Pirmiausia vertėtų paminėti, kad ekonomikos nuosmukis ir su juo atsiradęs nestabilumas vienaip ar kitaip paveikė visą visuomenę. Tačiau turbūt neverta ginčytis, kad skaudžiausiai šį poveikį pajuto esantieji nepalankiausioje padėtyje: pensininkai, jaunos šeimos, žmonės su negalia ir... moterys. „Eurostat“ duomenimis, dar iki krizės moterų skurdo rizika buvo daug didesnė nei vyrų: 2008 m. skurdas grėsė 17,4 proc. ES moterų ir apie 15 proc. vyrų. Nuo nuosmukio pradžios ES gyventojų, kuriems gresia skurdas, dalis didėja iki šiol. 2011 m. ji siekė 16,9 proc. visų ES gyventojų, tačiau moterys šį vidurkį lenkia – skurdas gresia 17,6 proc. moterų ES.
Analizuodami ekonomikos nuosmukio įtaką būtent moterims, ekspertai skiria kelias sritis: atlyginimai, smurtas šeimoje, nedarbas ir valstybės sektoriaus mažinimas. Bet apie viską nuo pradžių.
Prieš vyrus ir valstybę
Vidutinio valandinio atlygio, mokamo moterims ir vyrams, skirtumas ES iki šiol siekia apie 16 proc., Lietuvoje šis rodiklis kiek mažesnis – 14,6 procento. Vadinasi, jei vyras uždirba 2 tūkst. litų per mėnesį, jo žmona, kurios kvalifikacija tokia pati ir kuri tą patį darbą padaro per tą patį skaičių valandų, per mėnesį uždirba jau tik 1 708 litus. JAV, kur atlyginimų skirtumas tarp lyčių, 2011 m. duomenimis, yra apie 13 proc., skaičiuojama, kad per visą gyvenimą – 47 metus darbo visu etatu – aukštąjį išsilavinimą turinti moteris dėl šio skirtumo praranda apie 2 mln. JAV dolerių. Tačiau krizės kontekste atlyginimo skirtumas svarbus mėginant suvokti, kad jau vien dėl šio skirtumo dažna moteris sunkiau gali skirti lėšų santaupoms, taigi yra prasčiau pasiruošusi ekonominiams sunkumams, pavyzdžiui, dėl nuosmukio pradėjus mažinti atlyginimus. Palyginkite: 2012 m. „Spinter tyrimai“ atliktos reprezentatyvios apklausos duomenimis, 54 proc. Lietuvos vyrų ir net 66 proc. moterų jaučiasi finansiškai nesaugūs.
Mažinami atlyginimai, ypač šalyse, kurioms nuosmukis smogė stipriau, pirmiausia kirto būtent moterims. Palyginkime: „Eurostat“ duomenimis, vidutinis metinis latvio atlyginimas eurais 2008 m. siekė 9 493, o 2010 m. – jau 9 255. Vidutinis metinis latvės atlyginimas eurais tuo pačiu laikotarpiu kito nuo 7 726 iki 7 059, taigi, latviui recesija atsiėjo vidutiniškai 238 eurus per metus, o Latvijos moterims ūkio lėtėjimas kainavo beveik trigubai daugiau – 667 eurus, o tai jau daugiau negu vidutinis moters mėnesio atlyginimas Latvijoje. Dar labiau nepasisekė vengrėms: jų metinis atlyginimas sumažėjo 747 eurais (vengrų vyrų – 299 eurais) – taip pat gerokai daugiau nei vidutiniu vieno mėnesio atlyginimu.
Kiek kitokia situacija Skandinavijoje ir Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, Švedijoje 2009 m. tiek vyrų, tiek moterų atlyginimai mažėjo (beje, vyrų – trečdaliu daugiau), tačiau 2010 m. atlyginimai vėl pasivijo ir pralenkė ankstesnį lygį (vyrų atlyginimai augo labiau). Krizė daug mažiau palietė ir Didžiosios Britanijos moterų atlyginimus, palyginti su vyrų, tačiau šalyje, kur skirtumas tarp skirtingų lyčių atlyginimų už tą patį darbą siekia beveik 20 proc., dar didesnis moterų atlygio mažinimas gana didelę dalį jų tikriausiai būtų įstūmęs į skurdą.
