Verslas reiškia užsiėmimą, darbą. Žodžio verstis viena iš reikšmių – gyventi, manytis. Kalbininkai šio žodžio šaknis sieja su prokalbe, pirmine giminiška baltų kalba. Jį naudojo ir Simonas Daukantas. Atrodytų, tai turi reikšti, kad lietuviai nuo seno ir visą laiką turėjo būti verslūs. Ar taip yra – diskusija su ūkio ministru Dainiumi KREIVIU ir verslininkais – vyninių Vilniuje ir Nidoje bendrasavininku Kristupu BAUBLIU bei įmonės „Apertika” savininku Jonu KLIMANTAVIČIUM. Pokalbį moderavo žurnalistė Rita MILIŪTĖ.
- Kelio užsakymu Baltijos tyrimų bendrovė sociologinėje apklausoje klausė respondentų: "Ar Jūs esate pasiryžęs per artimiausius 12 mėn. imtis nuosavo verslo?“ 2008 m. rudenį teigiamai atsakė 1%, 2009 m. vasarą – 2%, Šį pavasarį – 4,7% apklaustųjų. Ministre, tokie skaičiai Jus tenkina ar veikiau verčia rautis plaukus nuo galvos?
D. Kreivys. Kaip pažiūrėsi, čia kaip su stikline – ar apypilnė, ar pusiau tuščia? Kad verslumo indeksas auga – gerai. Blogai, kad nedaug žmonių galvoja, jog verslas yra tai, kas jiems skirta. Man tenka daug apie tai diskutuoti Investuotojų taryboje, turime joje keletą vadovų iš Suomijos – pagrindinis Suomijos vyriausybės tikslas yra skatinti gyventojų verslumą, nes tik per jį ir smulkaus bei vidutinio verslo plėtrą mes galime sukurti tą mažą ekonomikos stebuklą. Suomijoje smulkusis verslas yra labai inovatyvus, jis yra pirmoji išradimų grandis, vėliau tuos išradimus perperka didžiosios kompanijos.
- Pagal tas pačias apklausas, 27% sako, kad norėtų užsiimti privačiu verslu, jei palankiai susiklostytų aplinkybės. Ką jau užsiėmę verslu žmonės laiko tomis aplinkybėmis, kurios paskatintų veiklai? (67% vis tiek sako, kad greičiau NE, negu TAIP, 16% geriau norėtų dirbti valstybinėje įmonėje, negu turėti savo įmonę ar būti dalininku). Kodėl?
K. Baublys. Grįžkime dar prie terminijos. Esu sukūręs vieną naujadarą ir sieksiu, kad Kalbos komisija jį patvirtintų – darau didelę takoskyrą tarp verslininko ir to, kas yra prancūziškos kilmės entrepreneur – antreprenerio, kas man skamba kaip “verslanoris”. Verslininko svarbiausias tikslas visada bus pelnas, o verslanorio – pirmiausia įgyvendinti idėją, uždegti savo vizija kolegas, o paskui kažkur toje loginėje sekoje atsiras ir pelnas, bet jis tikrai nebus svarbiausias dalykas. O dėl noro pradėti savo verslą – mano nuomone, skaičiai didėja ne tik dėl to, kad tauta užspeista į kampą ir kad kažkaip reikia manytis. Šiais elektroniniais laikais gyvenant informacinėje visuomenėje, idėjų kritinė masė nuolat auga, be to, pasiekiama bet kam.
Kodėl taip palyginti nedaug žmonių turi idėjų ir ryžtasi jas įgyvendinti? Manau, žmogui, pagalvojusiam apie nuosavą verslą, pirma baimė yra netgi ne bankas/paskola/iš kur pinigų gauti, o “reikės eiti valdžios prašyti, kažko neleis, kažko neduos”. Kitaip sakant, visas biurokratinis bagažas, kurį mes užsiauginom arba kurį mums užaugino per tuos penkiasdešimt metų, vis dar, deja, nenyksta. Tačiau pasigilinus nei Ūkio ministerija, nei daugelis institucijų, kurios prižiūri smulkųjį verslą, kuriam aš atstovauju, nėra kažkokie verslo žlugdytojai ir geranoriškumas jaučiamas, tiktai dažnai jaučiu, kad ir patys valdininkai yra sutrikę, pasiklydę įstatymuose ir instrumentuose, kuriuos patys sugalvoja diegti verslo ir jo kūrimo priežiūrai.
