latvijos parlamentarai to nepadarė iki šiol.

Laikinai einantis Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) Šiaurės ir Vidurio Europos departamento direktoriaus pareigas Edvilas Raudonikis VALSTYBEI teigė, kad „Latvija sutarties ratifikavimą sieja su gamtinių išteklių (naftos) pasidalijimo klausimu ir siūlo parengti bei pasirašyti sutartį dėl Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo Baltijos jūros ekonominėje zonoje. Lietuva laikosi pozicijos, kad atskiros sutarties nereikia.“

Tačiau dar įdomiau yra tai, kad E. Raudonikis VALSTYBĘ patikino, esą Lietuvos atstovai kuo greičiau ratifikuoti 1999 m. sutartį latvius ragina kiekviename susitikime. Prisiminus visus „kiaulių“ karus, neseną netvarką Lietuvos ir Latvijos pasienyje ir tai, kad net aukščiausio lygio abiejų šalių politikų susitikime apie jūros sieną ir naftą nekalbama, tikėti kokiu nors judėjimu šioje srityje yra sunku.

Ar yra bent vizija?

Galima daryti prielaidą, kad nutilusios kalbos apie Baltijos jūros išteklius yra tik užsitęsęs politinio sprendimo ieškojimas. Tačiau net ir tokiu atveju neprošal būtų turėti bent viziją, ką daryti su nafta, jei pavyks susitarti ir dėl sienos, ir dėl žaliavų dalybos. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Energetikos išteklių departamento direktorius Vladas Gagilas, paklaustas apie galimus su nafta susijusius šalies planus, teigė, kad tai ne Ūkio ministerijos kompetencija.

Vadovaujantis tokiu požiūriu, paaiškinti dabartinį delsimą darosi kiek paprasčiau, nes tikslo neturėjimas lemia pasyvumą, kuriam pateisinti politinių priežasčių galima rasti visada.

Kaip savotišką kontrastą galima paminėti ir tai, kad prireikus spręsti elektros energijos reikalus, Vilnius sugebėjo bent preliminariai susitarti su Ryga dėl Latvijos dalyvavimo naujojo Ignalinos atominės elektrinės (IAE) bloko statyboje. Tuo tarpu nafta, už kurią lėšos tikrai nebūtų pačios menkiausios, lieka anapus bent jau Lietuvos politikų interesų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Boso valanda su S. Jovaišu”: oro uostų generalinis direktorius G. Almantas apie procesų vadybą valstybinėje įmonėje

Rugpjūčio 17 d. vidurnaktis – data, kuomet, kaip teigiama Lietuvos oro uostų pranešime, visi...

„Facebook“ ir „Google“ apgaule įtariamą E. Rimašauską išsigabeno JAV pareigūnai (27)

Lietuvos pilietis Evaldas Rimašauskas, kaltinamas per suklastotus elektroninius laiškus iš JAV...

R. Karbauskis nusitaikė į draudimą išlaidauti: dėl to išvažiuoja dešimtys tūkstančių (214)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis krizės metu priimtus...

„Alibaba“ pajamos antrąjį ketvirtį augo 56 proc.

Kinijos elektroninės prekybos milžinas „ Alibaba “ ketvirtadienį pranešė apie Volstrito...

SEB bankas uždaro vieną skyrių Gedimino prospekte Vilniuje (7)

Didžiausias šalyje komercinis SEB bankas uždaro vieną iš savo klientų aptarnavimo skyrių...

Top naujienos

Vilniaus centre ant vejos nakvoja nuo sekmadienio: užsienio darbininkai pateko į nepavydėtiną padėtį (75)

Jau kelias dienas vilniečiai parkelyje prie Prancūzijos ambasados atkreipė į neįprastą...

Siūbuojantis Vilniaus tiltas įvarė siaubo: manė, kad jis sugrius

Vingio parko tiltas ne juokais išgąsdino žmones, kai po didžiulio Robbie Williamso koncerto...

Populiariausioje Barselonos gatvėje sunkvežimis rėžėsi į minią nuolat pildoma (35)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

R. Karbauskis nusitaikė į draudimą išlaidauti: dėl to išvažiuoja dešimtys tūkstančių (214)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis krizės metu priimtus...

Dviejų vaikų mama mirė dėl to, kad laikėsi jai netikusios dietos

Liepos 19 d. savo namuose Mandūroje, Vakarų Australijoje, buvo rasta be sąmonės parkritusi...

Kauno oro uosto direktorius: liūdime (51)

Po mėnesį trukusių rekonstrukcijos darbų atsidarius Vilniaus oro uostui, Kauno oro uosto...

G. Kirkilas sugalvojo planą koalicijai su „valstiečiais“ gelbėti (22)

Socialdemokratų partijos vicepirmininkas Gediminas Kirkilas inicijuoja partijos susitarimą su...

Pirmosios Bundeslygos istorijoje teisėjos moters netrikdo keisti F. Ribery pokštai

Po dešimtmečio Vokietijos antrame futbolo divizione Bibiana Steinhaus taps pirmąja moterimi...

Odesoje atostogaujantys lietuviai kelia pavydą paprastiems miesto gyventojams (113)

Apsilankius Ukrainos atostogų rojumi vadinamoje Odesoje ne visiems patinka. Priklauso, kiek jūs...

G. Landsbergis vienoje srityje jau aplenkė senelį (539)

Konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui per metus pavyko nemenkai sustiprinti savo...