Pasaulio tendencijos rodo, kad moterims recesija smogė kiek vėliau nei vyrams. Pirmiausia su sunkumais susidūrė finansų sektoriaus ir statybų bendrovės, kuriose dominuoja vyrai, o tik vėliau – paslaugų ir viešasis sektoriai, kuriuose daugiausia dirba moterys, taigi nuosmukio bangą jos pajuto kiek vėliau. Tai puikiai iliustruoja vidutinio lietuvių atlyginimo kaita: Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2009 m. vidutinis metinis vyrų atlyginimas mažėjo 633 eurais, o moterų išliko beveik stabilus; 2010 m. vyrų atlyginimas sumažėjo dar 188 eurais, o moterų – 279 eurais. Galutinis atlyginimų svyravimo rezultatas Lietuvoje vis dėlto yra moterų naudai – Lietuvos vyrams atlyginimo požiūriu krizė kainavo beveik trigubai brangiau. Tačiau džiaugtis dar per anksti.
Nėra pinigų – yra kumščiai
Antras recesijos poveikio elementas – smurtas artimoje aplinkoje. Patriarchalinėse visuomenėse vyras iki šiol laikomas pagrindiniu duonos nešėju, taigi darbo ir duonos nešėjo vaidmens praradimas gali turėti psichologinių padarinių. Manheimo universiteto (Vokietija) mokslininkų prof. Gerardo van den Bergo ir Michèle Tertilt atlikti tyrimai rodo, kad tarp realaus bendrojo vidaus produkto (BVP) ir smurto prieš moteris yra tiesioginis ryšys. Krizės matematika paprasta: jei nedarbo lygis kyla 1 proc., smurtas šeimoje išauga 2,7 atvejo 100 tūkst. gyventojų.
2008 m. konsultacijų bendrovės „BGI Consulting“ atliktos reprezentatyvios Lietuvos moterų apklausos duomenimis, 21,5 proc. moterų, patiriančių smurtą namuose, kaip pagrindinę jo priežastį nurodė nesėkmes darbe ir finansines problemas. Tiesa, skaičių kalba kalbėti šiuo klausimu sunkiau: pirmiausia, daugelis moterų nesiryžta pranešti apie smurtautojus, antra, ne taip seniai įsigaliojęs Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas gali dirbtinai iškreipti statistiką. Galop, dar ne taip seniai policija neturėjo nei noro, nei teisinių instrumentų kištis į šeiminius konfliktus, kol jie nepasiekia kraštutinės stadijos. Tačiau apie šiokias tokias tendencijas galima kalbėti pasitelkus Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pateikiamus duomenis: nuo pat 2004 m. nuosekliai mažėjęs sunkių sveikatos sutrikdymų skaičius 2009 m. išaugo 11 proc., o lygiai taip pat mažėjęs išžaginimų skaičius 2009 m. šoktelėjo beveik 40 proc. (!) ir siekė 6,3 nusikaltimo 100 tūkst. gyventojų, arba maždaug tiek, kiek 2006 metais. Nors galima pasidžiaugti, kad nuo 2010 m. kasmet tiek vienų, tiek kitų nusikaltimų vėl mažėja, faktas tas, kad smogus recesijai smurto Lietuvoje daugėjo, ypač nukreipto prieš moteris.
Kam darbinti paskui snarglėtą bamblį lakstančią vištą?