- Pone Klimantavičiui, o ko Jums reikėjo? Be to, kad išgarsėjote televiziniame projekte “Mano meistras”, dabar jau turite ir kitokios patirties – kas padėjo apsispręsti likti versle, o ne ieškoti valdiškos tarnybos?
J. Klimantavičius. Ar TV projektas gavo kapitalą –atskira diskusija; kapitalu to, ką mes ten gavome, vadinti negalima. O žmones, kurie nori pradėti savo verslą, skirstyčiau į kelias kategorijas. Pirma, tuos, kurie eina dirbti samdomo darbo arba nori daryti ką nors patys ir taip kurti ir kelti savo gerovę. Kita grupė – dirbantys samdomą darbą, bet sugalvojantys idėją, kurią imasi įgyvendinti patys. Treti – neturintys darbo ir galvojantys – o ką gi man tada daryti? Alternatyva: laukti socialinės išmokos arba veikti. Tą verslumo indeksą, manau, reikia vertinti ir kitu požiūriu. Aš atstovauju tai grupei, kuri dirbo įmonėje, nebebuvo tuo patenkinta, todėl ėmėsi savo veiklos. Manau, Lietuvos ekonomikai būtų svarbu, kad patirties darbo rinkoje turintys žmonės imtųsi savo verslų. Jie gali sukurti vertę, ir juos reikia paskatinti.
- Kaip? Pora šimtų litų už įsteigtą įmonę, kaip kartais pasiūloma?
J. Klimantavičius. Verslo pradžiai, kuri yra labai svarbi, Ūkio ministerijos iniciatyva sumažinti pradinį kapitalą buvo labai puikus dalykas. Juk, pavyzdžiui, netgi Didžiojoje Britanijoje privalomas įstatinis kapitalas tėra pora šimtų svarų. Lietuvoje reikia turėti 10 000 litų, kad pradėtum savo verslą. Galima kurti individualiąją įmonę, tačiau tada nuo pat pirmos dienos reikia mokėti mokesčius. Antra, verslą pradedantis žmogus dar nesukūręs vertės nei sau, nei kitiems, o jau turi mokėti mokesčius, vos priėmęs samdomą darbuotoją. Ir šiuo metu visas valstybės reguliavimas šito nesušvelnina. Kitas mokestis – PVM. Manau, galintys į rinką ateiti žmonės pirmiausia imsis paslaugų rinkos. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, 100 000 litų apyvartą – dviejų žmonių metų darbą, ir staiga – bam! – paslaugos brangsta 21 procentu. “Mano meistro” opiausia problema ir buvo, kad neturėdami rimto įdirbio, staiga pabrangome penktadaliu.
- Ministre, esate sakęs: „Nesutinku galvoti apie lietuvius kaip apie žmogžudžių ir savižudžių tautą, o verslininkus – kaip aukštesnę smulkaus aferisto pakopą.” Bet kodėl būtent tokios mintys yra ypač gajos čia, Lietuvoje?
D. Kreivys. Ko gero, sovietinis paveldas – „smulkus buržua”, kurį, V. Putino (Rusijos premjero –red.) žodžiais kalbant, reikia prispausti. Spekuliantas, kurį reikia pasodinti, ir panašiai. Vis prisimenu istoriją, kaip mokytojas paklausė kaimyno verslininko, kaip tam sekasi. Kai anas nustebęs paklausė, kodėl tai sudomino pirmą kartą per penkiolika metų kaimynystės, mokytojas pasakė iš premjero sužinojęs, jog kol nesiseks verslininkams, pinigų trūks ir pedagogams. Ko gero, ir informacijos trūksta, nes ir ūkio ministras, kuris remia ir atstovauja verslui, nėra labai teigiamas herojus. Kita vertus, ir verslas turi diegti gero valdymo praktikos elementus, įskaitant subalansuotą požiūrį į darbuotoją.
O dėl verslo pradžios – aiškiai matome problemą ir baigiame ruošti projektą “Verslo laiptai”, pagal kurį žmogus, pradėjęs nuo patento, galėtų per individualią veiklą pasiekti smulkiąją įmonę, iš jos – į UAB, po to – AB. Tačiau, ko gero, pati opiausia problema yra verslą kontroliuojančios institucijos ir administracinė našta. Štai istorija: biotechnologijos mokslininkas nutarė išeiti iš instituto ir pradėti savo verslą pagal patentą. Iškart sulaukė tiek tikrintojų, kad greitai nėrė atgal į institutą ir atgal nebeišlindo. Todėl pagrindinis mūsų dėmesys – peržiūrėti kontroliuojančių institucijų naštą, kad jos turėtų derinti veiksmus ir tikrinti su aiškiomis intencijomis ir tikrai ne kada panorėję. Tų institucijų vadovai šiuos žingsnius priima susiraukę, bet priima. Kitas žingsnis bus tas institucijas sujungti.
- Ar tai dabartinės tvarkos, ar ir požiūrio klausimas? Turiu raštą iš mokesčių inspekcijos, kuri tikrai vertinama kaip dirbanti geranoriškai, bet kviečia atvykti suderinti mokestinių prievolių likučius ir prašo turėti duomenis apie sumokėtus mokesčius. Bet juk inspekcija pati juos turi?Kaip verslas tai ištveria?
J. Klimantavičius. Lietuvoje egzistuojančią piramidę reikėtų apversti. Dar gajus įsitikinimas, kad valdžios institucijos yra viršuje, jos viską tvarko, ir jaunimas nori jose dirbti. Jei piramidę apverstume, pamatus turėtų sudaryti verslininkai, kurie kuria vertę. Iš tos vertės gyvena visi, ir tos pačios valdžios institucijos. Kita požiūrio dalis yra ta, ar žmogus nori dirbti kažką ir gauti algą, kas yra pastovu ir dėl to reikia mažiau galvoti, ar vis dėl to būti ambicingam ir pasakyti – aš pats galiu užsidirbti pinigus. Jei taip, tada galiu pradėti kurti nuo mikro verslo ir judėti tolyn.
- Kaip galima pakeisti požiūrį į verslumą – tiek valstybės institucijų, tiek pačių žmonių? Ar apskritai galima verslumą skatinti?
D. Kreivys. Be abejo, galima, ir nemaža atsakomybė turėtų tekti valstybei. Jai iš esmės turėtų tekti arbitro vaidmuo – kaip per geras krepšinio varžybas teisėjo nematyti. Yra taisyklės, o jis prižiūri, kad jos nebūtų pažeidžiamos. Taškas. Pas mus, deja, to nėra, tačiau ta kryptimi dirbame. Tačiau kadangi turime per mažą verslumo lygį, per mažai noro, turime užsiimti dar ir trenerio darbu. O čia pradžioje svarbu nustatyti būtiną įstatinį kapitalą arba suteikti vietos inkubatoriuje, taip pat galima prisidėti nemokamų teisinių pasaugų paketu, galbūt apmokėjimu už buhalterinę apskaitą. Bandome pradėti tokį projektą pirmiausia Visagino–Molėtų–Ignalinos trikampyje. Turime ir tam lėšų – paslaugomis už 6000 litų kiekvienai naujai įmonei.
Kitas apsektas – įvairių lygių mokymai. Šiandien turime ir Eksporto akademiją, ir Konkurencingumo centrą; jie moko, kaip eksportuoti, kaip elgtis rinkoje, kaip šnekėtis ir derėtis su kitų tautų žmonėmis. Tų programų turime nemažai, bet kad dar nelabai kam įdomu, kaip tam verslininkui sekasi; geriau spausdins ir skaitys, kaip kas ką nužudė ar nusižudė ar kaip emigrantai Anglijoje gulbes valgo, nors dar nežinia, ar tikrai jie jas ten valgo. Bet smulkaus verslininko sėkmės istorijų neaprašo, nes tai neįdomu. Sėkmė neimponuoja, o štai jei kam nepasisekė, tai jau kitas reikalas.