G. van den Bergo ir M. Tertilt tyrimas atskleidžia ir kitą įdomų faktą – smurto tikimybė išauga, jei didėja tik vyrų nedarbas. Lietuvoje moterų ir vyrų nedarbo lygis 2008 m. buvo bemaž vienodas, tačiau 2009-ieji virto esminio lūžio metais: moterų nedarbas, Statistikos departamento duomenimis, šoktelėjo nuo 5,6 iki 10,4 proc., vyrų – nuo 6 iki 17 procentų. 2010 m. vyrų ir moterų nedarbo augimas susilygino, o 2011 m. pradėjo mažėti. Tačiau čia laukė kita staigmena – moterų nedarbas mažėja beveik dvigubai lėčiau nei vyrų. Kodėl? Antros bangos laukiantys mokesčių išvarginti verslininkai kol kas ne tik nedrąsiai investuoja, bet ir nedrąsiai samdo. O moteris, ypač reprodukcinio amžiaus, – labai rizikinga darbuotoja: įdarbinsi, išmokysi, o ji ims ir pabėgs gimdyti, kelerius metus sauskelnes keis, atleisti jos per tą laiką negalėsi, o grįš su išblėsusia kvalifikacija ir lakstys snarglėto bamblio slaugyti kaskart, kai anas nusičiaudo... ES ši problema daug metų buvo sprendžiama darbu ne visą darbo dieną. Dabar, kai taip dirbančių moterų ES – beveik trečdalis, politikai pradeda šią situaciją vadinti daliniu nedarbu, kuris atsiranda tiek dėl darbdavių nenoro rizikuoti, tiek dėl socialinių paslaugų – darželių – trūkumo.
Taupymo programos ir biudžetų karpymas visuomenę gelbėjo taip pat ne aukojant šiaip paprastus žmones, o pirmiausia moteris. Tiesiogiai – etatų karpymu: ES viešajame sektoriuje moterys sudaro apie 70 proc. darbuotojų. Kai kuriose šalyse dėl taupymo priemonių šis sektorius susitraukė iki 25 procentų. Moterims taip pat tenka vaikų priežiūra, senolių slaugymas, taigi taupymo programos ir su jomis susijęs socialinių išmokų mažinimas moteris paveikė ir netiesiogiai – tiek per socialinių paslaugų spektro, tiek per išmokų mažinimą.
Versle tik merginos?
Nors krizės kaina skirtingų valstybių pilietėms skyrėsi, tendencijos tiek JAV, tiek ES išlieka panašios. Ir jos nėra nei naujos, nei negirdėtos, tiesiog recesija išryškino kai kurias anksčiau egzistavusias problemas, tarp jų ir moterų padėtį. Tačiau moteris iš nieko sugeba sukurti ne tik mišrainę, šukuoseną ar tragediją, bet ir darbą.
Vakarų Europoje ir už Atlanto pastebimos net kelios tendencijos. Pirmiausia, vis daugiau moterų pačios metė darbą ir nusprendė likti namuose. Tik jos ten ne pyragus kepa ir grįžtančio vyro laukia, o dirba. Antra tendencija – daugėja moterų, kurios netekusios darbo ėmėsi savo verslo. Dar daugiau – ES pastebima, kad pastaraisiais metais ne tik kad kuriama vis daugiau moterų vadovaujamų verslų, bet ir vis mažiau jų bankrutuoja. Šiuo metu ES verslininkai pagal bankrotus lenkia verslininkes. Tiesa, šie verslai dažniausiai priskirtini smulkiojo verslo kategorijai, o realiai dažnu atveju vertėtų kalbėti net apie mikroverslą. Pavyzdžiui, JAV iš visų moterims priklausančių verslų daugiau nei 1 mln. JAV dolerių apyvartą pavyksta pasiekti tik 1,8 proc., o vidutiniškai tokią apyvartą viršijančių verslų – 5,3 procento.