K. Baublys. Norėčiau ministrui ir paantrinti, ir paprieštarauti. Rašymo apie sėkmę trūksta, tačiau ta sėkmė suprantama labai fragmentiškai – iš esmės pelno/nuostolio eilutė, ir viskas. Bet jei žmogus kažką sugalvojo ir stengiasi toje srityje būti geriausias, tas apskritai niekam nerūpi. Verslą mes vertinam pagal faktą, bet verslas juk nėra baigtinis procesas. O šiaip man visada būna labai linksma, kai įvairūs valstybės pareigūnai sako: „va, sukūrėm programą, įdiegsim trikampyje...“ Aš, kaip žmogus iš smulkiojo verslo, pagalvoju: jei mano įmonėje dabar kažkas neveikia, tai aš neturiu laiko laukti penkerius metus, nes ateis konkurentas ir mane suės. Svečias – baro, restorano – išeis kitur, jei pas mane neveikia ventiliacija, užliejo tualetą, susirgo trys virėjai ir liko tik valytoja ar dar kas nors... Užtat žmonės kartais ir su pagiežinga šypsena jau kalba: kai valstybė pradės tvarkytis kaip UAB, bet ne ta blogąja prasme, kad visi į kišenes prisidėti bando, o išties tvarkytis, tada visi truputėlį lengviau atsikvėps. Prikuriam įvairiausių modelių, vyksta pasitarimai, programos diegiamos, o dienos pabaigoj – niekas nejuda iš mirties taško, išskyrus tuos kelis pramuštgalvius, kurie nebijo galvą į sieną padaužyti. Suprantu, kad valstybė – ne kioskas, ir ne viskas per vieną dieną padaroma, bet manau, kad ir valstybė turėtų griežčiau ir konkrečiau iš savęs reikalauti numatytų veiksmų, ne tik kalbėti ir svarstyti. Tie sovietmečio planai kartais atrodo neblogas dalykas... Kartais norisi, kad kas imtų ir pasakytų: dabar imsim ir darysim taip, nes taip reikia, netgi jei jums nepatinka ir norite eiti prie Seimo langų daužyti. Darysime, nes tai kitur veikia, nes išrasta aibė modelių, kaip tvarkyti verslą ir politiką, ir neturim išradinėti dviračio. Esam jauna valstybė, bet gaji, su daug kiaušų, reikia tai išnaudoti.
D.Kreivys. Bet taip ir vyksta. Visa mano komanda yra iš verslo, tiktai taip ir dirbam.
K. Baublys. Bet ko jie ten nuėjo, ministre, Jūs man atsakykit – jei žmogus turi sėkmingą verslą, mažą ar didelį, kam lįsti į valdžią – čia tikrai kad Lietuvai būtų geriau?
D. Kreivys. Kiekvienas savaip suvokia gyvenimą ir savo vietą jame. Kaip pats teisingai minėjai – ne vien pinigai žaidžia, jei galvoji, kad gali kai ką padaryti geriau negu iki šiol darė, tą ir bandai. O dėl efektyvumo – imkim tą pačią Eksporto akademiją – susirenka apie tris šimtus verslo žmonių ir dar apie penkis šimtus stebi internetu tuos mokymus; tai, sutikim, yra didžiulis pasisekimas...
K. Baublys. Atsiprašau, bet papasakosiu vieną labai trumpą istoriją. Turiu idėjų dėl namų apyvokos dizaino produktų ir drabužių linijos, apskaičiavom, kiek reikėtų lėšų eksportuoti, ir nustatėm, kad be 1,8 mln. Lt neverta niekur nė lįsti. Pradėjom ieškoti ir kreipėmės į visokias akademijas. Žmonės ten skėstelėjo rankomis ir pasakė, kad reikia sukurti modelį. Taigi atsakymo, kur eiti ir ką daryti, negavau.
D. Kreivys. Sutikim, tokia suma nėra maža. Kai turi idėją, visame pasaulyje yra rizikos fondai, verslo angelai, o iki šiol Lietuva nieko neturėjo. Pirmieji rizikos kapitalo fondai tik dabar pradeda funkcionuoti, o Estijoje veikia jau 10 metų. Dabar dirbam su tais, kurie užaugino Facebooką, finansavo Ilją Laursą (GetJar – red. past.), kad ateitų į Lietuvą.
J. Klimantavičius. Apie kokius verslo sektorius Jūs kalbat, kai taip sakot – tik IT?
D. Kreivys. Ne tik. Man patiko ta mintis apie penkmečio planus – mes, dabar kurdami strategiją, numatom darbus dvidešimčiai, trisdešimčiai metų. Kai kurie rodikliai, kaip konkurencingumas, darbo našumas, investicijos į mokslinius tyrimus, turi būti pasiekti tam tikru planuojamu laiku. Ministerijos turi formuoti politiką, nustatyti rodiklius bei kontroliuoti. Jokio finansavimo, jokio pinigų skirstymo negali būti. Patį projektą turi valdyti agentūros, kurių vadovai samdomi darbo rinkoje. Juos prižiūri valdybos, sudarytos pagal Vakarų šalių modelius – penki verslo žmonės su investuotojų patirtimi, du valdininkai; dar yra stebėtojų tarybos iš verslo asociacijų. Visiškai atitinka korporatyvinio valdymo modelį. Eksportuojančios Lietuvos valdyba yra labai griežta, ir nepasirengęs ten neateisi. Turi projektą – finansuoja, neturi – ne. Ir Ūkio ministerijoje yra ekranas, kuriame matyti visi prioritetiniai projektai ir jų vykdymas. Britų ambasadorius pamatė, sako: „O, ir pas mus taip.“ Skirtumas tik tas, kad ten panašiai projektai kontroliuojami ir savivaldybėse. Visada žinoma, kur kiek nuėjo pinigų. O pas mus – ne.
- Bet jei, kaip sakė Kristupas, valstybė tvarkytųsi kaip UAB, tai juk ir be švieslenčių žinotų, ką finansuoja ir kur padėjo pinigus...
D. Kreivys. Taip...
- Jūs minėjote rizikos kapitalo prieinamumą. Pasaulio ekonomikos forumo ekspertų tyrimo duomenimis, Lietuva užima žemesnę negu vidurkis vietą (iš 133 tyrinėtų šalių aiškinantis pažangių technologijų konkurencingumą) ne tik pagal rizikos kapitalo prieinamumą, bet ir kitus svarbius verslui rodiklius – finansų rinkos išprusimą, klasterių tinklo išplėtojimą, apmokestinimo lygį, kaip neskatinantį nei dirbti, nei investuoti kapitalą, įstatymdavystės struktūrų efektyvumą, nuosavybės apsaugą, infrastruktūros išsivystymą, švietimo sistemos lygį, investicijas į tyrimus ir plėtrą, gebėjimą įsisavinti naujas technologijas, netgi vyriausybės pastangas skatinti naudotis naujomis technologijomis.
D. Kreivys. Betgi tai nustatyta pagal 2008 metų duomenis (šaltiniai nurodo 2008–2009m. laikotarpį – red.). Realiai rizikos kapitalo fonai pradės finansuoti projektus, manau, šių metų antrąjį pusmetį.
K. Baublys. Įdomu, o koks gi vaidmuo skiriamas bankams, nes dar vieną atsitikimą papasakosiu – laimėjom konkursą: trisdešimt penkeriems metams išsinuomojome viename kurorte pastatą, kurį verkiant reikėjo paremontuoti. Prašėme paskolos – 150 000 Lt, bet tų patalpų įkeisti negalima, dažų turbūt irgi nelabai. Neturime garantijos, kurios nesuteikė ir INVEGA. Ar darysit ką nors, kad jie lengviau patikėtų ir skolintų, nors ir žvėriškom sąlygom?