Remiantis sociologinėmis apklausomis, moterų, svajojančių tiek apie savo verslą, tiek apie atsakingas pareigas, dalis gerokai mažesnė nei vyrų, tačiau, kaip teigė Didžiosios Britanijos europarlamentarė Vicky Ford, moterys, ypač turinčios vaikų, dirbti veržiasi ne todėl, kad svajoja apie svaiginančią karjerą ar nesibaigiančias užduotis, o pirmiausia todėl, kad jų šeimai ekonomiškai būtini dviejų asmenų atlyginimai. Kita vertus, moterys gerokai lankstesnės, taigi potencialiam darbui jos nekelia tokių aukštų reikalavimų kaip vyrai, o ekstremalioje situacijoje darbu paverčia įgūdžius, kuriuos išsiugdė kasdien dirbdamos namuose, bet niekas už juos nemokėjo, pavyzdžiui, gėlių auginimą, tortų kepimą, natūralios kosmetikos maišymą ar drabužių taisymą. Lietuvoje ši tendencija iki šiol kiek vangi: apie 40 proc. sau darbo vietą sukuriančių žmonių sudaro moterys, o ES vyrai ir moterys pasiskirsto maždaug per pusę.
Karjeros siekiančių ir išsilavinusių moterų ateitis taip pat šviesėja: didelė dalis dirbančių moterų – 51 proc. – dirba ne rankų darbą, kuriam reikia įgūdžių, pavyzdžiui, sekretorės, dėstytojos, gydytojos. Tarp vyrų tokie darbai priklauso apie 37 proc. darbuotojų. Didžiausia dalis vyrų – 47,5 proc. – dirba rankų darbą, kuriam reikia įgūdžių, pavyzdžiui, profesionalaus staliaus, sudėtingos technikos gamintojo. Spėkite, kokio darbo poreikis auga žinių ekonomikoje?
Šiuo metu ES svarstoma įvesti privalomą 40 proc. moterų kvotą įmonių valdybose, tačiau jokiais įstatymais, deja, negalima laimėti kovos, kuri moterims sekasi labai sunkiai. Tai kova su savimi – su seksistiniais stereotipais, kuriuos moterys palaiko jei ne labiau, tai bent jau tikrai tiek pat, kiek vyrai. Tik pamanykite: nors berniukų mokymosi rezultatai statistiškai prastesni nei mergaičių, tik 26 proc. moterų ir beveik 40 proc. vyrų yra įsitikinę, kad mokykloje sužinojo viską, ko reikia verslui. Tol, kol ši kova nelaimėta, kiekviena visuomenės krizė moterims kainuos brangiau nei vyrams ir jokie įstatymai neleis užtikrinti tikrai lygių galimybių.
Moterų situacijos kaita dėl recesijos ypač aktuali ne tik dėl pačių moterų padėties, bet ir todėl, kad tyrimais pagrįstas tiesioginis ryšys tarp moterų ir vaikų gerovės. Paprastai tariant, jei moteris turi lėšų, ji jas investuoja į vaikus, taigi lyčių skirtumų problema labai greitai tampa visos visuomenės problema.
Visos pasaulyje akcentuojamos problemos, su kuriomis moterys susidūrė dėl recesijos, aktualios ir Lietuvoje. Krizė – kaip grandininė reakcija, kuri labiausiai moterų atžvilgiu pasireiškė tradicinėse patriarchalinėse visuomenėse. Jose moteris tampa pernelyg rizikinga darbuotoja, jai tenkanti socialinė našta labiau jaučiama, be to, gajus įsitikinimas, kad vyras turi būti šeimos maitintojas.
Didžiulė problema yra ir socialinių paslaugų mažinimas – jos perkeliamos į privatųjį sektorių. Kai kalbama apie tokias paslaugas kaip darželiai, skurdžiau gyvenančios moterys neturi pinigų už juos sumokėti, bet kol neranda darželio, negali dirbti visą dieną. Taip pat svarbu, kad tokie sprendimai dažniausiai būna ilgalaikiai – jei dėl taupymo paslauga neteko viešosios paslaugos statuso, yra didelė tikimybė, kad ir baigus veržtis diržus ji liks privati.
Tendencijos, kad moterų verslų Lietuvoje sparčiai daugėtų, kol kas nepastebime. Čia ir vėl galioja vyrų pasaulio taisyklės. Be to, moterų verslai dažniausiai yra smulkieji, o kai stambiajam verslui suteikiamos lengvatos, mikroverslams, pavyzdžiui, prekybai turguje, keliami vis didesni reikalavimai.