D. Kreivys. Žvilgtelėkime atgal – bankai prieš krizę darė kvailystes ir buvo tiek priskolinę, kad ir be garantijų, ir be turto, ir be jokios įmonės istorijos. Dabar švytuoklė šovė į kitą pusę – manau, dar kokius metus bankai be užstato neskolins, tik pagal verslo planą, o tai yra normalu Vakaruose. INVEGA irgi turi taisykles, reglamentavimą – jei garantuos paskolą, o jeigu garantija, kaip sakome žargonu, „lūš“, kas nors turės už tai atsakyti.
K. Baublys. Tai tada ratas užsidaro – INVEGA apsidrausdama nesuteikia garantijos, bankas be jos garantijos neskolina. O iš kur verslo pradžioje gauti lėšų?
D. Kreivys. Jei turi 20% įnašo, 80%, INVEGA garantuos.
J. Klimantavičius. Gerai, imkim žmogų, kuris pradeda verslą, paslaugas. Dažniausiai jis tegali įkeisti savo nekilnojamąjį turtą. Jeigu jis jau yra užstatytas bankui – labanakt... Gerai, jei yra galimybė pasiskolinti 50 000 Lt (Ūkio, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengė projektą, pagal kurį verslą pradedančiam bedarbiui skolinama tokia suma). Bet verslo esmė yra išmokti kažką daryti, skaičiuoti pinigus, o tokio dalyko dauguma žmonių nemoka.
- Kitaip tariant, jie nemoka planuoti išlaidų ir pelno, jiems svarbu nusipirkti BMW ir jau gerai?
J. Klimantavičius. Beje, pelnas yra galutinis siekis, kad ir ne vienintelis. Įstatyme yra parašyta, kad UAB yra pelno siekianti organizacija. O žmogus, kuris dirbo samdomą darbą, greičiausiai realybę suvokia kiek kitaip, negu samdantis. Į verslininką žiūrima kreivai. Ir kol visuomenė žiūrės į verslininką tik kaip į siurbiantį prakaitą ir neįvertins, kiek jis pats jo išliejo, kad sukurtų kitam darbo vietą, kiek ir kuo jis rizikuoja, galų gale... Kažkaip reikia peržengti tą ribą, ir žiniasklaida galėtų padėti.
- Tą ir darom... J. Klimantavičius yra sakęs, kad Lietuvoje darbuotoją tenka lepinti: darbdavys turi ir nurodyti, ką daryti, ir sudaryti visas sąlygas atlikti darbą, ir išmokyti, ir garantuoti darbų saugą, ir už jo darbą prisiimti visą atsakomybę.
D. Kreivys. Bendros verslo kultūros Lietuvoje dar trūksta. Teigiamo požiūrio į darbuotoją irgi. Aišku, yra visokių darbdavių, bet tie ekstremalūs pavyzdžiai, kurie turi didžiausią atgarsį, formuoja kitokią nuomonę. Man, kaip valdininkui, tenka patirti, kad žmonės, grįžę iš Vakarų, atėję į mūsų kompanijas, sako, jog negali dirbti, nes per daug skiriasi ir požiūris, ir bendravimas.
J. Klimantavičius. 12 metų dirbau užsienio kompanijose, vėliau pradėjau savo verslą. Svarbus yra ne tik kompanijos požiūris, bet ir darbuotojų, klientų, kurie galvoja – aha, atėjo meistras, pataisė kažką, o kam čia tas įmonės savininkas? Tarsi ne aš organizuoju visą darbą. Dar patyriau, jog darbuotojas žiūri į savininką jei nebūtinai kaip į priešą, tai bent kaip į pasiimantį liūto dalį. Nėra to supratimo, kad bendromis pastangomis uždirbti pinigai nėra vien pasidalijami. Savininkas iš jų dar sumoka atlyginimus ir mokesčius.
K. Baublys. Vienas kolega, turintis barą, atėjo po susirinkimo į mano barą, nelaimingas toks, ir sako: „Nebegaliu taip. Kuo gražiau elgiuosi su padavėjom ir kitais darbuotojais, tuo baisiau jie elgiasi su manim“. Na, sakau, ir ką tu jiems sakai, o bičiulis atsako – gal prisiminkim, kas kam atlyginimą moka...
